Birželio 14-oji. Tą dieną 1941 m. prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, tiksliau, anksti ryte prasidėjo suėmimai. O pirmieji vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties Sibiro link pajudėjo birželio 15 d., taip galbūt pažymint „taikaus“ SSRS kariuomenės įžengimo į Lietuvą metines (tarybinė armija kirto Lietuvos sieną 1940 m. birželio 15 d.). Įdomu, kad 1940 m. birželio 14 d. už dviejų tūkstančių kilometrų lygiai tokia pat „taiki okupacija“ įvyko Paryžiuje – į Prancūzijos sostinę be jokio pasipriešinimo įžygiavo Trečiojo reicho kariuomenė. (Šį istorinį faktą sužinojau „Kino pavasaryje“ žiūrėdama Aleksandro Sokurovo filmą „Frankofonija“.) Vargu ar daugelis mūsų, o juo labiau prancūzų, nutuokia apie šį Prancūzijos ir Lietuvos istorijos sutapimą, tačiau jo fone birželio 15-ąją atliktas Hectoro Berliozo „Requiem“ nuskambėjo itin prasmingai.

Berliozas „Requiem“ (arba Gran­de Messe des morts) parašė 1837-aisiais. Kūrinys buvo skirtas karių, žuvusių per 1830 m. liepos revoliuciją (įtvirtinusią vadinamąją Liepos monarchiją), atminimui ir pirmą kartą atliktas Invalidų rūmų bažnyčioje. Beje, užsakymą kompozitoriui pateikė to meto Prancūzijos vidaus reikalų ministras Adrienas de Gasparinas.

„Requiem“ yra vienas žinomiausių Berliozo kūrinių. Net ir Vilniaus festivalyje jis buvo atliktas jau antrą kartą (pirmą – 1999 m.). Bene labiausiai dėmesį patraukia didingo 10 dalių kūrinio orkestruotė. Iš pradžių kompozitorius svajojo apie penkis ar net šešis šimtus muzikantų, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip tiek atlikėjų – greta klausytojų – galėtų tilpti į Šv. Liudviko soborą. Vėliau Berliozas dar du kartus kūrinį perdarė.

Vilniuje atlikėjų buvo gerokai mažiau, nei iš pradžių svajojo kompozitorius, tačiau kiekio ir garso vis tiek būta įspūdingo. „Requiem“ atliktas LNOBT. Sceną užėmė Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir LNOBT chorai, o keturiose šoninėse ložėse išsidėstė keturios varinių pučiamųjų grupės (vadinamosios bandos), į kurias įėjo ir Lietuvos kariuomenės orkestro muzikantai. Visam šiam muzikiniam vyksmui atmintinai (!) dirigavo prancūzų dirigentas Cyrilas Diederichas.

Bene įdomiausia ir buvo „Dies irae“ dalis („Requiem“ tekstai paimti iš lotyniškųjų gedulingųjų mišių), kurioje „dangus maišėsi su žeme“, t. y. grojo ir atlikėjai, esantys scenoje, ir užsceninės bandos. Sėdėjau parteryje, todėl iš tiesų jaučiausi apsupta garsų: šis akustinis pojūtis atpirko ir kai kuriuos nesutapimus tarp muzikuojančiųjų scenoje ir pučiamųjų grupių ložėse. Manau, techniškai gana sudėtinga būtų idealiai sinchronizuoti visų grupių grojimą, o kadangi tai lengvai įgyvendinama įrašuose, tam tikras neatitikimas gyvai atliekant muziką kaip tik suteikia tikrumo, pojūtį „čia ir dabar“.

Berliozo „Requiem“ dėl savo apimties nėra labai dažnai atliekamas kūrinys, o ir jo forma nėra klasikinių proporcijų, atvirkščiai: Berliozui, kaip Richardo Wagnerio pirmtakui, svarbesnė muzikos plėtotė – kelias, o ne tikslas. Klausantis galima mėgautis kontrastais, netikėtais spalviniais instrumentuotės deriniais. Greta didingų momentų kūriniui netrūksta ir lyrinių, netgi meditatyvių dalių, o visas jis pasibaigia tyloje ištirpstančiu „amen“.

Priešpaskutinėje „Sanctus“ dalyje dai­navo tenoras Gustavo Porta (Italija). Berliozas buvo sumanęs solo partiją patikėti dešimčiai tenorų, tad galima įsivaizduoti, kad šioje, šiaip jau tylioje, net, sakyčiau, kupinoje bažnytinio susikaupimo dalyje tenoro partija turi skambėti galingai. Vis dėlto Portos atlikimas kiek glumino – liko nesuvaldyto, gal šiek tiek per garsaus balso įspūdis.

Apskritai koncertas pavykęs – jis buvo įdomus ir meniniu požiūriu, ir, manau, aktualus pilietiniu aspektu. Nemaža dalis publikos, kaip man pasirodė, sąmoningai atėjo pasiklausyti „Requiem“.

Beje, „Requiem“ dirigentas Diederichas birželio 12 d. dirigavo į Vilniaus festivalio programą įtrauktą vieną naujausių LNOBT pastatymų, Jules’io Massenet operą „Manon“ (dainavo Viktorija Miškūnaitė, Michaelis Spadaccini (Belgija), Eugenijus Chrebtovas, Šarūnas Šapalas, Rafailas Karpis ir kiti solistai).

Savotišką Vilniaus festivalio frankofoniją pratęsė ir birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs Mūzos Rubackytės rečitalis. Ne, ši fortepijono filosofė negrojo prancūzų muzikos, tačiau kūrybinis Rubackytės kelias ir net jos įvaizdis neatsiejamas nuo prancūziškosios kultūros.

Rečitalius Vilniaus festivalyje Rubackytė rengė tik dukart – pirmajame festivalyje 1997 m. ir 2008 m., kai atliko Ferenco Liszto „Klajonių metus“. Rubackytė mūsų atlikėjų kultūroje yra fenomenas: ji ne tik pianistė virtuozė, bet ir programų sudarytoja, fortepijono festivalių organizatorė, pagaliau, bene vienintelė Lietuvoje koncertuojanti solo pianistė moteris. Bent jau iš plačiai žinomų atlikėjų.

Šių metų festivaliui Rubackytė parengė programą „Dvilypumai“, kurios ašys – Roberto Schumanno pjesių ciklas „Karnavalas“ ir „Arabeska“, M. K. Čiurlionio Preliudai (b-moll, d-moll, f-moll, VL 169, 294, 197) ir Noktiurnai (fis-moll, cis-moll, VL 178, 183) bei Sergejaus Prokofjevo Sonata fortepijonui Nr. 6 A-dur.

Programa ne tik turi savo temą, pianistė cituoja Charles’į Baudelaire’ą: „Artistas – ne artistas, jei jis nėra dvilypis ir suprantantis šio dvilypumo fenomeną.“ Kūriniai parinkti nuosekliai. Nuo romantinio polėkio pirmojoje koncerto dalyje per Čiurlionio muzikinį lietuvišką „moderną“ (beje, verta prisiminti, kad Rubackytė yra įrašiusi du Čiurlionio muzikos CD) iki 1940 m. pirmą kartą atliktos Prokofjevo Sonatos. Apie pastarąją Sviatoslavas Richteris yra pasakęs: „Barbariškai drąsiai kompozitorius nutraukia ryšius su romantizmo idealais ir įtraukia į savo muziką griausmingą XX a. pulsą.“

Kitaip tariant, vieno koncerto programoje – vos ne keleto amžių pianizmo enciklopedija, tačiau Rubackytė visuomet stengiasi pateikti publikai ką nors esminga, fundamentalaus. Turbūt kitaip atlikėjai neįdomu.

Apibendrinant Vilniaus festivalį galima teigti, kad jis išties buvo gerokai solidesnis už buvusiuosius. Į organizatorių gretas įsitraukus LNOBT, festivalio programa dar ir kiekybiškai praturtėjo –­ buvo parodytos dvi naujausios operos –­ „Manon“ ir „Don Karlas“.

Beje, jubiliejiniam festivaliui Nacionalinė filharmonija paruošė leidinį su visų metų Vilniaus festivalio programomis, atlikėjais, kūriniais, nuotraukomis. Puikus dokumentas.

Akivaizdu, kad Angelos Gheorghiu ar Budapešto festivalio orkest­ro koncertai suteikia visam festivaliui prestižo, spindesio. Išlaikytos daugiametės tradicijos, kurias vertėtų puoselėti ir toliau: pagrindinių Lietuvos orkestrų pasirodymai, ryškiausių solistų koncertai, proginiai kūrinių atlikimai. Reikšmingas ir naujo kūrinio užsakymas Lietuvos autoriui. Nesvarbu, ar stambus kūrinys (opera, baletas), ar nedidelės apimties opusas, šią tradiciją būtina išlaikyti, o kuria nors ypatinga proga galbūt vertėtų tuos jau sukurtus kūrinius ir pakartoti (pvz., kaip šiandien skambėtų Algirdo Martinaičio „Pieta“?), gal net sudaryti visą lygiagrečią programą po Vilniaus festivalio vėliava?