Beata Baublinskienė. Vilniaus festivalio orkestrų galerija

Vilniaus festivalyje kasmet skamba orkestrų muzika – tradicija išlaikyta ir šiemet. Bet greta nuolat matomų Nacionalinės filharmonijos kolektyvų –­ Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir Lietuvos kamerinio orkestro –­ šiais metais į festivalį atvyko Budapešto festivalio orkestras ir Belgijos baroko orkestras „B’Rock“.

Pianistas A. Melnikovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Orkestrų paradą birželio 7 d. pradėjo Budapešto festivalio orkestro koncertas LNOBT. Dirigavo ilgametis orkestro meno vadovas, dirigavimo garsenybė Ivánas Fischeris (dirbantis ir su Berlyno filharmonijos, Amsterdamo karališkuoju „Concertgebouw“, įvairiais JAV orkest­rais, šiuo metu – Berlyno „Konzerthaus­orchester“ muzikos vadovas). Vakaro solistas – pianistas Dénesas Várjonas.

Pristatytas kaip vienas geriausių Europos orkestrų, daugiau nei 30 metų gyvuojantis Budapešto festivalio orkestras kėlė nemaža lūkesčių. Programėlėje rašoma, kad kolektyvas koncertuoja Vienos „Musikverein“, Niujorko „Carnegie Hall“, Zalcburgo vasaros festivalyje, Frankfurto „Alte Oper“ ir kitur –­ tai išties garsios scenos; o atlikėjų, su kuriais grojo Budapešto kolektyvas, sąraše – dirigentai Georgas Solti, Yehudi Menuhinas, Kurtas Sanderlingas, smuikininkas Gidonas Kremeris, pianistai Martha Argerich ir Radu Lupu, solistai Agnes Baltsa ir Kiri Te Kanawa.

Vis dėlto koncertas paliko dvilypį įspūdį. Geriausia koncerto dalimi laikyčiau bisus, o pradėčiau nuo to, jog Fi­scheris, pristatydamas kūrinius, pasakė ne įprastą mandagų „laba diena“ (o toliau angliškai, nes „tik tiek temoku lietuviškai“), bet nepatingėjo išmokti viso sakinio lietuvių kalba: „Ponai ir ponios, mes pagrosime jums Dvoržako „Liūdną dainą“; o po jos: „Mes pagrosime jums Bartoko „Liaudies šokį“ rumunišką“ (t. y. „Rumunų liaudies šokį“). Antoníno Dvořáko „Liūdną dainą“ orkestras ne tik grojo, bet ir dainavo – vokalinę partiją keliais balsais atliko orkestrantės, netikėtai tapusios moterų choru.

Visumos įspūdis galbūt būtų kitoks, jei orkestras su tokiu pat užtaisu, su kokiu trinktelėjo Bélos Bartóko šokio bisą, būtų sugrojęs Igorio Stravinskio baleto „Kortų žaidimas“ („Jeu de cartes“) muziką – pirmąjį koncerto kūrinį. Nors nepasakytum, kad atlikimas blogas, buvo girdėti ir charakteringas Stravinskio dygumas, neoklasicistinė žaismė, bet visuma neįgavo aiškios formos, dramaturgijos.

Todėl maloniu kontrastu toliau nuskambėjo Ferenco Liszto Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, į pirmą planą iškėlęs fortepijono virtuozą Várjoną (nors Lisztas reikalavo kūrinį vadinti „Simfoniniu koncertu“). Išsyk dėmesį prikaustė puikus garsinis ir tembrinis fortepijono ir orkestro balansas, skambesio dermė. Ne veltui Várjonas kviečiamas groti su pripažintais kolektyvais (Ciuricho „Tonhalle“, „Kremerata Baltica“, Londono „St. Martin in the Fields“ akademijos ir kt.) ir bendradarbiauja su garsiomis įrašų kompanijomis („Naxos“, ECM, „Teldec“, „Capriccio“).

Antroje koncerto dalyje nuskambėjo Dvořáko Aštuntoji simfonija, kurią atlikdamas Budapešto festivalio orkestras pagaliau atskleidė savo galimybes ir aukštą klasę.

Birželio 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas. Jis skirtas Mstislavo Rostropovičiaus atminimui –­ garsusis muzikas prieš 20 metų dirigavo patį pirmąjį festivalio renginį (1997 m. birželio 2 d. baletą „Romeo ir Džuljeta“). Simboliška, kad vakaro solistas buvo vienas iš M. Rostropovičiaus labdaros bei paramos fondo stipendininkų –­ klarnetininkas Žilvinas Brazauskas. Koncertą dirigavo kanadietė Keri-Lynn Wilson.

Ž. Brazauskas ir K.-L. Wilson

Pirmoje vakaro dalyje nuskambėjo 1967 m. parašytas prancūzo Jeano Françaix Koncertas klarnetui ir orkestrui. Nepaisant sukūrimo metų, tai nėra avangardinio skambesio kūrinys, jis labiau primena kino muziką. Galbūt Françaix Koncertas į programą įtrauktas kanadietės dirigentės iniciatyva. Keturių dalių kūrinys, kad ir kaip būtų, puikiai padėjo atsiskleisti jaunojo virtuozo meistriškumui. 2007–2011 m. remtas M. Rostropovičiaus fondo šiandien 25-erių Brazauskas yra H. Eislerio aukštosios mokyklos Berlyne magistrantas, daugelio konkursų laureatas, tarptautinių fondų stipendininkas, koncertavęs su įvairiais Europos orkestrais. Taigi perspektyvus talentas.

Dirigentės meistriškumas atsiskleidė antroje koncerto dalyje LNSO atliekant Gustavo Mahlerio 5-ąją simfoniją. Dirigentės moterys – tarsi atskira tema, mums tapusi ypač aktuali dėl ryškios Mirgos Gražinytės-Tylos karjeros tarptautinėje scenoje.

K.-L. Wilson pasirodė kaip tvirtai kūrinio ir orkestro gijas savo rankose laikanti dirigentė. Mahlerio simfonijos interpretacija parodė jos gebėjimą itin tiks­liai ir detaliai „režisuoti“ kūrinio eigą, o nuoseklumas ir tikslumas persidavė ir orkestrui, suskambėjusiam ypač įtaigiai.

Beje, buvo paviešintas faktas, kad Wil­son yra Niujorko „Metropolitan Opera“ direktoriaus Peterio Gelbo (beje, anksčiau dirbusio ir su Rostropovičiumi) žmona ir kad jis atvyko į Vilnių pasiklausyti jos koncerto. Vis dėlto salėje sėdintis sutuoktinis, nepaisant įtakingumo, negalėjo sudiriguoti už žmoną, tad gera interpretacija – tai tik Wilson, greičiausiai gerą mokyklą perėmusios iš Claudio Abbado (kadaise buvo jo asistentė), meistriškumo nuopelnas.

Birželio 10 d. publikos laukė skanėstas – baroko orkestro „B’Rock“ koncertas Filharmonijoje. Grojantis istoriniais instrumentais ir pasirinkęs neakademinę sceninę laikyseną orkestras iš Belgijos jau yra lankęsis Vilniuje, tad turėjo savo gerbėjų būrį ir Lietuvoje. Orkestras atlieka ne vien baroko, bet ir klasicizmo muziką. Į Vilniaus festivalį „B’Rock“ atvežė programą „Lincas“, ją sudarė trys Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai. Centrinis opusas – „Linco“ simfonija (Nr. 36 G-dur): ją klasikas parašė šiame Austrijos mieste, kai 1783 m. su žmona Konstanca vyko iš Zalcburgo į Vieną. Lince gyvenęs grafas Thun-Hohensteinas nutarė surengti koncertą, o Mozartas – parašyti simfoniją. Taip per penkias dienas gimė „Linco“ simfonija, „B’Rock“ pateikta itin eskpresyviai: orkestras pamėgęs netikėtumo efektus, matyt, nusižiūrėję iš Haydno atlikėjai čia naudojo netikėtai stiprius timpanų dūžius. Beje, „B’Rock“ groja be dirigento, stovėdami, ekspresyviai vadovaujami pirmojo smuiko. Tai, be abejo, savaime suteikia atlikimui interpretacinio „nervo“ – padidėja kiekvieno orkestro nario atsakomybė.

Koncertą pradėjo Mozarto Serenada orkestrui Nr. 6 D-dur („Serenata notturna“), po kurios su pianistu Aleksand­ru Melnikovu „B’Rock“ atliko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 17 G-dur. Į senosios muzikos interpretacijas besigilinantis Melnikovas skambino istoriniu fortepijonu. Tiesa, jo skambesys buvo neįprastai tylus, bet užtat publika galbūt galėjo patirti, tikrą Mozarto muzikos akustinę spalvą.

„B’Rock“ koncertas gerbėjų nenuvylė, tad jei dar kartą atvažiuotų į Vilnių su kuria nors kita savo programa (o jų sudarę nemažai, pvz., „Mozartas Prahoje“, „Opera seria“, Josepho Haydno „Pasaulio sukūrimas“ ir t. t.), manau, ir vėl sulauktų klausytojų dėmesio.

Panašaus laikotarpio muzika – barokas – Vilniaus festivalyje skambėjo ir birželio 13 d., atliekama Lietuvos kamerinio orkestro. Koncertas skirtas vieno garsiausių litvakų, lordo Yehudi Menuhino gimimo 100-mečiui. Jo muzikiniai ryšiai su Lietuva neatsie­jami nuo Lietuvos kamerinio orkestro ir jo buvusio ilgamečio vadovo Sauliaus Sondeckio veiklos.

Dabartinio LKO meno vadovo Sergejaus Krylovo diriguojamame koncerte buvo atlikti Antonio Vivaldi „Metų laikai“. Atlikimas ypatingas tuo, jog ką tik išleistas „Deutsche Grammophone“ diskas su LKO ir Krylovo įrašytais „Metų laikais“ bei keletu kitų Vivaldi koncertų. Vis dėlto vakaras buvo ypatingas ir dėl kitos priežasties – nuskambėjo Loretos Narvilaitės kūrinio „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui premjera. Kūrinys parašytas Vilniaus festivalio užsakymu.

„Į krantą jūra krenta“ pavadinimas inspiruotas Antano A. Jonyno eilėraščio, o skambesys itin narvilaitiškas. Tai reiškia emocinį ekspresyvumą, o drauge racionaliai konstruojamą visumą; tam tikrą polinkį į minimalizmą, anot autorės, kylantį iš sutartinių intonacijų (nebūtų Juliaus Juzeliūno mokinė!), tačiau išaugantį į visiškai neminimalistinę muzikinės medžiagos plėtotę. Pasak Narvilaitės, ją inspiravo jūros ir kranto įvaizdžiai: „Jūra –­ tai judėjimas, energija, krantas –­ statika. Jūra – galinga jėga, ji keičia krantą, išplauna kopas. Rašant kūrinį iškildavo vaizdinys – Olandų kepurės kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos.“

„Į krantą jūra krenta“ orkestro buvo pateiktas ekspresyviai, lyg vienu kvėpavimu. Toliau skambėjusi Dvořáko Serenada styginiams E-dur atlikta gražiai, ryškinant kūrinio melodingumą, nors nevisiškai aišku, kodėl buvo pasirinktas šis kūrinys tarp šiuolaikinio ir baroko opuso. Manyčiau, pasirodymui festivalyje galima būtų konceptualiau sudėlioti programą.

Turbūt nenuostabu, kad labiausiai publiką įaudrino Vivaldi „Metų laikai“. Juolab kad ir atlikimas buvo neeilinis –­ Krylovas, čia jau tapęs solistu, ėmęsis smuiko, atsisukęs į publiką, tarsi įgavo dvigubai daugiau jėgų. Reikėtų pastebėti, kad „Metų laikų“ koncertų dalyse netrūksta vietų, kur solistas, pavyzdžiui, lieka vienu du su orkestro violončelininku (žinoma, pritariant klavesinui, kitaip tariant, su basso continuo grupe). Verta paminėti, kad LKO violončelių koncertmeisteris Dainius Palšauskas puikiai išlaikė muzikinę akistatą su virtuoziškuoju solistu – ne ką menkiau virtuoziškai jam atitarė. Apskritai LKO dar kartą patvirtino, kad yra aukšto lygio orkestras.

Žinoma, buvo ir bisas – jei neklystu, Pablo de Sarasate’s „Karmen fantazija“.

Bus daugiau

Draugai