Taip vadinasi naujasis „Carmen“ pastatymas. Nuėjusi į Kongresų salę, supratau ne ten pataikiusi: generalinė repeticija vyksianti „Compensos“ koncertų salėje. Nesu ten buvus. Jau maniau grįžti namo, bet paaiškėjo, kad rytojaus premjerinė „Carmen“ bus paro­dyta vieną vienintelį kartą, taigi nusigavau į tą „Compensą“ (it. compensare –­­ atlyginti... Koks ambicingas pavadinimas...). Žinojau, kad tai didelė salė nepatogioje Vilniaus vietoje, kad ten vyksta šou pobūdžio koncertai ir renginiai publikai, kuri veržiasi pozuoti įvairių internetinių svetainių fotografams. Tiesa, šiemet ten koncertuos ir kontratenoras Phillippe Jaroussky. Tik ar neteks jam dainuoti su mikrofonu? Juk naujų salių akustika retai būna gera.

„Carmen“ visada intriguoja, nes pagrindinė veikėja Karmen yra slėpinys. O slėpinys arba būna, arba ne. Vidurio nėra. F. Zeffirelli vienai garsiai dainininkei užuot aiškinęs, kas yra Karmen, prišokęs įkando į petį... Matyt, instinktų šiam personažui linkėtina daugiau nei civilizuotų poelgių. Bet kaip pajusti ribas?

Įspūdžiai iš šios „Carmen“ man netikėti daugeliu požiūrių. Spektaklio muzika perkurta elektronikai. Partitūra su joje inkrustuotais G. Bizet motyvais skamba iš įrašo. Solistai gyvai per mikrofonus dainuoja šiek tiek modifikuotas savo vaidmenų frazes. Solistus ir elektroniką iš įrašo jungia gyvas 8 styginių ansamblis, diriguojamas jauno dirigento Ričardo Šumilos. Taigi nebe natūrali „Carmen“, bet perdirbta, užtat ir pavadinimas modifikuotas „e-Carmen“. Partitūros autorius – Marijus Adomaitis, žinomas dar kaip Mario Basanov ir Ten Walls. Gimęs Kaune, mokęsis J. Naujalio mokykloje, darbuojasi savo studijoje Vilniuje, koncertuoja visame pasaulyje, yra nepaprastai paklausus, pats kuria, pats atlieka. Jo propaguojami stiliai: electronica, experimental, house, new jazz. Šie terminai man nelabai ką sako, supratau tik, kad tai ne popsas, o greičiau šokių muzika. Tradiciškai į elektroniką juk žvelgiame įtariai ir iš aukšto, bet neseniai mane suintrigavo elektroninės kompozicijos viename puikiame interneto tinklaraštyje ir aš pakeičiau nuomonę apie šį žanrą. Paklausius „YouTube“ Marijaus kompozicijų, intuicija kužda, kad tai tikras daiktas, ne apsimetinėjimas.

Operos scenovaizdis – abstrakti juodo metalo konstrukcija – asocijuojasi su pavojinga zona, negyvenama dykviete arba kita planeta, o gal atvira, saulės nemačiusia kosmoso erdve. Tą patį sufleruoja ir rūstus, šaltakraujis muzikos koloritas bei nerimastinga ritmika, tarsi lemties nuojauta, stiprinama aštrių prožektoriaus šviesų. Kita vertus, žiūrovas, kada nors matęs tradicinį „Carmen“ spektaklį, netrikdomas gali vaizduotis realią veiksmo geografiją: gatvę, tabako fabriką, taverną, kalnus, koridos priei­gas. Visi šio pastatymo veikėjų siluetai tamsūs, tačiau tai nepabosta: šviesos meistriškai išryškina jų įvairovę, nors vienintelė ne juoda drabužio spalva atsiranda tik spektaklio finale, kai Karmen pasirodo vilkėdama ryškią kraujo spalvos suknelę. Kontrastuoja šioje grėsmingoje erdvėje tebeveikiantys žmogiškų jausmų dėsniai, gravitacija, personažų aistros ir visos mūsų dienų prasmės. Spektaklio visumos intonacija vis akcentuoja kito laiko, kitos erdvės, kitų matmenų pasaulį, kuriame mes dar tik būsime. O šiek tiek modifikuotos Bizet citatos, darniai plaukiančios elektronikos srovėje suskamba tarsi būsimas auksinės klasikos prisiminimas ir ilgesys.

Tai ateities projekcija.

Didžiausia šios „Carmen“ sėkmė –­ jos visuma. Ne visiems ji bus priimtina, bet nepaneigsite – visuma yra. Sakoma, idealus unisonas gimsta tada, kai keli instrumentai sukuria naują tembrą. M. Adomaičio muzika, Dalios Ibelhauptaitės režisūra, veikėjų plastika, scenovaizdis, kostiumai ir apšvietimas pateikia brandų sumanymą. Žavi ypatingas režisierės gebėjimas kurti nebylią mizansceną –­­ būseną, gal dažniau tinkamą dramos spektakliui ar kinui, tačiau karališkai praturtinančią operos sceną. Štai du personažai ilgai žiūri vienas į kitą, užsimezgusi abipusė „chemija“ virsta kone girdimu tekstu, konkrečiu jausmų leitmotyvu, konkrečiai egzis­tuojančiu ir kintančiu spektaklyje, turinčiu savąjį vyksmą, augimus, kulminacijas ir kritimus, tarsi dar vienas bendros partitūros instrumentas. Sunkiau man būtų atspėti, kaip šiame spektaklyje jaučiasi dainininkai, negalėdami natūraliai ko­reguoti savo dainavimo. Juk Justina Gringytė-Karmen ir Laimonas Pautienius-Es­kamiljas praturtintų ne vieną garsų pasaulio operos teatrą. Ar nesijaučia jie šiame spektaklyje technikos įkaitai? Nežinau, bet rezultatas man buvo priimtinas ir įdomus. Visi dalyviai ir dainavo, ir vaidino pagauti didžiausio įkvėpimo. Ši „Carmen“ – tarsi aki­brokštas, nė nepretendavęs į kokius nors pateisinimus, ar „idėjos autorystę“, tačiau keistu būdu su klasika neprasilenkęs, todėl teisinimų nereikalauja. O Karmen kortų būrimo scena netgi pagavo –­ Marijaus akompanimentas nepaprastai įtaigus. Prisiminus, jog „Carmen“ arba būna, arba ne, ši „Carmen“ tikrai yra.

*

Grįžtant namo, atmintis išplukdė linksmą atvirkštinę paralelę, paskatinusią smagiai nusijuokti. Prisiminiau žurnalisto, bohemos liūto Eustachijaus Aukštikalnio intrigą, tarybiniais laikais suvedžiojusią šimtus „Literatūros ir meno“ skaitytojų. Esu tikra, dauguma mūsų tą išdaigą puikiai prisimena. Viename numeryje perskaitėme, kad tam tikrą dieną Vilniaus senamiestyje prie Barbakano galėsime stebėti tikrą mūšį –­ gal Žalgirio, gal Saulės, nepamenu. Fizikai esą apskaičiavo, kad to mūšio garsai ir vaizdai pagal jų sklidimo greičius jau pasiekė kažin kurią planetą, joje „atsispindėjo“, o Eustachijaus skelbiamą dieną ir valandą sugrįš autentiškais vaizdais bei garsais į Vilniaus Barbakano prieigas. Vilniečiai esą galės visa tai gyvai pamatyti! Aš šventai patikėjau ir tik dėl kažin kokios repeticijos nenuėjau stebėti pažadėtų vaizdų.

Nors tai tebuvo balandžio 1-osios pokštas, šioje talentingoje praeities projekcijoje glūdi svajonė ir amžinas stebuklo ilgesys. Kokia gi čia paralelė? Jei kas būtų papasakojęs, kas padaryta su „Carmen“ medžiaga, niekad nebūčiau ėjus. Ir atvirkščiai, kiek daug sykių apmaudžiai nusivilta „idėjų autorių“ koncepcijomis ir iš anksto pažadėtais „stulbinamais“ atradimais, kai nuskubėjęs tų stebuklų patirti, pasijunti lyg balandžio 1-ąją.

Dėkui „e-Carmen“ statytojams už nelauktą džiaugsmą!