Pirminė veiksmažodžio „repuoti“ (rap) reikšmė – kalbėti, rėžti, pyškinti, taip pat belsti, trenkti. Daiktavardis „repas“ – anglų kalbos žargonizmas, kurio viena iš reikšmių – kaltinimas neteisėta veika (yra ir kita – taip įvardijami vaikinų merginoms sakomi žodžiai, kuriais siekiama jas sužavėti)¹. Neatsitiktinai repo, o ypač gangsta repo, kūriniai pasižymi grubumu ir neretai žiaurumu, juose dažniausiai dominuoja nusikaltimų, rasinės nesantaikos, moralinės temos. Tai žanras, kurį galėtume laikyti politine bei kultūrine pasipriešinimo forma².

Repo kūriniai iš kitų išsiskiria ir muzikaliai: jiems būdingas kapotas ritmas, neretai dominuoja pasikartojantys, monotoniški, tarsi „užsukti“ motyvai (dažnu atveju pasiskolinti iš kitų kūrinių), dainavimą pakeičia rečitatyvas, kartais šaukimas, skandavimas. Repo muzikoje, rodos, neįmanoma išvengti ryškių boso ir būgnų partijų, atliepiančių šio žodžio etimologijoje užkoduotą beldimo prasmę.

Repo indėlį į filmo reikšmės kūrimąsi mėginsime nustatyti trijuose gana skirtinguose filmuose: „Velniop tą darbą“ („Office Space“, rež. Mike’as Judge’as, 1999), „Ištrūkęs Džangas“ („Django Unchained“, rež. Quentinas Tarantino, 2012) ir „Deadpool“ (rež. Timas Milleris, 2016).

Biuro gangsteriai

Pirmasis komedijos „Velniop tą darbą“ epizodas vaizduoja tris pagrindinius filmo veikėjus (baltaodžius) prie automobilių vairų, įstrigusius rytinėje spūstyje. Vieno iš jų automobilyje skamba reperio Scarface kūrinys „No Tears“, ir akiniuotas, kaklaraištį ryšintis veikėjas įsijautęs pritaria. Tuo metu palei sustojusius automobilius vaikštinėja juodaodis, siūlantis nusipirkti gėlių. Jam artėjant prie automobilio, veikėjas nedrąsiai užrakina automobilio dureles ir pritildo grotuvą. Juodaodžiui praėjus pro šalį, vėl įjungia muziką visu garsu. Ši ironiška scena užsimena apie būsimą repo svarbą filme, nupiešia šiek tiek komišką repo besiklausančio baltaodžio portretą, numato kai kurias vėliau atsiskleisiančias temas – nepaklusimą taisyklėms, maištą, polinkį nusikalsti.

Komedijoje pasakojama trijų kolegų, dirbančių informacinių technologijų įmonėje, istorija. Jie neapkenčia savo darbo kasdienybės – aplinkos, kolegų, boso. Po vizito pas hipnoterapeutą pagrindinis filmo veikėjas Piteris (Ronas Livingstonas) visiškai atsipalaiduoja: nu­stoja kreipti dėmesį į biuro taisykles, darbo valandas, nebepaklūsta vadovui. Kitaip nei iki šio momento, Piteris ima nuolat šypsotis, elgiasi laisvai ir nevaržomai (pvz., darbo vietoje skrodžia darbo metu pagautą žuvį), smagiai leidžia laiką su naująja mergina. Jis nebeatlieka savo pareigų, oficialų kostiumą pakeičia laisvalaikio drabužiais ir pajūrio šlepetėmis.

Tačiau, nepaisant apatiško ir nerūpestingo elgesio darbe, – ir čia absurdiškumas pasiekia aukščiausią tašką, – Piteris paaukštinamas. Kaip tik šioje pasakojimo vietoje pasigirsta repas: muzikinis takelis išryškina veikėjo pasikeitimą.

Įvykus pagrindinio veikėjo transformacijai, girdime grupės „Geto Boys“ dainą „Damn It Feels Good to Be a Gangsta“. Dainos žodžiai ir žanras perteikia maištingą veikėjo laikyseną, tarytum teisina jo elgseną – Piteris prilyginamas nusikaltėliui (savo tarnybos požiūriu), gangsteriui, kuris, demonstruodamas pasitenkinimą ir savo šaunumą, elgiasi kaip nori, priešinasi normoms ir taisyklėms. Repas tarytum sako žiūrovui: velnias, gera būti gangsteriu. Regimųjų ir girdimųjų filmo komponentų sankaba – palaiminga Piterio būsena, jo atliekami veiksmai ir tuo metu skambantis repas – išreiškia savitą, ironišką gangsterio sampratą, kuri suteikia komiškumo ne vien šiai scenai, bet ir visam kino pasakojimui.

Kitą repo kūrinį išgirstame, kai šie trys kolegos vykdo keršto biurui planą. Piteris su draugais sumano įmonės kompiuteriuose įdiegti tokį virusą, kuris, niekam nepastebint, į jų sąskaitą nuskaičiuotų nedidelę sumą nuo kiekvieno įmonės vardu atliekamo pinigų pervedimo. Pagrindinis veikėjas, muzikos pristatytas kaip gangsteris, išties imasi vykdyti nusikaltimą.

Viruso įkėlimo į kompiuterius scena pateikiama sulėtintai, akcentuojant patį veiksmą, atsisakant žodžių ir sykiu atkreipiant dėmesį į skambančią muziką –­ reperio Ice Cube kūrinį „Down For Whatever“, kuris puikiai atliepia vaizduojamą situaciją: kūrinio pavadinimas, dainos žodžiai (I’m broke / (...) And I’m down for whatever / (...) And we down for whatever) ir repo žanro stilistika išryškina nusivylusių darbuotojų pasiryžimą „bet kam“, tarsi teisina ir palaiko neteisėtą skurstančių maištininkų atliekamą veiką (tuo labiau kad patys nusikaltėliai mano, jog tai įmonė nusikalsta jiems).

Vis dėlto ir prieš šį veiksmą, ir jį atlikdami kolegos šiek tiek baiminasi galimos bausmės, stokoja ramaus pasitikėjimo savimi, kurį turėtų suponuoti garso takelis, tad vaizdo ir muzikos sankaba vėlgi kuria komiškumo efektą. Ironijos įspūdį dar labiau sustiprina šūvio garsai, kuriais palydimi kompiuterio pelės paspaudimai.

Veikėjams sėkmingai įvykdžius planą, pasigirsta dar viena „Geto Boys“ daina „Still“. Šis repo kūrinys skamba, kai kolegos „švenčia“ – kažkur laukuose negailestingai talžo iš biuro pavogtą, anksčiau vis erzinančiai strigusį spausdintuvą. Pasirinkta daina, kurioje repuojama apie mirtį ir kovą dėl išlikimo, taip pat atoki filmavimo lokacija ir kinematografiniai sprendimai (dar vienas vaizdo sulėtinimas, iš apačios į viršų nukreipta kamera), regis, turėtų kurti grėsmės, pavojaus įspūdį. Tačiau muzikos bei filmavimo būdo ir vaizduojamos situacijos neatitikimas užtikrina scenos komiškumą. Matome, kad repo įterpimas į šios komedijos muzikinį takelį aiškiai dalyvauja kuriant juokingus momentus.

Filmą užbaigia Canibus ir Biz Markie repo kūrinys „Shove This Jay-Oh-Bee“ (8 dešimtmečio country dainos „Take This Job and Shove It“ perdirbinys). Dainos pavadinimas (kurį galima būtų versti kaip „Susikišk tą dė-a-er-bė-ą“) ir žodžiai atliepia pagrindinę viso filmo pasakojimo liniją: repuojama apie ankstyvą kėlimąsi, ėjimą į nemėgstamą darbą, susidūrimus su nekenčiamu bosu, per menką algą ir pan. Rečitatyvinis repo pobūdis maskuoja, o sykiu ir pateisina į dainą daug kartų įterpiamą įmonės, kurioje dirba filmo veikėjai, vadovo vis sarkastiškai kartoto žodžių junginio „Mmm, yeah“ įrašą. Šių vadovo žodelių pasisavinimas, apdorojimas ir įterpimas į muzikos kūrinį, skambantį filmo pabaigos titruose ir skirtą atspindėti pagrindinio veikėjo ir jo kolegų pasaulėžiūrą (gangsterišką taisyklių nepaisymo ir nesiskaitymo su vadovybe logiką), liudija ir įtvirtina jų triumfą.

Visi šie repo kūriniai (išskyrus trumpą automobilyje skambančio repo fragmentą filmo pradžioje, kuris, tiesa, yra vienintelis, klausomas veikėjo, o ne vien žiūrovų) pasigirsta netrukus po Piterio hipnozės seanso. Taigi filmo žiūrovams pateikiama ganėtinai koncent­ruota repo dainų seka (pirmuosius tris kūrinius skiria kelių minučių intervalai), filmo pasakojime įvykus esminiam lūžiui, kai veikėjai nustoja paklusti jų aplinkoje vyraujančioms taisyklėms.

Nusikratęs slėgusiais rūpesčiais, Piteris išdrįsta į pasimatymą pakviesti jam seniai patikusią merginą (prisiminkime antrąją daiktavardžio repas reikšmę). Ji taip pat dirba įkyrėjusį – padavėjos –­ darbą ir pažintis su Piteriu, jo gangsteriškas elgesys, netiesiogiai išlaisvina merginą ir tampa raginimu imtis veiksmų, pakeisti darbą. Nors repas girdimas tik po šių pokyčių, tačiau aiškiai parodo jų prasmę: nuskambančios dainos leidžia charakterizuoti filmo veikėjus kaip maištaujančius, kerštaujančius, besi­priešinančius normoms, deklaruojančius savo vertybes ir siekiančius savo tikslų bei asmeninės gerovės. Muzika palaiko, remia juos, netgi, atrodo, pateisina jų veiksmus.

Vergo triumfas

Tarantino vesterne „Ištrūkęs Džangas“ pirmasis repo kūrinys suskamba, kai pagrindinis veikėjas, juodaodis vergas Džangas (Jamie Foxxas), laimi kivirčą su baltuoju, nusiteikusiu prieš jį. Suskambanti Ricko Rosso daina „100 Black Coffins“ tarsi paremia Džangą ir pabrėžia jo žodžiais įrodytą pranašumą. Viena vertus, tokio žanro kūrinio pasirinkimas šioje pasakojimo vietoje numano juodaodžių pusės palaikymą visame filme. Kita vertus, tai sukelia šypsnį, mat repo muzikos, tradiciškai siejamos su juodaodžiais, jungtis su filme vaizduojamu laikotarpiu (apie 1858–1859 m.), kai vergovė Amerikoje vis dar plačiai paplitusi, – gana neįpras­tas derinys. Galėtume sakyti, kad „100 Black Coffins“ yra užuomina į laimingą filme vaizduojamos vergo istorijos pabaigą – juodaodžio pergalę.

Repas vėl pasigirsta kitoje įtemptoje scenoje, vykstant susišaudymui vergų plantacijos valdytojo Kendžio (Leonardo DiCaprio) namuose. Šį sykį skamba dviejų dainų, repo ir fanko, mashupas – 2Paco „Untouchable“ ir Jameso Browno „The Payback“. Nors ekrane matome juodaodžių ir baltaodžių veikėjų kovą, girdime tik juodaodžių atliekamą muziką. Taip darsyk palaikoma juodaodžio pusė, įtvirtinamas jo dominavimas, o pasakojimas konstruojamas taip, kad atspindėtų pagrindinio veikėjo perspektyvą.
Repo kūrinių įterpimas šiose „Ištrūkusio Džango“ scenose įsteigia savitą muzikos ryšį su pagrindiniu veikėju, sudaro jam sąlygas „kalbėti“ per muziką (čia verta prisiminti žodžio repuoti reikšmes, susijusias su kalbėjimu). Dar įdomiau, kad pagrindinį vaidmenį filme atliekantis Foxxas kartu yra ir muzikantas bei reperis. Taigi temos ir motyvai, plėtojant siužetą (priešinimasis rasinei nesantaikai, kova dėl lygybės, laisvė, garbė, taip pat nusikalstamumas), perkeliami į muzikinę plotmę. Sykiu persikelia ir meilės linija –­ Džango siekis išlaisvinti savo mylimąją. Repo kūrinių pasitelkimas netiesiogiai nurodo ir į antrąją daiktavardžio „repas“ reikšmę –­­ vaikinų merginoms sakomus žodžius, mėginant jas sužavėti.

Galiausiai dar vienas repo kūrinys,­ RZA atliekama „Ode to Django“, skamba bėgant pabaigos titrams. Specialiai šiam filmui sukurta kompozicija ryškina muzikos svarbą jame ir įtvirtina repo sąsają su pagrindiniu veikėju, mat jau pavadinimas nurodo, kad kūrinys yra skirtas jo garbei. RZA repavimas tampa finaliniu Tarantino filmo akcentu, žyminčiu veikėjo pergalę, pasiektus tiks­lus, laisvę ir atsikovotą garbę.

Kažką panašaus galime įžvelgti filme „Selma“ (rež. Ava DuVernay, 2014), kuriame pasakojama apie juodaodžių judėjimą už teisę balsuoti rinkimuose ir kurio pabaigos titrus lydi vienintelis visame garso takelyje repo kūrinys –­ reperio Common (kuris, beje, pats filme vaidina vieną iš juodaodžių teisės aktyvistų) ir Johno Legendo atliekama daina „Glory“. Ji buvo naudota kaip viena pagrindinių muzikinių kompozicijų anonsuojant filmą ir gali būti laikoma jo temine daina. Taigi šis kūrinys –­ ir anonsuojantis, ir užbaigiantis filmo pasakojimą – vėlgi į muzikos plotmę perkelia siužetiniu lygmeniu plėtojamas temas, palaiko juodaodžių pusę, apdainuoja jų kovą, siekiant lygybės, išaukština jų pergalę.

Nerimtas epiškumas

Pastebimą vaidmenį repo intarpai atlieka ir veiksmo bei nuotykių komedijoje „Deadpool“. Žiūrovams tik susipažinus su pagrindiniu veikėju (Ryanas Reynoldsas), netrukus pasigirsta „Salt-N-Pepa“ kūrinys „Shoop“. Kitaip nei prieš tai aptartais atvejais, čia repas su svarbiausiu filmo personažu susiejamas jau pačioje pradžioje – tuo metu, kai siužeto plotmėje, atrodo, dar neįvykusi jokia transformacija. Tačiau tai klaidingas įspūdis, mat, kaip paaiškėja vėliau, pagrindinis veikėjas jau yra patyręs pokytį.

Flashbackai paaiškina, kad Dedpulas, kurio tikrasis vardas – Veidas Vilsonas, anksčiau buvo paprastas gatvės skolų išieškotojas, kol jam nediagnozuotas vėžys. Diagnozė apverčia jo planus aukštyn kojom: ketinęs vesti mylimąją, Veidas svarsto ją palikti. Tačiau netrukus jam pasiūloma dalyvauti moksliniame eksperimente, kuris turėtų ne tik išgydyti vėžį, bet ir pažadinti Veido kūne glūdinčias supergalias. Jis sutinka, bet per bandymus įsivelia į konfliktą su laboratorijos vadovu Frensiu ir pastarasis negrįžtamai subjauroja jo odą. Susikūręs naują tapatybę – antiherojų Dedpulą – pagrindinis veikėjas ima vykdyti keršto programą. Vadinasi, nors repas skamba vos filmui prasidėjus, juo kuriamos prasmės (kovos, pasipriešinimo, būsimos pagrindinio veikėjo pergalės) nesikeičia. Šiuo požiūriu repo pasirinkimas puikiai dera prie superherojaus kostiumo, kuriame užkoduotos kovos už teisingumą bei kovos su nusikalstamumu temos.

Antrasis repo kūrinys – „Teamheadkick“ daina „Deadpool Rap“ – pasigirsta gerokai vėliau. (Neatsitiktinai šios dainos skambesys primena kompiuterinį žaidimą – ankstesnė jos versija buvo sukurta 2013 m. kompiuteriniam žaidimui „Deadpool“, tapusiam pirmuoju stambesniu kūriniu su centriniu personažu Dedpulu.) Filme „Teamheadkick“ kūrinys skamba iškart po to, kai Veidas nusprendžia atkeršyti Frensiui, susigrąžinti ankstesnį gyvenimą ir tampa Dedpulu (renkasi būsimos aprangos detales, ją siuvasi ir t. t.). Dainos žodžiai kuria nerimtumo ir ironijos įspūdį: viena vertus, jie pristato ir išaukština Dedpulą, pasakoja apie jo pasiryžimą kovoti už garbę ir teisybę, tačiau kartu apdainuojamas asmeninės naudos siekis, ketinimas dėl jos nusikalsti, be to, antiherojiškumo efektą papildo necenzūrinių žodžių vartojimas. Taigi repas ir čia pasitarnauja atskleidžiant ar formuojant veikėjo tapatybę.

Kita garsi repo skanduotė – DMX kūrinys „X Gon’ Give It to Ya“ – skamba, kai Dedpulas su pagalbininkais žygiuoja atsikovoti savo merginos ir savigarbos iš jas abi pagrobusio Frensio. Šios dainos žodžiai išties yra apie neišvengiamą ėjimą į pergalę, tačiau rimtai vertinti DMX repavimo ir filme tuo metu besirutuliojančio veiksmo ryšį sudėtinga. Lyg ir didingam momentui, jau paspalvintam komiškais dialogais, šis kūrinys suteikia dar daugiau nerimto epiškumo. Antra vertus, matome, kad repas ir čia pasitelkiamas išryškinti pasipriešinimo, kovos bei sėkmingos jos baigties temas. Negana to, vėlgi galime prisiminti repo termine glūdinčią merginų žavėjimo reikšmę.

Nuosekliai konstruojami ir šio filmo pabaigos titrai: kaip ir dviejuose anksčiau aptartuose filmuose, juos lydi repo kūrinys – jau šioje veiksmo ir nuotykių komedijoje skambėjęs „Salt-N-Pepa“ kūrinys „Shoop“. Kadangi Dedpulo kerštas pavyko ir meilė išsaugota, komiškas filmo pasakojimas apie ypatingų galių turintį antiherojų baigiamas nuotaikingai ir pakiliai.

Įdomu, kad „Shoop“ tampa filmą įrėminančiu elementu. Pirmą kartą šią dainą girdime, kai Dedpulas yra praradęs mylimąją, savo pirminį kūną bei tapatybę ir dar nėra atkeršijęs Frensiui. Taigi tuo metu ji tarsi susijusi su pažeistos pirminės tvarkos situacija. Tačiau jai skambant antrą sykį, Frensiui jau atkeršyta, o Dedpulas ir jo mylimoji – vėl kartu. Dedpulas nusiima „kaukę“ ir vėl tampa Veidu – pakitusi išvaizda nebetrikdo nei pagrindinio veikėjo, nei jo mylimosios. Vadinasi, filmo pabaigos titruose skambantis repo kūrinys simbolizuoja herojaus, patyrusio reikšmingą transformaciją, gyvenime atstatytą harmoniją.

Svarbu nepamiršti žanrinės garso takelio kūrinių specifikos, aptariant muziką kine. Akivaizdu, kad repas yra itin reikšmingas filmų „Velniop tą darbą“, „Ištrūkęs Džangas“ bei „Deadpool“ elementas.
Repo kūriniai šiuose filmuose sietini su pagrindiniais veikėjais: padeda juos charakterizuoti, savaip įprasmina jų atliekamus veiksmus ir išsikeliamus tikslus. Repas įtaigiai kuria maištaujančių, nepaklūstančių normoms, esmiškai savo gyvenimus keičiančių ir išsilaisvinančių veikėjų įspūdį, juos skatina, palaiko, teisina ir netgi išaukština. Sykiu į garso takelį įterptas repas numato palankią veikėjams pasakojimo baigtį. Neatsitiktinai aptartų filmų pabaigos titruose skamba repo kūriniai, apdainuojantys herojų triumfą.

Visuose trijuose filmuose repas akcentuoja teigiamus pokyčius (žvelgiant iš pagrindinių veikėjų perspektyvos). Dažniausiai šio žanro muziką išgirstame, kai veikėjai tampa ryžtingi ir drąsūs, ruošiasi kovoms, kurias galiausiai laimės, o jų neigiamas emocijas pakeičia teigiamos, jiems pradeda sektis. Vadinasi, repas sietinas ne tik su kovingumu ir pasipriešinimu, bet ir su galia, netgi viršenybe. Taip, ko gero, aiškintinas ir ironijos, komiškumo, nerimtumo efektas, kylantis iš visuose trijuose filmuose pastebėto repo ir vaizduojamo veiksmo disonanso: skambant epiškam repui, veikėjų patiriami rūpesčiai ima atrodyti lengvai įveikiami.

Be to, visuose trijuose filmuose repo kūriniai eksplikuoja romantinę liniją (pagal antrąją daiktavardžio repas reikšmę): merginas išties siekiama sužavėti, taip pat išlaisvinti. Taigi repas akivaizdžiai dalyvauja formuojant ne tik viešąją („profesinę“), bet ir privačią, intymiąją pagrindinių veikėjų tapatybes.

Galiausiai filmuose gali būti išnaudojamos repo muzikos sąsajos su juoda­odžių kultūra. Vesterne „Ištrūkęs Džangas“ (kaip ir filme „Selma“) skambantys repo kūriniai plėtoja juodaodį herojų palaikantį pasakojimą, o įsijungus pabaigos titrams kartu su juo „švenčia“ pergalę.

Tačiau filmuose naudojamos muzikos funkcijos priklauso ne tik nuo žanrinės muzikos kūrinių specifikos. Svarbiu aspektu gali tapti kad ir tai, ar muziką girdi tik filmo žiūrovai, ar ir pasakojimo personažai. Bet apie tai kitą kartą.

 

¹ R. Littlefield. „Cultural Frames and Signifyin’ Games. The Romanticism of Gangsta Rap“: E. Tarasti, Musical Semiotics Revisited. –­ Imatra: International Semiotics Institute, 2003, p. 594.

² J. Collonel, C. Gibson. „Sound Tracks: Popular Music, Identity and Space“. – London, New York: Routledge, 2003, p. 75.