Goda Aksamitauskaitė. Trys dienos Rygoje

„Skaņu mežs“, Baltijos trienalė ir „RIBOCA1“

Rodos, netrukus tapsiu Rygos ambasadore Lietuvoje. Negaliu susilaikyti neaukštinusi šio miesto. Jis, be abejo, architektūros įstabumu nusileidžia Budapeštui, kultūriniu gyvenimu – Londonui ar Varšuvai, o pragyvenimo lygiu – net Vilniui („numbeo.com“ 2018 m. duomenimis, nors pažįstamas aiškino, jog sostinės latviai gauna vidutiniškai porą šimtų daugiau nei lietuviai), tačiau, pasitaiko, kortos sukrenta gerai ir trys kokybiškos dienos su trimis kokybiškais renginiais atstoja savaičių įspūdžius gimtinėje. Nenoriu būti banali, bet dar pridėkime rekordus mušantį tobulai užsitęsusį rudenį... Ir nors be palyginimų „o pas mus tai...“ greičiausiai neapsieisiu, trumpai pristatysiu, ką pas broliukus buvo galima nuveikti spalio 12–14 d. ir ką dar spėtumėte nuveikti per ateinančias dienas.

Nuo 2003-iųjų kiekvieną spalio mėnesį vykstantis muzikos festivalis „Skaņu mežs“ („Garsų miškas“) yra geriausia, kur galime dalyvauti tokiu metų laiku ir sąlyginai netoli nuo namų. Pripažinsiu apsileidusi – šiemet jame lankiausi pirmą kartą. Tai eklektiškas dviejų vakarų renginys su paskirais, po visus kalendorinius metus pabirusiais koncertais, kuriuose ne kartą pasirodė ir lietuviškos muzikos desantas. Organizatorių teigimu, tai „nuotykingos“ – inovatyvios, avangardinės, eksperimentinės, – muzikos renginys. Toks teiginys kelia abejonių, bet apie tai kiek vėliau. Tiesa, skiltis „3 mintys apie mus“ oficialiame „Skaņu mežs“ tinklalapyje, palikta, įtariu, festivalio lankytojų komentarams, komiškai tapo skelbimų lenta prašalaičiams, reklamuojantiems savo kūrybinę veiklą. Man berašant, lietuviškai jau buvo pasirodžiusios bent dvi festivalio recenzijos („ore.lt“ ir Šuntančio Trigrašio, pastarasis nepraleido progos vimtelti, kad po pirmųjų recenzijos sužinojo, kaip rašyti (ne)reikia) ir nieko keista, nes išgirsti žmones kalbant lietuviškai muzikos namų „Daile“, kur ir vyko koncertai, prieigose – jokia staigmena. Pastatas pasižymi kompaktiškumu, lengvai pasiekiama lokacija, nefunkcionalia vėdinimo sistema, impozantišku WC interjeru ir netikusiais garsistais. Aukštų dažnių spengimas tąsė kantrybę ir įkyriai provokavo išeiti bent iš poros koncertų. Renginyje, kuriame net ne pagrindinę, o vienintelę dalį užima muzikiniai pasirodymai, toks aplaidumas neturėtų būti toleruotinas.

Įvairialypis atlikėjų rinkinys masino žvaigždžių ar bent tam tikrai scenai aktualių asmenų / kolektyvų pavadinimais – atlikus mini tyrimą paaiškėjo, jog bene visi kalbintieji į „Skaņu mežs“ atvyko dėl skirtingų pasirodymų. Dėl „Jaunos muzikos“ 2015 m. ŠMC sutiktas Williamas Basinskis Rygoje pristatė tik tiek, kiek iš jo buvo tikėtasi. „Tik tiek“, nes ketvirtį amžiaus trunkančią solidžią karjerą padaręs kompozitorius tampa saugia savo paties kartote, ir nesu tikra, ar tviskantis juodas jo kostiumas situaciją pagerino, ar pablogino. O štai labiau nei įrašuose niuansuotas „Gouper ambientas“ kilstelėjo gyvų tokios muzikos pasirodymų žanrą aukštyn. Nuo meditatyvaus būvio ant grindų pakilti privertė „Busdriver“ ir „RP Boo“. Pirmasis, repuoti pradėjęs vos devynerių, greitakalbe bėrė žodžius, kuriuos papildė elektroninė muzika ir gyvi būgnai. Pradžioje klausytojus-šokėjus iš vėžių išmušęs dinamiškas ir chaotiškas ritmas ilgainiui iš tiesų tapo organizatorių žadėtu nuotykiu, o pats „Busdriveris“, rodos, jautė nuoširdų dėkingumą energingai ir bent jau senesnių kūrinių žodžius mintinai mokančiai publikai. „RP Boo“ sklandžiai klojami ritmai ir perėjimai, į kuriuos įpinamos atpažįstamos ar kultinės popso dainos, daugiausiai šypseną kėlė tikriausiai pačiam footwork žanro pionieriui, tačiau drauge neleido apsnūsti ir publikai – natūrãliai energijai išblėsus ar ją iššvaisčius dar vasarą, porą vakarų atlaikyti po 6 val. pasirodymų, dienas stengiantis išnaudoti kuo efektyviau, tampa iššūkiu.

Keli galbūt menkiau pažįstami pavadinimai: NAKED ir „Regis“. Abu atitinkamai užbaigė kiekvieną festivalio dieną. Triukšminga, rėksminga, seksualizuota ir lėkštai provokatyvi power electronics dueto praktika yra savitikslė ir paskęstanti vienas į kitą panašių atlikėjų gelmėse. Na, taip, jiedu atrinkti į „Shape“ platformą, reprezentuoja pasauliui „inovatyvią muziką ir audiovizualinius menus“ iš Europos, tačiau provokacija ir kūniškumas nebėra naujiena jau nuo praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio, keičiasi tik apipavidalinimas pagal populiarius trendus. Jeigu muzikinė kompozicija, dviem stroboskopams spalvas praradusiais pleištais draskant akis ir smegenis, dar pasiūlė įdomesnių ar bent intuityviai kabinančių momentų, tai vokalistės galėjo ir visai nebūti. Regis, iš pažiūros nebe pirmos jaunystės kūną baltais marškiniais aptempęs vyrukas, vieną mikšerį įrėmino keturiais CDJs ir pažadėjo daugiau, nei sugebėjo patiekti. Vieno iš keturių CD pultų jis, panašu, net nepanaudojo, tačiau gal mes tiesiog nesulaukėme, nes nusprendėme užbaigti festivalį mažiau galvą ritmu daužančioje ir nuobodulį keliančioje aplinkoje. Neatmetu varianto, kad vilniečiai yra pernelyg pripratę prie konvencionalus techno ir nebegeba, o gal tiesiog nebenori jo įvertinti.


/ / /

Šiemet Baltijos trienalės datai sutapus su visų trijų Baltijos valstybių šimtmečių minėjimu, ji geografiškai išsiplėtė ir pristatė ekspozicijas kiekvienoje sostinėje. Vilniaus skyrius, kuriame trienalė apskritai prasidėjo, gavęs visas ŠMC ekspozicines erdves, išliko didžiausias tiek fizine, tiek turinio prasme. Taline apsilankyti neteko, tad jį paliksiu nuošalyje, o Ryga, konceptua­liai tęsdama šmėklų išsižadėjimo temą, kartu tapo paties renginio baigtinumo ir šmėkliškumo refleksija.

Didesnę trečiojo ir paskutinio Baltijos trienalės „Give up the ghost“ skyriaus „Kim?“ patalpų dalį užima Ben Burgis ir Ksenia Pedan (trienalėje nuspręsta neįvardyti menininkų lyties, vietoj he, she aprašymuose vartojama they, – aut. past.) instaliacija: dulkių ir pilkos žemės spalvų sienos, minkšti kilimai ant grindų, šaržuojantys piešinėliai, senėjimo procesų pažymėti realūs arba mutavę – formas, funkciją ar medžiagiškumą pakeitę – daiktai po stiklu, akivaizdžiai fikcinės kasybvietės ir artefaktai, įvairūs, skirtingų tarpsnių kultūrą nurodantys ženklai (pvz., žodis „jung“ arba 420). Dueto, drauge dirbančio nuo 2012-ųjų, instaliacija veikia kaip suspaustas, koncentruotas namudinės erdvės ir ateities archeo­logų darbo vietos perklojimas, įvedantis netikėtą laiko distanciją – rodos, stebime savo pačių kultūros likučius. Žvelgi į gelsvų, rodos, kruopščiai šepetėliu nuvalytų plytų „duobę“, iškilusią virš grindų, sterilią, stiklu dengtą ir tinkamai apšviestą, o ten – stiletas, pavadinimą gavęs iš ilgo, plono ir aštraus peilio, kuris neabejotinai galėjo būti pravartus anais laikais. Tai gal vis dėlto šiais, jei jau prisiėmėme ateities tyrinėtojų vaidmenį ir apie dabartį mąstome retrospektyviai? Ekspozicijos apraše pasakojama apie performatyvias, hierarchines struktūras griaunančias ir socialinius kodus klibinančias praktikas šios instaliacijos erd­vėje (Adam Christensen ir Keira Fox performansas, Vindicatrix garso takelis), tačiau tam reikia atvykti numatytą dieną ir valandą, o likusiu laiku paroda turi kalbėti už save.

Tie, kurie lankėsi Vilniaus skyriuje, kitoje „Kim?“ salėje atpažins pabirusius originalių ar vėlgi pakitusių formų kūrinius. Trienalės meno vadovui Vincent’ui Honoré Latvijoje talkinanti kuratorė Anya Harrison įvedė „Atminties kambarį: šmėklos šmėklą“ – erdvę, kurioje skirtingais pavidalais ataidi ar sušmėžuoja ir pranyksta nuo pat trienalės pradžios šių metų gegužę bet kuriame jos skyriuje pasirodę kūriniai. Trashy eksponavimo estetika, pvz., ne standartinės atspausdintos etiketės, o iš katalogo išplėšti ir priklijuoti lapai su autorių pavardėmis bei darbų aprašymais, dera prie meno centro sienų faktūrų ir A. Harrison idėjos. Nežinantieji pradžioje spėliojo: ar visos trys trienalės parodos bus vienodos? ar, siekiant susidaryti visuminį vaizdą, būtina aplankyti kiekvieną? o jei skirtingos, kaip įmanoma tiek aprėpti? Ryga virto savotišku requiem vasaros vyksmui ir, nors pirmojo skyriaus žiūrovai trečiajame gali pasijusti arba apgauti, arba viršesni („cha, mes matėme originalus, o ne videoprojekciją“), kukli žaismė iš tiesų įgyvendino vieną pagrindinių trienalės užmačių – tapti daugiabalse, demokratiška platforma kalbėjimui apie tapatumą, tapatybę ir tapsmą. Vis dėlto panašu, jog čia kreiptasi į jau Baltijos trienalės kontekste besiorientuojantį lankytoją, nes padriki ir apie parodos architektūrą neleidžiantys kalbėti darbai pirmiausia funkcionuoja kaip priminimas apie tai, kas buvo.


/ / /

Iš tiesų pagrindinis išvykos į Rygą tikslas buvo muzikos festivalis, tad ir bienalės, ir trienalės paro­dos nesulaukė deramo dėmesio. Tačiau praleisti „RIBOCA1“, pirmąją, ambicingo užmojo (ir tas ambicijas pateisinusią) Rygos šiuolaikinio meno bienalę, būtų buvę neapdairu. Nepaisant įvairių spekuliacijų, nerimavimo dėl įtakos srovių ir į bienalę plaukiančių privačių finansų šaltinių, pagrindinei kuratorei Katerinai Gregos, turinčiai daug patirties rengiant didelio masto ir reikšmės parodas, pavyko suburti solidų 104 menininkų būrį (10 iš jų – kolektyvai, o trečdalis visų dalyvių – iš Baltijos regiono). Dar neteko girdėti nė vieno bienalės dalyvio nusiskundimo organizatorių darbu, netgi priešingai – tokiu rūpesčiu (žmogiškuoju ir finansiniu) gali pasigirti retas šių apylinkių ir tokio masto meno renginys. Kokio masto? Lokacijos net 8, viena jų Jūrmaloje, o kitos pabirusios po Rygą ir įsikūrusios skirtingo architektūrinio tipo, paskirties, laikotarpio ir dydžio pastatuose: buvusiame sovietiniame tekstilės fabrike, neorenesansiniame buvusiame Latvijos universiteto Biologijos fakultete, „Zuzeum“ meno centre (kuris taip pat įsikūręs buvusioje kamštinės medžiagos gamykloje), interjeru apie prieškario istoriją bylojančioje Kristapo Morbergo rezidencijoje ir kt. Pridėkime kas kelias dienas vykstančias nemokamas dirbtuves, performansus, ekskursijas trimis kalbomis – latvių, rusų ir anglų, – filmų seansus bei paskaitų ciklus ir maždaug pavyks numanyti užmojį.

Fernando Sánchez Castillo. „Gernikos sindromas“, 2012–2018 („RIBOCA1“). G. Aksamitauskaitės nuotrauka
Fernando Sánchez Castillo. „Gernikos sindromas“, 2012–2018 („RIBOCA1“). G. Aksamitauskaitės nuotrauka

Nors ryškiai raudonu vizualiniu identitetu ir šūkiais, į kuriuos įpintas „RIBOCA1“ pavadinimas (pvz., „be an aRtist, be an exhIBitionist, get in trOuble, Care less“ / „Būk menininku, būk ekshibicionistu, pakliūk į bėdą, mažiau jaudinkis“), provokuojamas tam tikras nutrūktgalviškumas, vis dėlto K. Gregos pasiryžo rimtai imtis būtent šiam regionui būdingo kismo problematikos. Pažvelgus iš tolesnės distancijos, Baltijos trienalė ir Rygos bienalė yra apie tą patį – tapatybę, tik pirmoji kviečia „išsižadėti šmėklų“, o antroji ieško tų šmėklų socialinių ir politinių šaknų, mėgina jas identifikuoti ir (nebūtinai tiesiogiai) išryškinti, tačiau ne iš naujo gromuliuodama pasikartojančias posovietizmo klišes, bet su jomis žengdama į šiuolaikinę raišką bei aktualijas.

Pagrindinės bienalės lokacijos turi savo teminius pagrindus. Didžiausia, Biologijos fakultetas, be abejo, susijusi su mokslu, technologijomis ir jų pažanga (?). Ryškėja antropocentristinė, žmogaus vietos ir jo ekologinio pėdsako linija, mažiau etiškai įkrauta, natūralius gamtos fenomenus, pvz., specifinės vietos kvapą ar rūką, tyrinėjanti ir mėginanti rekonstruoti kryptis, feministinė prieiga prie mokslo istorijos arba apskritai mokslinių metodų kvestionavimas. Nenumaldomai sukosi mintis, kad kuo aukštesnis aukštas, tuo geresni kūriniai. K. Morbergo, vieno garsiausių XIX–XX a. sandūroje Latvijos architektų ir mecenatų, rezidencijoje (beje, tai pirmas mieste pastatas, kuriame buvo įrengtas dušas; jis atrodo kaip koklinė krosnis) akivaizdus politinis kontekstas. Kūriniai tiesmukai arba su krislu ironijos konstruoja alternatyvius metanaratyvus, o žiūrovas pats privalo aiškintis, kur tiesa, o kur – melas, ir kiek daug „jeigu, bet“ plyti jų viduje. Tarkim, rėksmingai žalios sienos, trūkinėjančios chronologinės linijos ir sumontuoti psichodeliniai paveiksliukai (dueto „Agency of Singular Investigations“ 2018 m. kūrinys „The Flower Power Archive“) kreivai nusišypsojus priverčia beveik rimtai suabejoti gėlių vaikų judėjimo paskatomis, pastangomis ir rezultatais, siekiant desta­bilizuoti komunistinį režimą. Nežinia, kiek dvejonės dėl „RIBOCA1“ skiriamo finansavimo skaidrumo buvo pagrįstos, tačiau, akivaizdu, jos buvo tinkamai panaudotos. Eksponavimas – nepriekaištingas. Daugelyje vietų kuratorių komandai teko taikytis prie esamos pastato struktūros, tad judėjimas galėjo tapti nuobodokas – kambarys po kambario, vienas kūrinys po kito, perskyros arba jungimas labiau formalus nei konceptualus. Tačiau paskirų kambariukų įrengimo kokybė, estetiniai sprendimai sukūrė labai malonią vartotojo patirtį. Pirmoji Rygos bienalė tapo visais įmanomais aspektais gerai (nebūtinai labai gerai) įgyvendinto renginio precedentu.