Festivalis „Kino pavasaris“ pirmą kartą į savo programą įtraukė muzikinių klipų konkursą „Kažkas atsitiko“ (pavadinimu pagerbdamas prieš 30 metų sukurtą muzikinį filmą su pirmaisiais grupių „Antis“, „Fojė“ ir Vytauto Kernagio dainų klipais).

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=A8g0Ss62QN4{/youtube}

Muzikiniai filmai „Kino pavasaryje“ nėra naujiena. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus festivalį atidarė filmas-opera „Juanas“ – šiuolaikinė Mozarto „Don Žuano“ ekranizacija. Šį, 21-ąjį, „Kino pavasarį“ taip pat pradėjo, sakyčiau, dokumentinis muzikinis filmas „Viskas dėl šou“, kuriame nuo pirmos iki paskutinės akimirkos skamba grupės „Sigur Rós“ muzika (o ekrane rodomi sumontuoti archyviniai kadrai iš cirko artistų gyvenimo). Tiesa, „Viskas dėl šou“ tęsiasi 77 min., o vidutinė muzikinio klipo trukmė apie 3–5 min. Tačiau ir trumpametražiai filmai nėra jokia festivalių naujiena; nauja čia buvo tai, kad, vadinkime, taikomoji kino forma –­ muzikai išryškinti sukurti filmai – iš „pogrindžio“, jutūbo, perkelti į didįjį ekraną, tarsi deklaruojant: vaizdo klipas irgi yra menas!

Klausimą, į kokią lentyną kino hierarchijoje dėti klipus, paliksiu kino žinovams; susitelksiu į muzikos ir vaizdo santykį. Šiaip jau mėgstu įvairius muzikinius rinkinius, nes jie informatyvūs. (Pvz., puikius apžvalginius lietuviškos populiariosios, roko, alternatyvios muzikos albumus „Note Lithuania“ leidžia Lietuvos muzikos informacijos centras pagal „Music Lithuania“ projektą.) Nesu pametusi galvos dėl popscenos, neseku jos „procesų ir raidos“, tačiau skambantis popmuzikos laukas vis vien nuolat yra kažkur šalia, tik dažniau – kaip fonas. Todėl „Kažkas atsitiko“ formatas pasirodė daugiau nei priimtinas: per vieną seansą be papildomų pastangų ir paieškų išvysti, manyčiau, gana reprezentatyvią 2014–2015 m. muzikinės videoprodukcijos panoramą yra patogu. Žinoma, rengėjai orientavosi į režisierių darbus, bet ir muzikiniu požiūriu šlamšto nebuvo.

Iš viso parodyti 22 muzikiniai klipai. Žiuri geriausiu išrinko grupės „ba.“ klipą „Sugebėt pasikeist“. Visiškai sutinku. Režisierių Dominyko Blizniko ir Pauliaus Miliausko darbas atitiko ir nerimastingą dainos muzikinę dvasią (elektronikos ir indie roko derinį), ir prasmę. Šiuolaikiška ir įtaigia vaizdo estetika taikliai perteikė žinutę – dainos autoriaus Beno Aleksand­ravičiaus raginimą „žinau, kad galėtum išlipt iš duobės“ socialinio bei galbūt dvasinio užribio fone (tapybiški apleistų daugiabučių vaizdai). Matyt, gera, vežanti daina inspiravo ir klipo kūrėjus.

Taip pat imponavo lietuvės Rasos Bubulytės ir trijų norvegų grupės „Rasabasa“ muzika, grįsta elektronika. Konkurse pristatyti trys grupės klipai: „Embers“, „Interstellar“ (rež. Saulius Ba­radinskas) ir „Vessels“ (rež. Pijus Vėberis).

„Interstellar“ galbūt apeliuoja į 2014 m. Christopherio Nolano sukurtą to paties pavadinimo mokslinės fantastikos filmą, pagrindinė klipo veikėja –­ kosmonautė. Iš visų trijų man šis klipas pasirodė įtaigiausias, vientisiausias. Nors ir visai kitoks, greita skirtingų vaizdų kaita (elekt­rinė, miškas, jūra, mergina ir t. t.) grįstas Baradinsko klipas „Embers“ taikliai atspindėjo, sakyčiau, ekologišką dainos patosą. Tik pirmą kartą žiūrint tie vaizdai atrodo per daug fragmentiški. Vis dėlto turint minty, kad Baradinskas sukūrė ir absoliučiai kitokios nuotaikos puikų grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ klipą „Į Venesuelą“, akivaizdu, kad jis yra talentingas menininkas.

Trečią „Rasabasa“ klipą „Vessels“ kūrė dviejų pirmųjų operatorius Vėberis. Tai spalvinga tarybinės disko eros stilizacija, nufilmuota anų laikų atmosferą menančiame senajame Lietuvos radijo pastate (ypač charakteringas nenaudojamo seno įėjimo vaizdas filmuko pradžioje).

Konkurse dalyvavo dar vienas Vėberio klipas, sukurtas rusų roko grupės JOIO dainai „We Are the Same Blood“, daina gana netikėtai lietuviškai angliškoje tekstų apsuptyje nuskambėjo rusiškai. Dainos žinutė „mes esame to paties kraujo“ perteikta dienos aktualijas iškeliančiu siužetu: „žaliųjų žmogeliukų“ kovos miške ir rasiniai, galbūt su pabėgėliais susiję jaunų vyrų nesutarimai.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=tDPl-7f_yyc{/youtube}

Baradinskas konkursui pateikė dar du klipus. Vienas jų – „Į Venesuelą“ –­ pelnė žiūroviškiausio prizą, už jį balsavo daugiausiai žiūrovų. Populiarumas nereiškia prastumo: gerai, šmaikščiai ir net, sakyčiau, aktualiai dainai apie vidurio amžiaus krizę sukurtas išradingas, lietuviškoje padangėje šviežiai nuskambėjęs latino stiliaus klipas. Dar vienas Baradinsko darbas –­ jaunos grupės „Deeper Upper“ (lyg ir lietuviško „Depeche Mode“ atitikmens) daina „Unity“.

Konkurse dalyvavo dviejų Vido Bareikio dainų klipai. Bareikį net galima būtų vadinti oficialiu šių metų „Kino pavasario“ muzikos atlikėju. Jis dainavo ir grojo festivalio atidaryme ir uždaryme, atliko festivalio himnu pasirinktą „Beach Boys“ dainą „God Only Knows“, vedė vieną iš renginių, žodžiu, iš esmės tapo muzikine festivalio žvaigžde.

Pirmasis pristatytas jo dainos „Bapkės“ klipas apdovanotas kaip geriausias debiutas. Režisieriaus Pauliaus Norvaišos filmas, išsiskyręs jau vien tuo, jog buvo animacinis, savo išgryninta vaizdine raiška taikliai perteikė tam tikrą hiphopo stiliumi atliekamos dainos agresiją arba, dainos žodžiais tariant, „jėgą“. Bareikis dainos pabaigoje cituoja „vieno rusiško filmo“ dialogą (rašau iš atminties): „Jėga ne piniguose, broli“ –­ „O kame jėga?“ – „Jėga – tiesoje.“ Tai citata iš filmo „Brolis 2“, kuriame ištisai skamba to meto rusų roko atlikėjų dainos. Pagalvojau: juk tikrai Bareikį paveikė ir rusiškas rokas: pavyzdžiui, jo daina „Bradas Pitas“ dėl paradoksaliai panaudotos aktoriaus pavardės kelia asociacijų su perestroikos laikų grupės „Nautilus Pompilius“ daina apie Alainą Deloną, kuris „negeria odekolono“. Šį mano „įtarimą“ sustiprino klipų konkurse rodytos antros Bareikio dainos „Eina sau“ (klipo rež. Dalius Kederys) atlikimo maniera, frazių pabaigoje užkeliant paskutinį žodžio skiemenį (ir taip sąmoningai įvedant prieštarą natūraliam kirčiavimui), – tai irgi priminė kažkurios pastarojo dešimtmečio rusų roko grupės atlikimo manierą. Šiaip jau Bareikis – muzikas chameleonas, kiekviena jo daina – tai, regis, vis kitokia atlikimo maniera, kitoks stilius. Abu labai skirtingi klipai tą pabrėžė.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=6TRQlwTum5E{/youtube}

O štai Marijonas Mikutavičius –­ „nepataisomas“ rokeris romantikas; nuo pirmų dainos žodžių, natų atpažįsti jo manierą, temas. Romantika padvelkia ir nuo pat pirmų režisieriaus Ričardo Marcinkaus nespalvoto klipo kadrų: primuštas (žinoma, dėl merginos) jaunuolis paryčiais išmetamas po tiltu iš blogiečių kadilako, bet jis išgyvens ir mergina liks su juo, nes „Drąsių nieks nežudo“.

Grupė „Skamp“ – taip pat patyrę vilkai lietuviškoje populiariojoje padangėje. Bet jų klipas (rež. Rūta Jankauskaitė), nors ir perteikė dainos „Good Girl Gone Bad“ (feat. Deadly Hunta) žinutę, pasirodė perkrautas. Be to, atpažinau, kad čia centrinis vaizdinis simbolis – rožinis tualetinis staliukas – yra „Ikea“ gaminys, ir man tai trukdė; daiktai net ir tokiame pabrėžtinai popartiniame klipe, manau, turėtų funkcionuoti kaip abstraktūs simboliai, kurių kilmė sunkiai atsekama, nebent ji reikšminga siužetiškai.

Šiek tiek perkrautas buvo ir Jurgos Šeduikytės dainos „Sapnas“ klipas (rež. Arūnas Staponas, Jurga Šeduikytė). Pati daina įspūdinga ir iš tų, kuriose nuo pat pirmo garso atpažįsti atlikėją, jos individualią vokalo manierą. Klipo estetika puikiai atspindėjo mistinę dainos nuotaiką, pradžia tobula – jūra, miškas, skardis, pati Jurga lyg laumė ragana; bet į pabaigą truputį persistengta dėl atlikėjos įvaizdžio: kodėl atsirado dar viena, raudona, Jurgos suknelė (ką ji simbolizuoja?), kodėl pasirodė žila moteris (na taip, norėta parodyti personažės virsmą, bet nei dainos žodžiai, nei siužeto eiga jo nepateisino).

Tačiau būna ir taip, kad gera muzikinė kompozicija ir įdomiai sumanytas vaizdo klipas tiesiog netinka vienas kitam. Man toks garso ir vaizdo disonansas – grupės „Freaks on Floor“ dainos „Feelings“ iliustracija. Muzikos skambesys gerokai dramatiškesnis nei klipo (rež. Justas Ramanauskas) atmosfera; scenarijus sumanytas turbūt irgi kaip dramatiškas (palaužtas žmonos mirties pagyvenęs vyras, kad užsimirštų, neria į jaunimo klubinio gyvenimo sūkurį), tačiau realizacija nestokojo parodijos elementų (tasai vyriškis tarp jaunuolių atrodo gana komiškai), bet muzikoje jos nėra.

Kitas Ramanausko sukurtas klipas Marko Palubenkos dainai „A Woman of Stone“ atrodė gerokai organiškiau. Klasikinis siužetas apie vienišą jaunuolį, naktį užsukantį į klubą ir ieškantį, bet taip ir nerandantį moters šilumos... Stilingasis Palubenka čia pasirodo kaip lietuviškas George’as Michaelas. Kodėl gi ne?

Kad Ramanauskas linkęs į linijinius siužetinius pasakojimus ir satyrą, liudija Tomo Sinickio daina „Juokas pro ašaras“ apie prasikaltusius biurokratus (vaidina L. Kalpokaitė, D. Meškauskas, K. Jakštas, S. Janušauskaitė ir kt). Sakyčiau, tai filmas apie Vilniaus požemių Robiną Hudą.

Parodija būdinga dar vienam Ramanausko klipui – grupės „Neteisėtai padaryti“ dainai „Galvotas“: metaforiškas dainos tekstas gretinamas su vaizdine alegorija apie ydingus suaugusiųjų žaidimus, kuriuos čia žaidžia vaikai.

Ramanauskas ir Vėberis konkurso žiuri apdovanoti už indėlį į lietuviškų muzikinių klipų kultūrą.

Iš bendros visumos išsiskyrė grupės „Kūjeliai“ daina „Už tūkstančio durų“ ir jai sukurtas Armo Rudaičio klipas. Tai country stiliaus lietuviška muzika, truputėlį hipsteriška, labai nuotaikinga, šviesi; toks pat ir klipas, rodantis, kaip herojai – grupės nariai –­­ užkalbina įvairaus amžiaus žmones, kurie dėl to pradeda šypsotis, atsiveria. Gražus gyvenimas po saule, bet bend­rame kontekste –­ truputėlį per saldus, tarsi kokios nors partijos rinkiminė reklama.

Užtat purviną daugiabučių kiemų gyvenimo tikrovę (arba repo stiliaus fantaziją) piešia dueto „Red Milk“ dainai „Beat Patrol“ („Įvykis rajone“) sukurtas Dariaus Šilėno klipas: du blogiečiai (galbūt narkotikų platintojai) terorizuoja vietos jaunimą, bjauriai keikiasi, tačiau lieka nenubausti mūsų supuvusiame pasaulyje.

Kitas hiphopo kūrinys – grupės „Despotin Fam x Goodhood“ daina „Taxi“ –­ Gvido Bindoko sukurtame klipe atskleidžia šios subkultūros terpę: klipo veikėjams riedutininkams važinėjant po naktinį miestą, skamba atlikėjų raginimas: „Kur baigiasi naktis, ten ima brėkšti, (...) baik save ėsti.“
Antrą animacinį sprendimą konkurse pasiūlė Jonės Zakaraitės klipas alternatyvaus roko grupės „Monkey Tank“ dainai „One Way Ticket“. Taip pat konkurse dalyvavo grupės „Earcraft“ dainos „Heaven Too Close“ vaizdo klipas (rež. Martynas Norvaišas, Kamilė Milašiūtė).

Paskutinis programos klipas prodiuserio Manfredo instrumentinei kompozicijai „Uumellmahaye“, sukurtas Rūtos Kiškytės ir agentūros „pvz.lt.“, pelnė specialų žiuri apdovanojimą už unikalią, netradicinę viziją. Tiesą sakant, šį filmuką dėl vyksmo ekrane labiau suvokiau kaip pabaigos titrus: baltos dykumos fone po truputį iškyla milžiniškos pripučiamos raidės „The End“, kurias netrukus sukarpo ir iš jų orą išleidžia nuogas vyras.

Visa 90 minučių trukmės klipų konkurso programa buvo sudaryta nuosekliai, seansas buvo įdomus. Manyčiau, prog­rama galėtų būti rodoma ne tik didžiajame ekrane, bet ir muzikos klube su ekranu, kur yra erdvės pajudėti. Kodėl „Kino pavasaryje“ negalėtų atsirasti ir KP diskoteka?

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=DDe9_l2Q7AM{/youtube}