Dominykas Digimas. Silentium: garsas ir jo šešėliai

2017 metų balandžio 19-oji. Eidamas link Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, į festivalio „Jauna muzika“ koncertą, tarsi žinau, kur einu ir ko būtų galima tikėtis, bet viską norisi nustumti į šoną, kad atsirastų vietos naujoms patirtims. Priėjęs bažnyčios duris prasilenkiu su aukštu barzdotu vyru: jis susikaupęs žingsniuoja pirmyn atgal ir šildosi rankas. Įėjusį į bažnyčią iškart užklumpa nuojauta, kad laukia kažkas ypatinga – esama erdvė nori nenori įpareigoja laikytis tylos. Stengdamasis nesukelt nė garselio einu prie keturiomis kolonėlėmis įrėmintų kelių eilių suolų. Per vidurį – mikšerinis pultas, šio vakaro instrumentas, prie kurio atsisėda Yiorgis Sakellariou, tas pats aukštas vyras sutiktas šventoriuje.

Išsijungia šviesos. Sėdint tyloje kyla nerimastinga nuotaika, ją panaikina po kurio laiko pasigirdęs garsus žemas gausmas. Garso dažniai viską sureguliuoja, kūnas atsipalaiduoja. Atrodo, erd­vę užpildo tąsi masė, kurioje pakimbi ir prarandi visas savo fizines savybes. Tęsiasi iki tol, kol staiga stoja... tyla. Iš pradžių sunkiai suvokiama. Nors garsas nutrūksta, viskas vyksta toliau... Tu lieki kyboti ore. Ir gera, ir baisu, kad besklandydamas neparpultum, bet juk laiko tylus, iš kolonėlių vos girdimas garsynas. Jis taip susilieja su esama akustika, jog net sunku atskirti, ar čia tik dabar atsiradę, ar prieš tai jau paruošti garsai. Po kelių minučių trukusio pradžios šešėlio erdvė vėl po truputį užpildoma, šį kartą kiek šviesesniu tembru, išaugusiu iš ką tik praplaukusio akustinio veiksmo. Skamba jau lengviau atpažįstami, nors tiksliai neidentifikuojami garsai, labai natūraliai vėl užpildantys bažnyčią.

Visą šią organiką nesunku paaiškinti faktu, jog visa kūrinio medžiaga yra Prahoje įrašyti varpų ir vargonų garsai, o pats kūrinys atliekamas tiktai bažnyčiose. Siekiama išskirti šventovės savybę – norą joje laikytis tylos, intensyvios ir skatinančios gilų, aktyvų klausymąsi. Tai tampa akivaizdu, nes stojus dar kelioms tylos stotelėms absoliučiai prarandu laiko nuovoką. Nors bendra kūrinio estetinė pateiktis sudaro sąlygas ramiam, kontempliatyviam klausymui, bet čia ir dabar vykstantys mikroįvykiai nuolat atkreipia dėmesį. Varomąja jėga tampa iš naujo atrandami tylos elementai, galiausiai jie paklaidina ir panardina į neišsenkantį ir vis naują informaciją generuojantį valandos trukmės akustinį veiksmą.

„Garsieji“ kūrinio motyvai, tarpusavyje tarsi nekontrastuodami, vis dėlto yra skirtingi: skiriasi jų tembras, atpažįstamumas – kai kuriuose jų buvo galima atpažinti ir varpus, ir bažnyčios aplinkos garsus, pakreipiančius, išblaškančius klausą: kur, kada ir kas čia vyksta? Vieni tylieji šešėliai ilgesni, kiti –­ trumpesni. Vieni nuosekliai pereina į kitą kūrinio padalą, kitus toji padala staigiai nukerta. Atrodo, prie pagrindinio kūrinio elemento prieinama maksimaliai iš visų pusių, pateikiama pati geriausia forma.

Kūrinys pasibaigia tyliąja padala. Kiek laiko ji trunka, sunku pasakyti. Bet ji – kitokia. Tarsi viską apibendrinanti. Atrodo, jog čia jau pabaiga. Per visą laiką suformuotą pilnatvę papildo ir dar labiau nudžiugina paskutinis akcentas – karilionų garsai. Dar dabar nesuprantu, ar jie sklido tyliai iš už manęs stovėjusių kolonėlių, ar tai buvo pačios bažnyčios bokšte įtaisyti varpai?

Įjungus šviesą, erdvė prisipildo jaukios šilumos. Išeinu iš bažnyčios. Kartu į tą pačią pusę traukia ir koncerto klausęs kolega. Komentuoti nesinori. Viskas dar tęsiasi. Tik nuėję gerą kelio atkarpą esam priversti prabilti:

– Tai aš link namų, o tu?

– Link Pilies gatvės. Tai iki.

– Iki.

Tomo Tereko nuotraukos

Draugai