Dovilė Gervytė. 13 eilė. 13 vieta

Martynos Skomskytės nuotrauka

Andrius Žlabys į sceną įsiliejo eidamas greitu žingsniu. Tokiu pat, kaip ir ją palikdamas, kai tarsi vandens stikline užliejo per koncertą klausytojų vidinėse menėse kruopščiai tapytas mintis. Visos jos pasirodymo pabaigoje buvo tarsi netikėtai, tarsi planuotai, iki palytės kulminaciją išlietos. Kas buvo vėliau, man iki šiol lieka nesuprantama. Rodos, pianistas nepaliko nieko, ką būtų galima išsinešti. Planuotos ekstazės, nesitikėto nusivylimo? Tačiau įkvėpus, palyginti su Vaidilos teatre vyravusia atmosfera, užteršto rudens oro, skleidžiasi supratimas, kad vis dėlto buvo paliktas tas didelis, neaprėpiamas dabarties netikrumas, neišgyvenamumas, turėsiąs subręsti vėliau, dar ne dabar. Lėtai, po truputį išsivynioti it besireplikuojanti DNR ar skambėjusio J. S. Bacho polifonijos lygiagrečių melodijų sąveika.

 

Kai muziko rankos spalio 30-osios vakarą lėtai kilo priliesti pirmųjų garsų, buvo galima nuspėti, jog pirštams juos apčiuopus, skambės švelni, kiek nerimastinga melancholija. Toccata. Ja besekdama nustembu, kaip tos dvi viena kitą inspiruojančios natų eilutės geba būti tokios pilnavertės, kad negalėčiau apsispręsti, kurios klausymuisi teikti pirmenybę, nes kreipiant dėmesį į jų vientisumą ir bendrą charakterį nesinori praleisti atskirų fragmentų. Tad jų skambesio suvokimas virto natų rašymu, melodijų sankirta popieriaus plokštumoje – kaip šios persipynusios, taip ir ausis gaudė tai kairės, tai dešinės ir abiejų rankų mostais link ausų vejamas harmonijas. Ar, greičiau, abiejų kartu ir kiekvienos atskirai. Kai Tocatta ima seg­mentais atvirsti į savąją genezę, tik kiek tankiau varijuotą, šokio judesiu priartėja Allemande. Jos grakštus ir aukštesnės tonacijos stotas, puikiai derantis triolių intervencijai, primena tą Bachą, kurį pažinau dar besimokydama muzikos mokyk­loje. Ką gi, nostalgiją tikrąja to žodžio prasme vejasi bėganti Courante. Gracingas, kiek valiūkiškas ir kartu žaismingas šokis. Guvumo aspektu jam pavyksta aplenkti Allemande. Kažkodėl būtent taip skambant įsivaizduoju delnuose besiritinėjančius H. Hesse’s stiklo karoliukus. Su nerūpestinga, bet tvirtai apsisprendusia dalies pabaiga pradedama nors ir trumpam, bet kaip reikiant surimtėjusi Air. Už jos naujai radęsi garsai vėlgi driekiasi atgal į pradžią, kurioje varijuota Toccata išblunka. Sarabande. Ši, man rodos, yra apsivijusi šviesiu liūdesiu, kiek panėšėjančiu į ilgesį, kaip ir pati muzikinė dalis, turintį tendenciją praslinkti. Tempo de Gavotta į boluojančią rampą ne šiaip įžengia, bet jau, galima sakyti, įsiveržia, nors, nepamanytumei, kad nelauktai. Įkrečia sujudimo, lyg greitesnis grožis taptų ir greičiau suvokiamas. Galiausiai, girdimas ramybę pažodžiui anachronizmu verčiantis Gigue, kurio gyvastis bando savyje absoliutinti universalią gyvybės koncepciją. Smailas, bukas ar status, šokio judesių koordinatorius spontaniškai žaidžia gyvastimi. Ir gerai daro, griaudamas pabaigos termino stereotipiškumą.

Po – dabar jau klausytojų pianistui atliktų – aplodismentų, per pertrauką atkreipiau dėmesį į vienos moters pasakymą, atkrypusį iki pat gūdžių neuronų tinklų per nemenką šurmulį: sustojo laikas. Vadinasi, praėjusi valanda neegzistavo? Žinoma. Šįvakar realaus laiko, skirto buvimui, turime 15 minučių. Ir tiek dažnai skubančiam, visur nespėjančiam (L. Donskis rašė, laiko nepaliekančiam) žmogui šįvakar, atrodo, yra per daug. Matyt, ne veltui Einsteinas pagrindė laiko reliatyvumą.

Aplodismentais scenoje pasitinkamas L. van Beethovenas. Kaip paradoksaliai skamba 17 sonatos pirmosios dalies pavadinimas, o ir garsai: Largo –­ Allegro. Tad taip ir klausomės – svajoti prie ištęstumu alsuojančių garsų neleidžia piktdžiugiškas išankstinis žinojimas, jog largo šiame segmente yra nuolatos lydimas allegro. Geriau įsitaisiusi kėdėje, palinkusi į priekį sekiau kiekvieną lėtą sąskambį ir spėliojau vingrių intarpų alokacijas, neslėpdama šypsenos, kad kiekvieną kartą susimaunu. Klausytojams jau aprimus, pailsus, savo tempą pradeda komponuoti dar keistesnėje metronomo skalėje užkoduota dalies pabaiga. Sukeltus apmąstymus kaip tik laiku prigesina Adagio beigi įpučia naujų. Tiesa, savuoju tempo vikrumu ne tokių intensyvių, primenančių artėjantį advento laikotarpį, kai, vis dar skubant, galvojama apie lėtėjimą. Krūvelėmis išsibarsčiusių oktavų lydima šviesi melodija auga, traukiasi, tarsi mėnuo šauna į dangų ir vėl, it meteoras, krenta žemyn, kol galiausiai sukuria nuolatos vyksme nuo žmogaus akių užsidariusią nakties dangaus visumą. Neišskiriamumą. Tačiau lyg natūraliai įsivėlusi modifikacija, čia yra išskiriama ekstravagantiška Allegretto, tarpais mėginama apriboti vielutėmis, kuriomis sruvena vos juntama įtampa. Ką gi, junti, kad labai per žema.

Andrius Žlabys. Augustino Žukovo nuotrauka

Antrasis pasaulinis karas, 1942-ųjų Rusija. Turbūt vienas tinkamiausių santraukos tiems įvykiams nusakyti pavadinimų – tragedija. Kaip ją įsivaizduoti nepriklausomybės laikotarpiu gimusiajam, juolab ją pergyventi, neprilietus nei žvilgsniu, nei išgyvenimu? Galima bandyti įsijausti ir vaizduotis, jungiant baimę, nepriteklių ir skausmą į sumaištį. Nors susiformavęs jausmas tėra iliuzija, jis taip pat sukrečia. Būtent iš tokių minčių salėje grįžtu į kūrinį, kuris, nespėjus susivokti, privertė išsigąsti to, kas buvo muzikuojama. „Grosiu vieną iš karo sonatų, parašytą nepaprastai tragišku periodu. Šiame kūrinyje jaučiu žmogiškumo pasipriešinimą absurdui, istorinei mašinai, kuri bando prispausti individą“, – prieš koncertą komentavo Žlabys. Žodžio bei garsų sąskambis sforzando, kuriuo pasižymi tiek S. Prokofjevo pavardė, tiek kūrinio Allegro inquieto dalies nedarna, bandė aiškinti šiandien jau nepasiekiamą kontekstą, kuriuo buvo disharmonizuojamas žmogus. Desperatiškos, pusiausvyros neišlaikančios harmonijos derino klausytojo pojūčius su blogio, įvairių tamsos atspalvių palete. Išskyrus tarp šių dviejų monstrų išsikerojusią Andante caloroso, kažin kuo, galbūt savo neviltingumu primenančią W. A. Mozarto Requiem. Šioji muzikinė dalis – tai lyg jau paliegusių, bedugnėmis sutrūkusia oda pasidengusių pirštų kapstymaisi karo mašinų ištryptose moralinio purvo irštvose, bandant ieškoti (retkarčiais ir atrasti) ašaras vis dar liejančių akių, šiurkščiu braukimu galinčių paglostyti artimojo delnus.

Palikusi įstabiosios „Vaidilos“ teatro salės jaukumą ir joje rusenančius įspūdžių laužus, nužingsniuoju Prokofjevo muzikos prislėgtomis gatvėmis. Juntu, kad esu paralyžiuota. Greičiau subombarduota Žlabio paskutinio rankų virš fortepijono mosto, išmetančio į erdvę karo sonatą. Kaip keista ir žavu, koks bejėgis gali pasijausti prieš garsą ar jausmą, kuriais prisidengia įspūdžiai ir įvykiai. Kartais netgi karas.

Draugai