Dominykas Digimas. Žmonės yra žmonės, kalnai yra kalnai

Praėjusią žiemą skaitydamas kursą apie dzenbudizmą, dr. Suzuki pasakė: „Prieš studijuojant dzenbudizmą žmonės yra žmonės, o kalnai yra kalnai. Studijuojant dzeną viskas susipainioja: niekas tiksliai nežino, kas yra kas, o kas nėra kas. Išstudijavus dzeną žmonės yra žmonės, o kalnai yra kalnai.“ Po paskaitos buvo paklausta: „Dr. Suzuki, kuo tada skiriasi „žmonės yra žmonės“ ir „kalnai yra kalnai“ prieš studijuojant dzeną ir „žmonės yra žmonės“ ir „kalnai yra kalnai“ išstudijavus dzeną?“ Dr. Suzuki atsakė: „Jokio skirtumo, tik kojos ne taip tvirtai įsikirtusios į žemę.“ (John Cage. „Metai nuo pirmadienio“)

 

Nuotrauka iš festivalio archyvo
Nuotrauka iš festivalio archyvo

 

Norom nenorom imi gretinti šį pasakojimą su balandžio 28 d. Sapiegų rūmuose vykusia tyliąja festivalio „Jauna muzika“ kulminacija – „Mobile ret­ro­spektyva (1996–2019)“. Koncertas, kurio nesinori vadinti koncertu. Vyksmas, kuriame pamintas senas, europietiškai koncertinei tradicijai būdingas elementas – scena ir atlikėjai joje buvo geru laipteliu žemiau už patogiai įsitaisiusią publiką. Antrame aukšte esančioje apdulkusioje, rekonstrukcijos laukiančioje salėje, pro didelius langus besiskverbiančioje saulės laidos šviesoje, savo pasakojimo pakvietė keliautojo rūbais apsivilkęs vyriškis su bambukine fleita šiakuhačiu. Ramūnas Motiekaitis vienam vakarui prikelia kelias dalis iš ankstyvojo kūrinių ciklo „Mobile“.

Šis akustinis įvykis prasideda šiakuhačio repertuaro kūriniu, skirtu kiekvieno koncerto pradžiai. „Kūrinys, kurį bet kokiomis sąlygomis turėtų atlikti kiekvienas save gerbiantis šiakuhačio meistras“, – sako Ramūnas. Nuaidėjus ilgesingiems fleitos garsams, erdvę užpildo keturiuose salės kampuose stovinčių lėkščių garsai – „Mobile 4“ (1996). Prie vienų iš jų ir pats kūrinio autorius kartu su dar trimis LMTA šiuolaikinės muzikos magistrantūros programos atlikėjais – Kęstučiu Zubavičiumi, Mėta Pelegrimaite ir Klaudija Ind­riliūnaite – panardina į lėtai besivystančias bangas, kurios, užkilusios iki kūną virpinančių virštonių gausmo, lygiai taip pat lėtai nuslūgsta, palikdamos tirpstančius erdvėje aidus. Dar ausyse tebeskambant ką tik tremolo virpintų lėkščių garsams, prie jų prisijungia „Yamaha SY-85“ sintezatoriumi generuoti sinusiniai tonai – „Mobile 6“ (1996). Šios lygių tonų samplaikos sklinda iš viename salės kampų stovinčios, baterijomis maitinamos kolonėlės (elektros Sapiegų rūmuose nėra ir jos visai netrūksta). Vienos kolonėlės pakako, kad R. Motiekaičio komponuotos harmonijos atitrauktų sąmonę nuo esamojo laiko. Išfokusuoto dėmesio būsena lydi visą vakarą nuo pat pirmųjų šiakuhačio garsų, vietomis stipriau ar silpniau išliedama vaizdą. Beje, kūrinį, galima sakyti, taip pat atliko jo autorius, pačiu paprasčiausiu būdu jį paleidęs iš USB rakto, prijungto prie kolonėlės. Palikęs šį „instrumentą“ nuošaly R. Motiekaitis atsisėda prie dirigento pulto ir lengvais rankų mostais pažadina pabirus, tarsi atsitiktinius, bet visada savo vietose esančius perkusinius garsus – „Mobile 8“ (1997). Jie sklinda iš keturių plastikinių, kiekviename biure esančių „Žalios girios“ vandens kanistrų, paruoštos gitaros, dviejų didžiųjų būgnų ir gongo. Taškuotas (padedant LMTA magistrantams) atgijęs piešinys toliau tęsia prieš tai skambėjusių kūrinių užduotą laiko nuovokos praradimo toną – tik šį kartą visai kitaip. Kiekvienas išgautas garsas, o ypač leng­vi smūgiai per specialiai perderintą gitarą su medine lazdele tarp stygų, tapdavo tarsi nuo nešvaraus stiklo atsispindinčiais, tai atsirandančiais, tai vėl išnykstančiais besileidžiančios saulės atspindžiais, kurie vienas po kito vis labiau kilsteli klausantįjį nuo žemės. Po šio žaismo pirmą kartą scena užleista kūriniui, prie kurio atlikimo kompozitorius neprisilies. Tai kūrinys ne iš „Mobile“ ciklo, bet, anot autoriaus, puikiai jį papildantis. „Lento“ (2013), skirtas senam kompozitoriaus bičiuliui, šį vakarą jį ir atlikusiam, akordeono meistrui Raimondui Sviackevičiui. Japonų tradicinių lūpinių vargonėlių garsus primenantys sąskambiai, lyg akvarelę liedami tirpstančias harmonijas, tarsi pratęsė šeštąjį „Mobile“. R. Sviackevičiaus valdomas instrumentas skleidžia kone matomus garsus, kurie bemaž išblunka susiliedami į kūrinio pastelinių spalvų paletę. Ištirpus „Lento“ sąskambiams į sceną sueina visas kompozitoriaus Vykinto Baltako paruoštas LMTA šiuolaikinės muzikos magistrantų kursas: Greta Šimkutė, K. Indriliūnaitė, M. Pelegrimaitė, Matas Samulionis, Simas Petkevičius ir K. Zubavičius. Paskutinėmis saulės laidos minutėmis nuskamba „Mobiles užsklanda“ (2019) – kūrinys parašytas šiam vakarui ir užbaigiantis visą „Mobiles“ ciklą bei visą iki jo vykusį ritualą.

Manau, po gausių ovacijų vyriškiui keliautojo rūbais ir muzikantams, kurie labai susikaupę atliko jo muziką, viskas vėl stoja į kasdienį būvį. Žmonės liko žmonėmis, kalnai – kalnais, bet kojos ne taip tvirtai įsikirtusios į žemę.

Draugai