Emilija Visockaitė. Garsų centrifuga: kovas

Jayme Stone's Lomax Project

Alanas Lomaxas (1915–2002) –­ vienas žymiausių liaudies dainų rinkėjų, 6 dešimtmečius paskyręs folklorui populiarinti. Jayme Stone'as – jaunas muzikos tyrinėtojas, ankstesniuose albumuose jau interpretavęs Brazilijos, Afrikos, Skandinavijos, Bulgarijos, Persijos, Indijos melodijas. Naujajame projekte („kolaboratorijoje") jis ėmėsi Lomaxo surinkto repertuaro, kuriame žybsi ir spragsi daugiakultūrė Šiaurės Amerikos tradicija: afroamerikietiška a cappella, Apalačų baladės, Misisipės bliuzas, šviesus country, kaubojai ir jūreiviai, darbininkai ir kaliniai. Stone'as groja su kūrybiškiausiais folkmuzikantais, tad interpretacijos turtingos ir smarkių balsų, ir nenuvalkiotų instrumentų (nuo bandžos iki kūno perkusijos).

Pats albumas (jį nelabai patogiai galima perklausyti čia: http://borealisrecords.com/products-page/jayme-stone/jayme-stones-lomax-project/) pernelyg tvarkingas, jame daugiau demonstruojamas projekto potencialas ir sumanios aranžuotės. Nepalyginamai įspūdingiau šios dainos skamba gyvai (žr. „YouTube").

Sam Lee & Friends – The Fade in Time

Muzikiniu smalsumu pasižymi ir Samas Lee – žydas, britų dainininkas, folkloro specialistas ir išlikimo laukinėmis sąlygomis ekspertas. Antrajame albume (perklausyti galima „Spotify") jis interpretuoja klajoklių romų ir airių bendruomenių muziką, paties surinktą Britų salyne. Baladžių tradiciškumas labai savotiškas. Serbiška melodija persikloja su napoleoniška balade, Rytų Europos raudos su japoniško koto ritmais, tadžikų vestuvių ragai su afrikietiškais būgnais. Vis dėlto šiame fone dominuoja jausmingas, Anto­ny Hegarty primenantis Lee baritonas, pasakojantis senąsias istorijas apie meilę ir išdavystę. Jo tvirta ranka diriguoja visam melancholiškam karnavalui laike ir erdvėje.

Didžiausias Lee pasiekimas –­ atskleistas neįprastas kultūrų junglumas, kuriantis geografiškai begalinę muzikinę erdvę. Įdomiausia, kad albumas vis tiek labai „britiškas". Jo landšaftas –­ tolygus, žalias ir ūkanotas, o žmogus –­ vienišas, prislėgtas, prisnūdęs. Visai kitoks nei saulėtas ir dinamiškas amerikietiškasis Lomaxo horizontas, kuriame žmogus dirba ir net liūdi energingai.

Houndmouth – Little Neon Limelight

Grįžtant į Ameriką, „Hound­mouth" yra viena iš daugelio dabar klestinčio indie folk­roko grupių. Galima paminėti kad ir praeitą mėnesį pristatytus latvius „Carnival Youth" ar britus „Mumford & Sons", kurių muzika artimesnė amerikietiškam country nei kokioms nors vietinės muzikos kryptims. 2011 m. Indianoje susibūrę „Houndmouth" jau spėjo sugroti di­­džiuosiuose festivaliuose („Bon­naroo", „Lo­llapalooza", „Newport Folk Festival"), o po šio, antrojo, albumo (ieškokite „Spotify") neabejotinai koncertuos dar aktyviau.

Tebūnie tai nenauja ir nesudėtinga, bet apgalvotai struktūruota ir nepaprastai užkrečianti muzika – albumas neprailgsta, dainos nesusilieja ir įstringa galvoje. Keturi grupės nariai mainosi vieta prie mikrofono, tad mainosi ir Davido Gray'aus nostalgija, Bobo Dylano proziškumas, klasikinis moteriškas country vokalas ir keturbalsė americana apie auksinius Holivudo laikus („Pamenu, kai neonas degė taip ryškiai rožine spalva").

Šio albumo pavasarėjant klausiausi dažniausiai. Tokio gryno muzikinio optimizmo daugiau norėtųsi ir Lietuvoje. Į galvą pirmiausia ateina „Garbanotas bosistas", kurie pernelyg pagarbiai klausosi vakarietiško roko legendų, tačiau tuo ir yra nuoširdūs.

Freaks On Floor – Life

„Freaks On Floor" šiuo metu yra turbūt žymiausia lietuvių roko grupė. Pirmiausia, dėl stabilumo – groja nuo 2007-ųjų, „Life" yra trečias jų albumas (žr. „Spotify"). Lietuviškai roko grupei neišsiskirstyti – jau pasiekimas. Antra, dėl geros vadybos. Mūsų alternatyviajai scenai tokia retai būdinga. Trečia (pasirinktinai) – dėl galingos lyderio Justino Jaručio personos arba dėl nesamos konkurencijos.

CD pristatymo koncerte „Tams­toje" FOF atrodė atsinaujinę nebent tuo, kad scenoje šmėkštelėjo Markas Palubenka. Skystokai pradėję, užbaigė su žymiausiomis dainomis, o Jarutis paplaukiojo ant publikos rankų. Tačiau albumas vis dėlto kitoks – prodiuseris Leonas Somovas ar pats gyvenimas privertė muzikantus subręsti, apsiraminti. Anksčiau skųstasi, kad FOF įrašai neperteikia jų koncertinio rokenrolo, o dabar to sąmoningai nesiekta. Jarutis tebedainuoja kaip Eddie Vedderis iš „Pearl Jam", tačiau nei trijų minučių gabaliukai, nei melodijos „prie laužo" jam neduoda progos atsiskleisti. Albume yra hitas „Evil Twin", gerai suskamba žemos tonacijos („You", „It's My Way"), bet „War Is Over" nepataisomai sugadina dėl nesuvokiamos priežasties susintetintas balsas.

Fryksams, kaip ir rimčiausiems grunge kultūros atašė Lietuvoje – „Monkey Tank", linkėčiau nebėgti nuo tradicinio roko, atvirai deklaruoti įkvėpimo šaltinius. Nors sunku patikėti, po „Nirvanos" jau praėjo 20 metų – taigi ratas apsisuko. Verčiau groti tai, ką norisi, nei per jėgą modernizuotis.

Screaming Females – Rose Mountain

Šis, visą mėnesį mane džiuginęs CD, išleistas paskutinėmis vasario dienomis, priminė „Guano Apes" skleistą girl power. Po FOF jis visai į temą, nes ankstesnį (penktąjį) šios Naujojo Džersio grupės įrašą tobulino vienas garsiausių roko garso inžinierių Steve'as Albini, tarp daugybės kitų, dirbęs ir su „Nirvanos" albumu „In Utero". „Screaming Females" – taip pat garažinė, bet pankroko krypties grupė. „Rose Mountain" (rasite ir „YouTube", ir „Spotify") – nuosaikiausias jų albumas, kuriuo aiškiai ir pagrįstai tikimasi išplaukti į platesnius vandenis. Aišku, gaila. Užtenka pamatyti, ką šio trio vokalistė išdarinėja su gitara. Lėtieji kūriniai (ar kūrinių dalys) stipriai pralošia argresyvesniems, pasunkintiems metaliniais gitaros pasažais ir įžūliu riksmu. Tiesa, keletas puikiųjų ritminių motyvų atvirai pasiskolinti (akivaizdžiausi – iš „Enter Sandman" ir „All Apologies").

Ir vis dėlto tai yra tikrai geras roko įrašas. „Empty Head", „Ripe", „Burning Car" – neabejotini hitai, kurių populiarumo vardan buvo verta ir supaprastinti skambesį. Muzikinių netikėtumų, kurių kupini grupės koncertai, čia mažai, tačiau reikia tikėtis, kad „Rose Mountain" daugelį pavilios į kur kas mažiau rožinius pank­roko rūsius.

The Prodigy – The Day Is My Enemy

Tai tik šeštasis šių 25-erius metus bujojančių reivo legendų albumas. Šalia Fat Boy Slimo, „Prodigy" buvo pagrindinė grupė mano vidurinės mokyklos diskotekose (tiesa, ne rečiau skambėjo ir „Eiffel 65" bei „Bomfunk MC's", – ak, šlovingos dienos!). „Prodigy" apskritai buvo pirmoji mano pažintis su ekstremalia, baisia, šizofreniška muzika, nuo kurios vos pora žingsnių iki black metalo (ne veltui grupė kviečiama ir į trance, ir į roko festivalius).

„Prodigy" įniršis tebeprimena garso takelį „Prisukamam apelsinui". Tai distopinė muzika apie urbanistinės civilizacijos tamsą ir entropiją. Albumas kupinas visų britų šokių muzikos atmainų, industrinio roko, karinio būgnijimo ir mokslinės fantastikos. Singlais pasirinkti kūriniai –­ „Nasty", „Wild Frontier" ir titulinis – ir yra verčiausi dėmesio.

Mūsų mandagiais laikais tokia agresija pažadina. Besistumdančioje minioje ši muzika turbūt priverstų plėšti nuo savęs drabužius. Tačiau pats albumas, deja, skamba kaip praeitis.

Madonna – Rebel Heart

Madonna man visada buvo kietos, savarankiškos, perfekcionistės moters pavyzdys, bet dabar, kai popmuzikoje toks moters tipas yra absoliučiai dominuojantis ir kai pasiryžau nuosekliai perklausyti jos 13-ąjį albumą, ši žvaigždė mano akyse smarkiai priblėso. Madonna niekada nebuvo muzikos kūrėja, juolab ne dainininkė (netgi „Wikipedia" prie jos nurodo „entertainer", t. y. linksmintoja). Nuo pat „Like A Prayer" ir „Material Girl" laikų jos profesija yra „popkaralienė", „pop­ikona". Pasaulio kultūrai ji svarbiausia dėl begėdiško elgesio, kuriuo laužė padorumo normas ir kurį boikotavo Vatikanas.

Būdama 56-erių, formaliai ji tebedaro tą patį. Drąsa žargstytis scenoje su triko ir latekse įspraustomis krūtimis verčia ir ja žavėtis, ir ją užjausti. Šio albumo, kurį, palyginę su desperatiškais anks­tesniais, kritikai įvertino pa­lankiai, tekstuose taip pat nepasirenkama tarp narkotikų, striptizo stulpo, Kristaus ir atpirkimo. Stipriausios čia baladės („Joanne of Arc", „Messiah"), kuriose išsipasakoja vyro įskaudinta, bet nepalaužta moteris: „Mėgini man skambinti, bet aš užblokavau tavo numerį, tai truko minutę, bet dabar jaučiuosi daug geriau, aš beveik pražuvau, bet man geriau vienai, atgailauji, bet man nesvarbu, verčiau susitaikyti su tuo, kad išėjai."

Nei dramos, nei maišto. Apmaudu suvokti, kad Madonna, turinti galią keisti pasaulį, neturi ką pasakyti. Vienintelė jos „ideologija" yra jos pačios įvaizdis ir amžinybės iliuzija. Iš pelenų pakilusi Džordana Butkutė kur kas sumaniau tvarkosi su savo amžiumi ir asmenine istorija.

Draugai