Beata Baublinskienė. 20-ojo Vilniaus festivalio startas

Apie Angelą

Prasidėjo Vilniaus festivalis. 20-asis. Ta proga, ketinant švęsti su užmoju, prie ilgamečių organizatorių – Nacionalinės filharmonijos ir „Vilniaus festivalių“ su Vilniaus miesto savivaldybe – šiais metais prisidėjo Nacionalinis operos ir baleto teatras. Tad atidarymas birželio 3 d. vyko šio teatro scenoje su operos žvaigžde Angela Gheorghiu.

Angela Gheorghiu. Martyno Aleksos nuotrauka

Tokio lygio atlikėjų pasirodymus neišvengiamai lydi dideli lūkesčiai ir ažiotažas. Nors Vilniaus scena – ne garsieji Niujorko ar Vienos operos teatrai, Gheorghiu prieš pasirodymą (per spaudos konferenciją) džiaugėsi debiutu Lietuvoje („lyg būčiau svečiuose pas mielą kolegę Violetą Urmaną“) ir kad jai smagu po daugiau nei 20 karjeros metų vis dar turėti galimybę debiutuoti. O tuo pačiu užsiminė, jog scenoje atlikėjas publikos akylai stebimas, ne tik džiaugiamasi jo puikiu atlikimu, bet ir negailestingai kritikuojama kiekviena klaidelė, tad reikia pastangų nuolat keliaujant visada būti geros profesinės, fizinės ir psichologinės formos.

Vilniuje Gheorghiu buvo puikios formos. Koncerto programa sudaryta taip, kad primadona galėtų ir atsipūsti tarp savo pasirodymų: scena ji dalijosi su rumunų tenoru Mariusu Brenciu, atlikusiu ne vien duetus su garsiąja tėvynaine, bet ir keletą solinių arijų, o Cipriano Teodoraşcu (Rumunija) diriguojamas LNOBT simfoninis orkestras pagriežė keletą instrumentinių kūrinių.

Po uvertiūros iš Georges’o Bizet operos „Karmen“ publikai reikėjo truputėlį palaukti primadonos, tačiau išėjusi į sceną Gheorghiu prikaustė dėmesį ne vien savo brandžiu grožiu, bet ir pasigėrėtinu dainavimu. Su Brenciu ji atliko Violetos ir Alfredo duetą „Parigi o cara“ iš Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“. Ką ir bekalbėti, lietuvių operos gerbėjams „Traviatos“ muzika –­­ lyg balzamas sielai, juolab atliekamas Marijos Callas ir Renatos Tebaldi balsų deriniu – taip yra apibūdinamas Gheorghiu dainavimas. Laisvas, muzikalus, obertonų grožiu žavintis balsas; apie kokį nors forsavimą net užsiminti neverta. Vienu žodžiu – bel canto. Garsas kuo natūraliausiai sklinda ir audžia muzikines frazes, temas, nuotaikas, kuria personažą.

Nuo pat pirmos akimirkos dainininkė užmezgė ryšį su kolegomis (ne vien dirigentu ir tenoru, bet ir su orkestru), su publika – ir sėdinčia parteryje, ir tolimiausių balkonų pakraščiuose, ir to ryšio, bendravimo nepaleido iki pas­kutinio, penktojo, biso, sudainuoto a cappella.

Tačiau grįžkime į koncerto pradžią. Po „Traviatos“ dueto Gheorghiu atliko Margaritos ariją „L’altra notte“ iš Arrigo Boito operos „Mefistofelis“ – daugumai negirdėtą, o žinovams, naršantiems jutūbo platybėse, turbūt keliančią asociacijų su Callas repertuaru.

Susižėrusi publikos ovacijas ir grakščiai pamojavusi ranka dainininkė užleido sceną tenorui, atlikusiam Makdufo ariją „Ah, la paterna mano“ iš Verdi operos „Makbetas“. 42-ejų Brenciu – gana neblogą karjerą padaręs rumunų tenoras, laimėjęs keletą svarbių konkursų, o šiuo metu gyvenantis Briuselyje – pasižymėjo gražiu, skambiu balsu. Tiesa, vietomis viršūnėse jis kažkodėl forsavo garsą, tačiau apskritai pademonstravo aukštą dainavimo kultūrą ir stiliaus supratimą.

LNOBT simfoninis orkestras, vedamas Bukarešto nacionalinės operos dirigento Teodoraşcu, pakaitino atmosferą polonezu iš Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“, tačiau jam nuskambėjus į sceną išėjo ne Tatjana, bet Andriana iš Francesco Cilea operos „Andriana Lekuvrer“. Ši opera yra viena naujesnių Gheorghiu repertuaro viršūnių, greta ją nuo karjeros pradžios lydinčios „Bohemos“ ir šiuo metu bene daugiausiai atliekamos „Toskos“. Adrianos vaidmeniu Gheorghiu debiutavo 2010 m. Londone. Tuomet „The Observer“ rašė: „Jos plunksnos lengvumo balsas nepaprastai minkštas, bet jo centre – pats tikriausias plienas; visa tai puikiai dera su nepaprastai lanksčiais sceniniais judesiais. Ši solistė yra aktorė iš prigimties.“

Pirmąją dalį užbaigė įsimylėjėlių duetas „O soave fanciulla“ iš Giacomo Puccini „Bohemos“, kuris tik sužadino norą išgirsti Gheorghiu atliekant visą šią operą.

Antrąją koncerto dalį pradėjo vėl Bizet „Karmen“, šįkart – IV veiksmo antraktas, po kurio solistė (pakeitusi suknelę) su kolega tenoru atliko Adinos ir Nemorino duetą iš Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“. Duetas nuskambėjo fantastiškai. Tiesą sakant, iki tol šis duetas man nebuvo įstrigęs kaip išskirtinis, o dabar išgirdau, kokia vis dėlto tai graži muzika.

Toliau dar viena žaisminga arija, tik čia jau kitokia žaismė: Gheorghiu atliko habanerą iš Bizet „Karmen“. Ką ir bepridursi: Gheorghiu pati lyg Karmen –­ ir puiki, ir nenuspėjama.

Šiaurietiškos melancholijos įnešė Bren­ciu dainuojama Lenskio arija iš Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“, po kurios orkestras trinktelėjo Johanneso Brahmso „Vengrų šokį“ Nr. 5.

Austrijos-Vengrijos imperijos muzikinė dvasia labai tiktų toliau nuskambėti Hanos Glavari ir grafo Danilos duetui „Lippen schweigen“ iš Franzo Leháro operetės „Linksmoji našlė“, kuris užbaigė koncerto programą. Tačiau tarp dviejų „austriškai vengriškų“ kūrinių įsiterpė lyriškoji Vali arija „Ebben, ne andro“ iš Alfredo Catalani operos „La Wally“, Gheorghiu dainuojama nuo pat karjeros pradžios.

Būtų keista, jei publika paleistų žvaigždę be bisų, tačiau klausytojams reikėjo paplušėti plojant, kol vėl ją išgirdo. Iš pradžių solistė paliko kolegą Brenciu sudainuoti itališkos dainos. Tuomet įsitikinusi, kad publikos entuziazmas neslopsta, atliko, pasak jos pačios, gražiausią numerį iš visų kada nors parašytų – Lauretos ariją iš Puccini operos „Džanis Skikis“. Po arijos su Brenciu sudainavo rumunišką George’s Grigoriu dainą „Muzica“, Agustino Laros „Granadą“, o atsisveikino su publika dainuodama solo be pritarimo.

Kad ir kaip snobiškai skambėtų, Gheorghiu koncertas buvo iš tų, kurių „negalima praleisti“.

Apie Faustą

Kompozitorius Faustas Latėnas šiais metais švenčia 60-metį. Ta proga Vilniaus festivalis antrąjį savo vakarą, birželio 5 d., skyrė autoriniam šio kūrėjo koncertui. Tiesą sakant, tai jau antras Latėno muzikos koncertas prestižiniame festivalyje, pirmasis įvyko dar 1998-aisiais. Pasak vakaro vedėjo, muzikologo Viktoro Gerulaičio, kūriniai turbūt ir tuomet, ir dabar skambėjo didžia dalimi tie patys, mat Latėnas, anot jo paties, kaip ir Rossini visus savo pagrindinius kūrinius parašė iki 35–36 metų.

Čia jis greičiausiai turi minty koncertinę muziką, mat už muziką teatrui 2014 m. kompozitorius buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Tai aukščiausias menininkams skiriamas apdovanojimas, o turint minty ir puikią Latėno karjerą kultūros politikos srityje, vis dėlto keistokai skambėjo koncerto vedėjo patosas apie Latėno „nepripažinimą“: koks jis buvo nesuprastas, pasipūtusių muzikos intelektualų ir autoritetų skriaudžiamas... Čia norisi retoriškai paklausti: o kam lengva?

Žinoma, nesunku įsivaizduoti, jog „vienos tiesos“ laikais, kad ir kokia ji būtų, už teisingos krypties nesilaikymą buvo baudžiama – atvira kritika, ignoravimu ar dar kaip nors. Tačiau juk Latėnas priklauso visai tyliai maištavusių „naujųjų romantikų“ kartai, startavusiai 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje. Šiandien galime tik pasidžiaugti, kad nuo tada daug kas pasikeitė –­ gyvename laikais, kai pliuralizmas, taip pat ir estetinis, tapo norma. Į koncertą susirinkusi publika tik paliudijo, kad Latėno muzika turi savo adresatą, klausytojus.

Fausto Latėno kūrybos vakaras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Beje, vienas mano ankstyviausių susidūrimų su šiuolaikine lietuvių muzika buvo būtent Latėno „Albinoso judėjimai“ (1987) saksofonui ir magnetofono juostai; galbūt tai net buvo kūrinio premjera Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje). Tikrai neakademinė, netipiška kompozicija padarė stiprų įspūdį, juolab kad grojo Petras Vyšniauskas. Tiesdama paralelę į dabartį ir į įvykusį koncertą, turėčiau pastebėti, jog šio kompozitoriaus muzikos kertinis dėmuo yra atlikimas, kuris negali būti tiesiog kūrinio „perskaitymas“. Dar kartą oponuodama koncertą šiaip jau puikiai vedusio Gerulaičio mintims pasakysiu: Latėno muzika vis dėlto nėra lyg Bachas, ją reikia interpretuoti. Daug kartų per vakarą minėta Latėno muzikos savybė tiesiai prabilti į klausytojų širdis, melodingumas, darniai skambančios harmonijos, o ne struktūrų svarba reiškia atvirą emociją, tiesioginį poveikį, išsyk užmezgamą kontaktą su publika. Pirmoje koncerto dalyje, skirtoje kamerinei Latėno muzikai, man viso to ir pritrūko. Kūriniai nuskambėjo per daug akademiškai, kartais ir nuobodokai. Buvo atlikta pjesė styginių kvartetui „...in extremis...“ (1982), Sonata smuikui ir fortepijonui (1983), fortepijoninis trio „Žvilgsnis pro aštunto aukšto langą“ (1981), Sonata fleitai ir fortepijonui (1977) ir „Samba lacrimarum“ (1985). Scenoje pasirodė, galima sakyti, jaunasis mūsų kamerinės muzikos elitas – kvartetas „Art Vio“, pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Rūta Lipinaitytė, fleitininkas Giedrius Gelgotas, pasižymintys aukšta muzikavimo kultūra, tačiau tik trečiajame kūrinyje, fortepijoniniame trio „Žvilgsnis pro aštunto aukšto langą“, smuikininkė Ingrida Rupaitė-Petrikienė aistringu mostu pradėdama smuiko temą pabandė pralaužti tą akademišką „moderuotos išraiškos“ leduką, kuris visai ištirpo pirmosios koncerto dalies pabaigoje R. Lipinaitytei ir I. Baikštytei atliekant „Sambą lacrimarum“ – vieną populiariausių Latėno kūrinių. Kad ir kaip žiūrėtum, įdomiausi programoje ir buvo tie populiarieji, žinomi Latėno opusai: greta „Sambos lacrimarum“, antroje koncerto dalyje efektingai Tomo Petriko ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro styginių grupės atliktas „Pasodoblis“ altui ir styginių orkestrui, taip pat kvartetas „Šviesiam atminimui“, kurio, tiesą sakant, labiau norėjosi išgirsti originalią versiją. Koncerte skambėjo aranžuotė dviem kvartetams (atl. Čiurlionio kvartetas ir „Art Vio“) ir simfoniniam orkestrui (perdirbimo autoriai Donatas Zakaras ir T. Petrikas) – ji kūriniui suteikė didingumo, „holivudiško“ skambesio (puikiai tiktų, pvz., filmui apie Mozės išėjimą iš Egipto), tiko koncerto pabaigai, tačiau neliko kamerinio intymumo, dėl kurio, manau, kūrinys ir yra mėgstamas.

Apskritai antroji – orkestrinė – koncerto dalis buvo įdomesnė. Po „Pasodoblio“ Davidas Geringas ir LNSO, diriguojamas Roberto Šerveniko, griežė Sonatą violončelei ir fortepijonui (1978), aranžuotą violončelei ir orkestrui (aranžavo Rimantas Giedraitis). Šiuo atveju instrumentuoti kūrinį, suteikiant skambesiui įvairių orkestro spalvų, buvo vykusi idėja; akustinę paletę praturtino ir pastiprintos violončelės tonas, įgavęs čia labai tikusios specifiškai aštrios spalvos. Ir, žinoma, tokio meistro kaip Geringas interpretacinė įtaiga.

Kitas puikus kūrinys – „Agnus Dei“ chorui, vargonams ir orkestrui, sukurtas 1990 m. Ši teatrališka, dramatiška ir įtraukianti chorinė kantata, truputį à la Schnittke, parodė, koks kūrybinis temperamentas galėtų išsirutulioti tolimesniuose tokio tipo Latėno kūriniuose, jei jie būtų parašyti. Ypač sužavėjo spalvinis vargonų (atl. Renata Marcinkutė-Lesieur), orkestro (LNSO) ir choro skambesio (puikiai dainavo valstybinis choras „Vilnius“) derinys.

Bus daugiau

Draugai