Opera apie politiką ir meilę – taip apibūdinamas Ludwigo van Beethoveno „Fidelijus“, kurio premjera gegužės 15, 16 ir 20 d. parodyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Premjeros išvakarėse svarbiausia žinia, skelbiama bažnyčiose per mišias aiškinant Šventojo Rašto tekstus, kad Dievas yra meilė. Kitais žodžiais – „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Beethoveno operos veikėjai taip pat nevengia minėti Dievo vardo ir gailestingumo. O pagrindinė veikėja Leonora, po ilgų vargų ir nuotykių pagaliau suradusi ir išvadavusi savo vyrą Florestaną ir jo paklausta – ką ji dėl jo padarė? – atsako: „Nieko.“ Šimtą metų prieš psichoanalizės atsiradimą Beethovenas ir jo libretistai užčiuopė pačią esmę: visa tai ji darė dėl savęs arba dėl jo kaip dėl savęs, nes įsipareigojusi negali lengvai išsižadėti. Tam, kad galėtum laisvai kvėpuoti ir džiaugtis gyvenimu, tiesiog būti savimi, privalai įvykdyti prisiimtą pareigą­ – kito kelio nėra, bent jau Leonorai.

Toliau tęsdama mintį apie meilę, sakyčiau, kad operos scenovaizdis įkūnijo meilę muzikai. Daug kalbama apie režisieriaus teatrą operoje, bet, šiuo atveju nė kiek nenumaldant Oskaro Koršunovo reikšmės ir įnašo kuriant spektaklį, labiau norėtųsi kalbėti apie scenografo teatrą. Operos spektaklyje scenovaizdis apskritai yra vienas kertinių aspektų, nes muzika kaip abstraktus menas puikiai koreliuoja su taip pat galinčiomis būti apibendrintomis ir veikti labiau pasąmoniniu lygmeniu vizualiomis metaforomis. Dailininkas Gintaras Makarevičius, anot jo paties, pavertė sceną didžiuliu instrumentu, kurio centre įkurdintas tikrasis grojantis instrumentas – orkestras. Sutikime, Beethoveno atveju orkestras išties nėra tik „akompanuojanti gitara“ solistams (kaip kad buvo pašiepiamas Rossini operų orkestras). Be to, originaliai sumanytas scenos apipavidalinimas hierarchiškai ir geometriškai padalijo visą erdvę lygmenimis – nuo dangaus, nors kartais ir matomo per spygliuota viela aptrauktą tvorą (vaizdo projekcijos Miko Žukausko), iki pat kalėjimo požemio (realiai – orkestro duobės, iš kurios šį kartą orkestras buvo užkeltas į sceną). Toks padalijimas, viena vertus, puikiai atspindi kalėjimų bendruomenėms būdingą griežtą hierarchiją (operos veiksmas vyksta kalėjime), kita vertus, tampa bendresne režisieriaus metafora parodyti šią istoriją kaip išsilaisvinimo iš vidinio mentalinio visuomenės kalėjimo kelią. O trečia vertus, visi tie laiptai, galerijos ir tvoros, geometriškai suliniuojantys vaizdą, savaip įspaudžia ir Koršunovo stilistikos pėdsaką – nepaisant darnaus, ausį glostančio klasicistinės muzikos skambesio ir galiausiai laimingos pabaigos, negali sakyti, kad spektaklis žiūrovui būtų patogus ir tik glostantis jusles. Koršunovo spektakliuose žiūrovai turi jausti bent kokį nors diskomfortą, kitaip tai jau nėra Koršunovas.

Vis dėlto „Fidelijaus“ negali statyti vienoje gretoje su gana niūriais, gyvenimo bjaurasties nevengiančiais kelti režisieriaus dramos spektakliais. Ko vertas vien džiaugsmingas operos finalas, kai skambant visų veikėjų ir choro laisvės bei meilės šlovinimui vaizdo projekcijose šmėsteli Baltijos kelio vaizdai. Šitaip statytojai norėjo pažymėti šiais metais švenčiamą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, ir publikai, reikia pripažinti, šis gestas labai patiko. Drauge režisierius savaip, nors ir netiesiogiai, susieja šį pastatymą su „Fidelijaus“ inscenizacija 1989 m., kurios žinutė Sąjūdžio laikais buvo labai aiški –­ operos veiksmas vyko konclageryje (dirigentas Jonas Aleksa, režisierė Vlada Mikštaitė).

Drįsčiau apibendrinti, kad operoje Koršunovas yra tradicionalistas – čia nėra jokių skandalingų koncepcijų, provokuojančių politinių sąsajų ir pan. Kaip pats sakė, jis tiesiog pasidavė Beethoveno muzikos fundamentalumui ir tam tikrai šios operos žaismei, kurios „Fidelijui“ tikrai netrūksta. Žvelgiant istoriškai, Beethoveno „Fidelijus“ labai panašus į Mozarto „Užburtąją fleitą“. Abi operos su šnekamais dialogais vokiečių kalba, abiejų pagrindinis veikėjas – „Fidelijuje“ Leonora, „Užburtojoje fleitoje“ Taminas – ryžtasi išmėginimams dėl mylimojo (-osios) (Florestano, Paminos) išgelbėjimo. Abiejose operose yra blogio įsikūnijimas (kalėjimo viršininkas Donas Picaras, Nakties karalienė) ir aukščiausios galios atstovas (ministras Donas Fernandas, Zarastras), dėl kurio įsikišimo baigtis laiminga. Pagrindiniam herojui padeda jo bendrakeleiviai – „Fidelijuje“ tai kalėjimo prižiūrėtojas tėtušis Rokas, jo dukra Marcelina ir Roko padėjėjas Žakinas, kurio meilė Marcelinai galiausiai išsiriša panašiai sėkmingai kaip Papageno ir Papagenos. Iš esmės jos abi yra išsigelbėjimo operos – tik Beethoveno „Fidelijuje“ istorija iš „Užburtosios fleitos“ pasakos pasaulio persikelia į realią socialinę erdvę. Tačiau žaismės ir lengvumo „Fidelijui“ nestinga (taip pat ir muzikinėje plotmėje). Ir labai puiku, kad režisierius to neignoravo, gal net kai kur lengvai ironizavo. Pavyzdžiui, finale, kai Leonora pagaliau suranda savąjį Florestaną, kitų kalinių pasitikti taip pat išbėga visas būrys „leonorų“ su gėlėmis – įvairiai ir spalvingai aprengtos choro moterys (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė), kurių kostiumai savaime pražysta lyg margaspalvės gėlės po ilgo, beveik monochromiškai apipavidalinto veiksmo kalėjime. O kai Leonora ir Florestanas pasibučiuoja, puola bučiuotis ir už jų stovinti „liaudis“. Uždanga nusileidžia.

Pastatymas lemia spektaklio veidą, tačiau gyvavimo repertuare sėkmę lemia atlikėjai. Nuslūgus premjerinei euforijai pirmiausiai solistų meistriškumas ir vardai bus tie objektai, kurie sutrauks arba atstums publiką. Trijose premjerose pasirodė keletas atlikėjų sudėčių. Gegužės 15 ir 16 d. Leonorą dainavo britė Rachel Nicholls, gegužės 20 d. – mūsiškė Nomeda Kazlaus. Florestaną visuose trijuose spektakliuose įkūnijo Andrew Sritheranas – solistas iš Naujosios Zelandijos, pastaruoju metu daugiausiai dainuojantis Vokietijos teatruose.

R. Nicholls Leonorą dainavo ir 2013m. Bergene („Fidelijus“ yra LNOBT ir Bergeno nacionalinės operos koprodukcinis spektaklis). Solistė pasirodė kaip aukštos vokalinės kultūros atlikėja, turinti ne tik stiprų ir gražiai išlavintą balsą, bet ir puikią dikciją, atsiskleidusią kalbamuosiuose intarpuose. Lygiai tiek pat, kiek dainavimas, buvo raiški ir jos vaidyba. N. Kazlaus Leonora buvo, sakyčiau, minkštesnė tiek vokaliniu, tiek vaidybiniu atžvilgiu, o finale jos džiaugsmas sutikus Florestaną buvo gerokai ekstravertiškesnis nei lakoniškosios R. Nicholls. A. Sritheranas-Florestanas pasižymėjo tikro dramatinio tenoro balso savybėmis, o ir išoriškai tiko įkūnyti kenčiantį herojų. Tik galbūt kalbėdamas su prižiūrėtoju Roku pernelyg guviai atsakinėjo į klausimus – juk jis turėtų būti leisgyvis kalinys; užtat visas jo sakomas tekstas skambėjo itin raiškiai.

Vis dėlto kaip pagrindinis operos herojus Florestanas pasirodo tik antrajame veiksme. O nuo pat pradžių bene per visą dviejų dalių operą greta Leonoros matome Roką – kalėjimo prižiūrėtoją, pas kurį persirengusi vyru (ir pasivadinusi Fidelijumi) Leonora įsidarbina, kad išgelbėtų Florestaną. Roką dainavo Liudas Norvaišas (gegužės 15 ir 20 d.) ir Egidijus Dauskurdis (16 d.). L. Norvaišui šis vaidmuo labai tiko. Muzikiniu požiūriu solistas gražiai, vientisai, stilingai vedė melodines linijas, vaidybiškai jam puikiai sekėsi suderinti tam tikrą Roko komiškumą – kaip Leonoros (Fidelijaus) už nosies vedžiojamo tėtušio, norinčio už šio šaunaus vaikino ištekinti savo dukrą Marceliną, – ir jo vidinį taurumą: būdamas kalėjimo prižiūrėtoju jis nepraranda žmogiškumo ir gebėjimo atjausti. Be to, pasigėrėtina buvo solisto vokiška tartis. Apibendrinčiau, kad Roko vaidmeniu atsiskleidė L. Norvaišo vokalinė ir sceninė kultūra.

E. Dauskurdis labiau akcentavo komiškąjį Roko pradą, net, sakyčiau, kiek šaržuodamas. Dainavimas buvo tikslus, o klausytojai galėjo dar sykį įsitikinti turtinga solisto balsine prigimtimi. Vykęs buvo E. Dauskurdžio vaidybinis duetas su gegužės 16 d. Dono Picaro vaidmenį atlikusiu Dainiumi Stumbru, kurio stiprioji pusė taip pat visada buvo geras balsas ir dainavimas.

Gegužės 15 ir 20 d. Doną Picarą įkūnijo Eugenijus Chrebtovas. Jis ypač ryškiai, su didele aktorine įtaiga atskleidė tironiškąjį kalėjimo viršininko charakterį. Gaila tik, kad orkestras kai kur gožė solisto balsą.

Naivios Roko dukros Marcelinos vaidmenį paprastai, bet taikliai atliko Joana Gedmintaitė (15, 20 d.) ir Julija Stupnianek (16 d.). Marcelinai tenka ne tik keletas solinių numerių, bet ir nepaprasto grožio kvartetas su Leonora, Roku ir Žakinu pirmojo veiksmo pradžioje. Regis, abiem solistėms klasicistinio lengvumo reikalaujanti Beethoveno muzika nekėlė jokių rūpesčių. Telieka pridurti, jog šį sezoną net dviem apdovanojimais už anksčiau sukurtus vaidmenis išskirta J. Gedmintaitė ir naujuoju Marcelinos vaidmeniu nenuleido kartelės.

Marcelinos širdies siekiantį jaunuolį Žakiną visus tris vakarus įkūnijo skirtingi atlikėjai: per pirmą premjerą –­ Mindaugas Jankauskas, gegužės 16 d. – Tomas Pavilionis, 20 d. – Audrius Rubežius. Visi trys, nors kiekvieno savitas tembras ir dainavimo maniera, pasirodė kaip vaidybiškai ir vokaliai lankstūs, muzikalūs dainininkai.

Nedidelį finale pasirodančio ministro Dono Fernando vaidmenį atliko Liudas Mikalauskas, o trečiajame spektaklyje –­­ Raimundas Juzuitis. Pastarąjį norėtųsi pavadinti „Fidelijaus“ atradimu. Pernai baigęs LNOBT vokalo stažuotę, praėjusią vasarą dalyvavęs Zalcburgo festivalio jaunųjų dainininkų programoje ir didžiojoje festivalio scenoje net atlikęs nedidelį vaidmenį garsiojo Alvio Hermanio „Trubadūro“ pastatyme, R. Juzuitis „Fidelijuje“ pasirodė itin raiškiai –­ puikus balsas, laisva sceninė laikysena. Galima konstatuoti, kad tai itin perspektyvus jaunas solistas.

„Fidelijaus“ finalas kiek priminė Beethoveno Devintosios simfonijos pakilų, chorą sureikšminantį finalą. „Fidelijuje“ skambantys chorai (daugiausiai atliekami vyrų) reikšmingi ir išraiškingi. Pirmojo veiksmo kalinių choras apskritai turbūt yra vienas gražiausių operos chorų – beveik transcendentinis, išreiškiantis „Fidelijaus“ kaip operos apie žmogiškumą esmę. LNOBT choras, vadovaujamas Česlovo Radžiūno, dainavo tiesiog jaudinančiai, o choristų vaidyba vaizduojant „klipatas“ (kaip pasakytų B. Sruoga) raiškumu nenusileistų kino filmui.

Pagaliau orkestras ir dirigentas. Spektaklio muzikos vadovui Martynui Staškui teko atsakomybė ir, kaip pats teigė, garbė diriguoti Beethoveną. M. Staškui pavyko išgauti charakteringą šios partitūros lengvumą, kuris čia pat gali per­eiti į gana dramatiškus epizodus. Drauge pavyko išgauti Beethoveno muzikai būdingą taurų skambesį ir charakterį, išlaikyti kūrinio visumos pojūtį, kas nėra paprasta tokios struktūros operoje, kai dainuojamus numerius permuša kalbamieji epizodai. Galbūt dirigentui padėjo iš Jono Aleksos paveldėta „Fidelijaus“ partitūra...