Beata Baublinskienė. Paskutinis Romos tribūnas Rygoje

2014-ieji jau įsibėgėjo, verda kultūrinis gyvenimas: Vilniaus knygų mugė, pasaulinė Onutės Narbutaitės operos „Kornetas" premjera. Tačiau visai smagu prisiminti ir nesenus teatrinius įspūdžius kaimyninėje Rygoje, kuri sausio 8 d. fejerverkais, oficialiais renginiais ir Richardo Wagnerio operos „Riencis" („Rienzi") premjera pranešė esanti šių metų Europos kultūros sostine.

„Riencis. Pakilimas ir žlugimas“. Gunaro Janaičio nuotrauka iš LNO archyvo

Operą „Riencis. Pakilimas ir žlugimas" („Rienci. Triumfs un sakāve") žiūrėjau sausio 10 d. Tai buvo antroji spektaklio premjera. Iš tiesų tai nevisiškai Wagnerio „Riencis", mat penkių veiksmų, virš šešių valandų trunkantis pirmavaizdis buvo suredukuotas iki dviejų veiksmų, sakyčiau, atitinkančių standartinio šiuolaikinio baleto trukmę. Kitaip tariant, adaptuotas variantas vagneriškų „dieviškųjų ištęstumų" nenusiteikusiai ištverti publikai. Kam reikėjo tiek pastangų? Motyvacija rimta. Ruošiantis tapti Europos kultūros sostine, ieškota europietiškų ženklų Rygos kultūroje. O kas gali būti europietiškiau už par excellence europietiško žanro – operos –­ meistrą Richardą Wagnerį? Ryga yra Wagnerio miestas. Čia dar pasaulio nepripažintas, bet savo genialumu jau neabejojęs maestro gyveno nuo 1837 iki 1839 m., buvo miesto operos teatro muzikos vadovas (pagrindinis dirigentas). Visose Wagnerio biografijose rasime pasakojimą, kaip bėgdamas nuo Rygos kreditorių ir keliaudamas laivu į Londoną, jis pateko į audrą, ir tai jį inspiravo imtis kurti operą „Skrajojantis olandas". Tačiau žymiai artimiau su Ryga susijęs ankstyvesnis Wagnerio veikalas „Riencis" – jo trečioji užbaigta ir pirmoji sulaukusi sėkmės opera. Premjera įvyko 1842 m. Dresdene, tačiau rašyti veikalą Wagneris pradėjo dar Rygoje.

Vis dėlto penki „Riencio" veiksmai oficialiai progai – programos „Ryga –­ Europos kultūros sostinė" pradžiai –­ pasirodė ne itin pageidaujama trukmė. Latvijos ir kaimyninių valstybių vadovus, oficialius asmenis, iki išnaktų teatre besimėgaujančius ankstyvuoju Wagneriu, turbūt galima būtų įsivaizduoti tik siurrealistiniame kine...

Kita vertus, ir ne visi prisiekę vagneristai laiko „Riencį" neginčijamu šedevru. Pats Wagneris nepageidavo, kad ši opera būtų atliekama jo pavyzdiniame teatre Bairoite, nes savo tikrąją kūrybą skaičiavo tik nuo vėliau sukurto „Skrajojančio olando". Žinoma, šiandien vertinimai keičiasi, tad ir Bairoitas jau sulaukė „Riencio" pastatymo. Tačiau Ryga ne Bairoitas.

Patrumpinti veikalą naujajam Rygos pastatymui ėmėsi Latvijos nacionalinės operos vyriausiasis (dabar kviestinis vyriausiasis) dirigentas Modestas Pitrėnas ir muzikologas, Wagnerio kūrybos žinovas Mikusas Čežė. Pitrėnas atliko visą muzikinį darbą, kuris iš esmės prilygo naujo kūrinio, nors ir iš esamos muzikinės medžiagos, sukūrimui. Juk negali tiesiog sumesti į vieną krūvą ryškiausius muzikinius momentus, nes turi išlikti ir draminiai, siužetiniai ryšiai, pagrindas, kurį galima pateikti kaip rišlią istoriją scenoje. Be to, reikėjo sukurti naujas muzikines jungtis tarp naudojamų operos fragmentų. O tam, kad naujoji visuma būtų motyvuota, neprieštarautų Wagnerio muzikos ir idėjų kontekstui ir drauge išryškėtų latviški, rygietiški temos motyvai, daug prisidėjo operos dramaturgas Mikusas Čežė. Ne, jis nerašė pjesės ar dramos; užsienio teatruose dramaturgais vadinami menininkus konsultuojantys specialistai, dažniausiai muzikologai. Operos dramaturgai surenka informaciją apie istorinį kontekstą, kūrinio interpretacijas, pateikia galimas būsimos interpretacijos kryptis. Žodžiu, suteikia solidų intelektualinį pagrindą.

Taip į partitūrą buvo įtraukta Rygoje Wagnerio 1838 m. parašyta saloninė daina „Der Tannebaum" („Eglė"), kurią kompozitorius laiške leidėjui komentavo taip: „nors nesižaviu egles gaubiančia melancholija, Livonijoje jos išvengti neįmanoma" (cituoju spektaklio programėlę). Daina į naująjį „Riencį" buvo įtraukta kaip latviškosios dvasios atspindys Wagnerio kūryboje. Operoje panaudotas dar vienas inkliuzas, žymiai modernesnis. Kadangi Wagneris „Riencį" kūrė kaip grand opéra, orientuodamasis į didžiųjų istorinių operų žanrą, tarpusį Prancūzijoje, operoje privalomai turėjo būti baleto scena. Ją pageidauta išlaikyti ir šiame pastatyme, tačiau originali baleto scenos tematika – Tarkvinijaus Lukrecijos išniekinimas – nelabai tiko šventinei progai. Mintimis kreiptasi į chrestomatinius Mariuso Petipa „Bajaderę" ir „Gulbių ežerą", juolab jog Petipa „Šešėlių" veiksmas iš „Bajaderės" 1923 m. buvo pastatytas Rygoje kaip vienas iš pirmųjų Latvijos nacionalinės baleto trupės spektaklių. Tad antrąjį „Riencio..." veiksmą, skambant šių dienų elektroninei jauno latvių kompozitoriaus Voldemaro Johansono muzikai (tiksliau, elektroniniam spengsmui), pradeda po truputį visą sceną užpildančių baltųjų balerinų eisena, pastatyta danų choreografo Jono R. Skulbergo. Tai ne tik minėtų klasikinių baletų, bet ir, sakyčiau, šiuolaikinio baleto guru Williamo Forsythe'o „Artefaktų siuitos" (kurią teko matyti Lenkijos nacionaliniam baletui gastroliuojant Vilniuje) parafrazė.

Nesigilinant į kitas įdomias sumanymo detales, pats laikas paklausti, ką išvydome scenoje, ką išgirdome? Prisipažinsiu, tikėjausi šiuolaikiškesnio, net radikalesnio ir galbūt tuo įtaigesnio rezultato. Muzikinėje plotmėje buvo pateiktas labai gerai padarytas, bet vis dėlto Wagnerio surogatas, lyg koks statistiškai išvestas XIX a. operos „vidurkis", o norėjosi interpretacijos. Galbūt įdomesnį akustinį šiuolaikinės interpretacijos dugną suteiktų didesnis muzikinės elektronikos kiekis, ją galima buvo panaudoti kaip jungtį tarp naudojamų originalių operos fragmentų. Tačiau interpretacija palikta pastatymui, o šis nepasirodė labai įtaigus.

Wagnerio opera sukurta pagal populiarų anų laikų anglų rašytojo Edwardo Bulwer-Lyttono romaną „Riencis, paskutinis tribūnas". Veiksmas vyksta XIV a. Romoje, pagrindinis veikėjas – Kola di Riencis, to meto politikas populistas, atėmęs iš aristokratų valdžią ir suteikęs ją Romos liaudžiai. Iš pradžių palaikomas Bažnyčios, vėliau tampa visų priešu. Galiausiai prastuomenė padega Kapitolijų, kuriame su saujele šalininkų įsitvirtinęs Riencis.

Galbūt dėl to, kad „Riencis" buvo mėgstamiausia Adolfo Hitlerio opera ir turi „protofašistinio" šleifo, o gal dėl kitų priežasčių, operos režisierė, danų menininkė Kirsten Dehlholm susitelkė į nuožmios kovos dėl valdžios motyvus, veikėjus „nužmogindama", paversdama sceninėmis emblemomis. (Gal tai aliuzija į brechtiškąjį teatrą, nes juk ir pavadinimą „Riencis. Pakilimas ir žlugimas" galima interpretuoti kaip aliuziją į „Mahagonio miesto pakilimą ir žlugimą"?). Riencis Dehlholm pastatyme nuo pat pradžių – blogio įsikūnijimas, tą pabrėžia juodas veido grimas –­ tarsi dėmė – ir per visą spektaklį nesikeičiantis kostiumas (kaip ir kitų veikėjų; kostiumai latvių dizainerių dueto „Mareunrol's"). Būdama ir vaizdo menininkė, regis, Dehlholm žavisi statiškuoju ir vizualiuoju Roberto Wilsono teatru, tačiau šiomis savo estetinėmis simpatijomis ji nėra originali. Panašių Wagnerio inscenizacijų netgi su identišku „plakatiniu" kostiumų spalvynu ir scenografine švara (dailininkės Maja Ziska ir Mia Stensgaard, Danija) pasaulyje rastume ne vieną.

Muzika buvo atlikta gerai. Riencį dainavęs Torstenas Kerlas neleido suabejoti savo geriausio šio vaidmens atlikėjo planetoje vardu (nors kitų Riencio atlikėjų turbūt esu girdėjusi tik vieną). Stiprus, bet neforsuotas dainavimas, leidžiantis išgirsti gražų balso tembrą, tikrai pamalonino ausis. Riencio sesers Irenos partiją dainavo švedų sopranas Elisabet Strid –­­ patyrusi Wagnerio atlikėja, 2013 m. debiutavusi Bairoite, prieš keletą metų dainavusi Rygoje Wagnerio „Dievų žūtyje". Jos mylimąjį Adrianą –­­ „kelnių vaidmenį" – atliko vokiečių mecosopranas Ursula Hesse von den Steinen, ne tik vokaliai, bet ir vaidybiškai išraiškinga solistė. Taip pat dainavo LNO solistai Raimondas Bramanis, Rihardas Mačanovskis, Krišjanis Norvelis, Armandas Silinis. Kartu su teatro choru dalyvavo Rygos katedros berniukų choras, kurio du solistai ir atliko Wagnerio dainą „Eglė". Baleto sceną šoko Rygos choreografinės mokyklos auklėtinės. Prie atlikėjų sąrašo belieka pridurti žirgą Lurdą, kuris įkūnijo žanrinį „Riencio" kaip prašmatniosios, didingosios grand opéra ženklą. Juk ne veltui kadaise dirigentas Hansas von Bülowas juokavo, kad „Riencis" yra geriausia Meyerbeerio (vieno žymiausių prancūziškosios grand opéra kompozitorių) opera.