Eugenijus Ignatonis. „Svarbiausia tai, kad išmokau mylėti žmones“

Gedgaudas E. Ona Narbutienė: gyvenimo preliudai. – Vilnius: Versus aureus, 2012.

Leidykla „Versus aureus“, tęsdama plačiašakio kultūros puoselėjimo tradicijas, išleido Edmundo Gedgaudo knygą „Ona Narbutienė: gyvenimo preliudai“. Ši knyga unikali dėl pasirinktos herojės, autoriaus išmonės –­ faktų pateikimo, formos bei struktūros, minčių dėstymo ir plataus konteksto.
Muzikologė Ona Narbutienė paliko ne tik daug (penkiolika) knygų, daugybę mūsų įžymių muzikų portretų. Ji buvo muzikologė rašytoja, muzikos meno propaguotoja, pedagogė ir visuomenininkė. O. Narbutienė neskirstė savo gyvenimo į  reikšmingas ir antraeiles dalis – visur stengėsi įvykdyti asmeninius, visuomeninius, mokslinius priesakus. Gimusi bendrauti, ji dosniai dalijo žinias ir gyvenimo tiesas draugams ir mokiniams, visa tai darydama su nuoširdžiu jautrumu. Smuikininkas Paulius Juodišius (vienas knygos personažų) tvirtino: „Visi mes ją mylėjome.“ Operos solistas Vladimiras Rubackis rašė: „Aš nesistengiau su Jumis susipažinti, nes bijojau pažeisti meilės Jums grožį.“ O geologo rašytojo Vytauto Narbuto ir muzikės Onos Litvinaitės romantiška meilės istorija su laimingu tęsiniu galėtų įkvėpti ne vieną rašytoją, dramaturgą, apskritai visus, kuriems nesvetimas romantizmas.
Šie keli pradiniai teiginiai parodo sudėtingą knygos autoriaus uždavinį –­ daugelis O. Narbutienės draugų ir pažįstamų laukia iškirtinos, nuoširdžios ir išsamios knygos tikriausiai galvodami, kad jie patys gali parašyti geriau, tiksliau, taikliau. Atsakymas į šį klausimą yra tik vienas –­ E. Gedgaudas pasirinko teisingą rašymo kelią ir įgyvendino užsibrėžtą tikslą –­ „žvilgterėti į tuos Onos  Litvinaitės-Narbutienės ir jai artimų žmonių gyvenimo epizodus, kurie daugumai mūsų tebėra tarsi kita mėnulio pusė“.
Knygos skyriai – tarsi gyvenimo preliudai, nesilaikantys chronologinio principo, bandantys vieno žmogaus gyvenimą sudėti į nedalomą vienetą, kuriame susipina dabarties ir praeities įspūdžiai. 12 knygos preliudų galima gretinti su garsiausiais muzikos ciklais – F. Liszto, C. Debusssy, F. Chopino etiudų rinkiniais. Artimiausias knygai yra F. Chopino 12 etiudų ciklas op.10.
Knyga artima grožinės literatūros kūriniui – su šiuolaikiniu romanu ją sieja aiški dramaturgija. Tai rodo veikalo epizodai – atskirų laikotarpių siužetai, knygos autoriaus lyriniai nukrypimai, susiję su pagrindinės herojės pasaulėjauta, objektyvios tiesos, aiškiai suformuluotos ir paliekančios plačią erdvę jas toliau tęsti. Visa tai knygą tolina nuo sausų muzikologinių samprotavimų, artina prie kuo plačiausio skaitytojų rato. Deja, kaip pabrėžia ir knygos autorius, kai kuriems skaitytojams „papildomos  informacijos teks ieškoti enciklopedijose ir internete“, ypač tiems, kurie nutolę nuo piešiamų vaizdų kontūrų ir dvasinių problemų. Tikimės, kad knygos skaitytojas bus knygos autoriaus bei herojės amžininkas ar jaunas nūdienos žmogus, suprantantis, kad neįsisavinus praeities lobynų neįmanoma sukurti ateities stebuklų.   
Veikale atskleidžiama O. Narbutienės tėvų, senelių, plačios giminės istorinės šaknys, ankstyvos vaikystės ir jaunystės laikotarpio epizodai – Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Tauro gatvėje, Bernardinų oficinoje, Žvėryne ir tolimame Sibire. Taikliai derinami prisiminimai apie O. Narbutienės tėvus – Kazimierą Litviną ir Olgą Litvinienę (Radus-Zenkavičaitę) – bei senelius su vaikų ir kitų artimųjų mini portretais. Ryškiai pabrėžta senelio Leono Radus-Zenkavičiaus charizma, neišdildomai paveikusi vaikaitės savimonę ir poelgius. Praeitis ir dabartis susilieja, brangūs dalykai egzistuoja kartu, kaip mūsų sąmonėje iš tiesų ir atsitinka.
Antroji, didžioji knygos dalis – laiškai iš Sibiro draugams ir draugėms. O. Nar­butienės laiškai iš Sibiro – šio žanro „aukso fondas“ tiek savo visuomenine, tiek asmenine reikšme. Adresatų neturėta daug – tai Paulius Juodišius ir Vytautas Narbutas, Giedrė Karužaitė-Juodišienė, Birutė Mulokaitė-Sabaliauskienė, Irena Žemaitytė-Geniušienė, Gražina Ručytė-Landsbergienė (jai rašyti tik keli paskutinieji, nes abi buvo žiauraus likimo draugės). Visų laiškų tonacija mažorinė, nėra nusiminimo, nevilties ir pykčio. (Tik tegul tuo nesidžiaugia šių dienų „ponai“, drąsiai teigiantys, jog visi menininkai ar kiti žymūs žmonės privalo kęsti nepriteklius, priešingu atveju neturėsią galimybių kurti.) Nuo pirmo laiško („Jūs negalvokit, kad aš labai nusimenu...“) iki paskutiniojo, jau sugrįžus („Gera visgi Lietuvoj, labai gera“!) –­ nepaliaujamas tikėjimas ateitimi, gėrio pergale ir užtarnauta laime. Laiškuose nuolatos prisimenamas Operos teatras, asmeninių susitikimų vieta. Gal ir O. Narbutienės gyvenimą, kūrybą ir artistiškumą galima būtų lyginti su Opera, bet tik žaviąja jos puse, apie kurią savo straipsniuose tiek daug rašė ir knygos autorius, žinomas operos meno kritikas.
Išpuoselėta, palyginti gana ilgai rengta knyga – tai pirmoji, privaloma ir dėsninga kelių tomų stambaus darbo dalis. Antroji ciklo dalis gal galėtų būti O. Narbutienės kūrybinio gyvenimo apžvalga, parašyta to paties ar kito autoriaus, ar kelių bendraminčių, amžininkų ir jaunosios kartos atstovų, taip pat įvairūs atsiminimai. Trečioji dalis būtų kūrybinio palikimo analizė.
Opusas alsuoja gyvenimą teigiančiomis emocijomis. Vertinant jį kaip grožinės literatūros kūrinį, gal pasigęstume „karčios druskos“, neigiamų personažų. Bet visi, bendravę su Ona Narbutiene, buvo apgaubti jos neblėstančia ramybės šiluma, noru dirbti ir tobulėti – šias emocijas Edmundas Gedgaudas nutapė adekvačiai. Abiejų šių muzikologų meilės objekto diapazonas yra labai įvairus, o nuosekliai išplėtota knygos fabula tvirtina, kad tikroji  meilė žmogaus gyvenime apsilanko retai, gal tik vieną  kartą. „Ir tai buvo taip tikra –­ kalbėti lyg pasakoje, sumažėjus, ištirpus šioje būsenoje.“ (Vytautas Narbutas)

Draugai