Jūratė Vyliūtė, Gaila Kirdienė. Lietuviai ir muzika Sibire. – Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2013.

„1941-jų birželio 14-osios naktį prasidėjo keturias paras trukęs valstybinio masto teroras: ginkluoti valdžios pareigūnai, uniformuoti kareiviai brovėsi į žmonių namus, varė juos į geležinkelio stotyse paruoštus vagonus, užkalė ir išgabeno tolimajan Sibiro kraštan...Pakilo tąkart graudžiosios, dar negirdėtos liaudies dainos." (p. 18)

Taip prasideda muzikologės Jūratės Vyliūtės ir etnomuzikologės Gailos Kirdienės dviejų dalių knyga „Lietuviai ir muzika Sibire" (pirmoji dalis –­ „Marija, Marija", antroji – „Lietuvos muzikantai ir instrumentinis muzikavimas sovietinėje tremtyje ir lageriuose". Knygą išleido Lietuvos kompozitorių sąjunga.) Knygos priešlapiuose atspausdintas Sovietų Sąjungos žemėlapis tirštai nujuodintas taškais, kurie žymi Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietas. Žemėlapis vaizdingai atskleidžia totalinį tautos naikinimo mastą, nes kiekvienas juodas taškas sunkiai ištariamu pavadinimu –­ Jaboganas, Akuticha, Kyzyl-Askaras, Chatar Chadaj, Potma, Olžeras... ir dar devyni puslapiai suregistruotų tremties vietovių – tai tūkstančių ir dešimčių tūkstančių tremtinių, kalinių egzistencijos ar žūties vietų. Viena iš jų –­­ Rešiotai, „neapsakomai siau­bingas Sibiro žemės gabalas, iš kurio garuoja ir dar šimtmečiais garuos kankinių kraujas, vidurnakčių tamsoje braškės alkani jų skeletai, dangaus šauksis ledėjančiųjų aimanos", – rašo Narvydas Sinius, kartu su broliais, seserimis ir tėvu, žinomu prieškario Vilniaus chorvedžiu ir kompozitoriumi Julium Sinium ištremtas į mirties lagerius (p. 333). Iš tų tūkstančių Sibiro katorgoje atsidūrusių lietuvių į knygą „Lietuviai ir muzika Sibire", kaip rodo pavadinimas, atrinkti Orfėjaus malonių palytėti žmonės – be laiko žuvę, neatsiskleidę, o taip pat tie, kuriems pasisekė nežūti, nepalūžti, sugrįžti... Jūratė Vyliūtė knygos pratarmėje vaizdingais žodžiais išreiškia šio neįprasto žanro veikalo viziją ir medžiagos atrankos principus: „Pasakojimo tėkmė nėra griežtai struktūrinama pagal kokį nors principą, joje laisvai, tik punktyru paženklintoje laiko, vietos erdvėje vienas šalia kito lyg kalinių kolonoje eina pradinės mokyklos mokytojas su smuikeliu ir Amerikoje dainavimą studijavusi Lietuvos diplomato žmona, Suvalkijos ūkininkė, mokanti vaikus lietuviškų dainų, ir Šiaurės teatrų solistas, Žemaitijos kaimo muzikantas ir Europoje pagarsėjęs operos artistas, žalias gimnazistėlis ir senas knygnešys". (p. 12) Toje bedalių eisenoje – laisvos Lietuvos piliečių siluetai, jau nebe pirmą sykį istorijos tėkmėje išvaromi iš namų, iš savo žemės... Tačiau visur, kur kalėjo ir kentėjo lietuviai, skambėjo giesmės, maldos ir liūdesio dainos.

Muzikologė Jūratė Vyliūtė yra parašiusi ir išleidusi ne vieną knygą, apimančią ir suvienijančią istorijos vėtrų išblaškytą mūsų tautą. Jos plunksnai priklauso Čikagos lietuvių operos istorija („Čikagos lietuvių opera"), sovietinės okupacijos iš gimtinės išrauto solisto Vlado Baltrušaičio išsamus kūrybinis portretas knygoje „Vladas Baltrušaitis. Operos solistas", studija „Lietuvių muzikai Vokietijoje 1944–1949", ne viena knyga skirta ir sovietinėje Lietuvoje likusių, bet su meile savo gimtajai žemei kūrusių dainininkų ir kompozitorių komplikuotam gyvenimui ir jų kūrybinės veiklos analizei. Pažymėtina giliai psichologinė monografija apie autorės vyrą kompozitorių Justiną Bašinską, pasirodžiusi 2013 m.

Jūratė Vyliūtė ne vien muzikologė –­ ji aštraus proto, neįprasto įžvalgumo politikė, taip pat literatė, kūrybiškai išryškinanti savo aprašomų herojų gyvenimo dramatizmą. Autorė, į pasakojimą įpindama tremtinių prisiminimus, gyvus paliudijimus, laiškus, dokumentus, faksimiles, nuotraukas, savo jausmo galia kuria vientisą simfoniją. Žinomų lietuvių muzikų, ištvėrusių pragarus, gyvenimo ir kūrybos istorijos skamba kaip atskiri leitmotyvai. Savo darbais jie padėjo mums visiems atsilaikyti.

Knygoje randame Sibiro ir sovietinės Lietuvos smūgius išgyvenusių operos solistų Antano Kučingio, Vincento Kuprio, Nijolės Ambrazaitytės, Juozo Indros, Laimutės Šalučkaitės, Balio Radžio, choro „Ąžuoliukas" įkūrėjo Hermano Perelšteino portretus, chorų ir orkestrų vadovo, vilniečio kompozitoriaus Juliaus Siniaus giminės trylikos narių likimą, Algirdą Ločerį, aštuoniolika Aleknų ir šios šeimos galvą muziką Benjaminą Alekną, kurio gyvenimas prilygsta kvapą gniaužiančiam karo metų romanui. Toje tremtinių kolonoje žengia pianistė Gražina Ručytė (Landsbergienė), jos bičiulė Ona Litvinaitė (Narbutienė), ledynuose laidotos, bet nepalaidotos mažos mergaitės vargus aprašiusi chorvedė Nijolė Leokadija Lelkaitė ir kiti. Muziko Apolinaro Likerausko, pirmosios Lietuvos dainų šventės dirigento ir visos Likerauskų šeimos istorija, kaip ir „liaudies dainorėlės" Onos Barauskaitės Jašinauskienės likimas aprašyti jų memuaruose, kurie įtraukti į knygą.

Čia suminėti vardai – tai tik maža dalis to, kas sutalpinta į 269-is folianto puslapius.

Herojų kelius Jūratė Vyliūtė dažniausiai pateikia kaip dviejų (kartais trijų) dalių biografiją. Turėdama pakankamai duomenų, pirmoje biografijos dalyje ji vaizdžiai piešia herojų gyvenimą laisvoje Lietuvoje, parodo jų gyvenamąją aplinką, jų žingsnius į meną, atsiveriančias muzikines perspektyvas ir ... „juodojo birželio" (ar vėlesnių trėmimų) sunaikintus gyvenimus. Pirmąją biografijos dalį autorė vadina „prieštakčiu". Toliau – antroji jų gyvenimo pusė, tremties metai. Taip paryškinamas dviejų gyvenimo dalių kontrasto dramatizmas.

Ne veltui knygos pirmoji dalis pavadinta pagal giesmę „Marija, Marija". Toji giesmė buvo ir malda, ir pagalbos šauksmas, kuris savaime veržėsi iš žūstančiųjų krūtinės. Ešelonas Nr. 97921 švenčia Velykas ir tyliai gieda „Marija, Marija"... Kai galinga upė neša į Šiaurės ledjūrį tremtinių baržą, jie taip pat gieda „Marija, Marija"... Tą giesmę nuolatos girdėjo ir prižiūrėtojai. Kaip prisimena liaudies dainininkė Ona Brazauskaitė-Jašinauskienė, slenkant kolonai iš sunkių miško darbų, ji užveda giesmę „Marija, Marija", bet prižiūrėtojas šaukė: „Mariju nenada! Davaj bolševik!" Ir klipatų choras užtraukė: „Bolševikai tegul žino, kad dar kartą žygis bus. Iš miškų ir iš beržynų vyrai jiems paruoš kapus" (p. 90).

Muzikantai – „kultūrinis savisaugos barjeras", sako muzikologė. Būsimoji operos primadona Nijolė Ambrazaitytė prisiminimuose rašo: „Be dainų išgyventi Šiaurėje nebūtų buvę įmanoma" ir mato save – mažąją tremtinę – prižiūrėtojų akimis: „Keisčiausia jiems, kad mano kaulėtas šešėlis judėjo, įdubusios akys mokėjo šypsotis, o burna – dainuoti" (p. 55). (Ir ji pasiekė savo – Lietuva dėkinga jai už iškentėtą meno tiesą operos scenoje).

Jūratė Vyliūtė pabrėžia svarbią muzikuojančių tremtinių iš Lietuvos misiją: dažnai jie tapdavo pavyzdžiu ir mokytojais kitiems tremtiniams ir netgi vietiniams gyventojams. Narvydas Sinius, pasakodamas apie savo tėvą Julių Sinių, rašo: „...jo dėka ne vienas lagerių pašonėje vargstantis tremtinys – rusas, ukrainietis, vokietis ar kalmukas gavo muzikos pradmenis" (p. 335). Muzikinę ir netgi buities kultūrą Sibiro tolybėse skleidė ne vienas tremtinys iš civilizuoto Vakarų krašto – Lietuvos.

O tie makabriški „griaučių orkestrai" vatinėmis kelnėmis, grojantys mandolinomis ar balalaikomis, savadarbiais smuikeliais ir gitaromis iš lentelių! Vieną iš jų – buvusį tremtinį Romualdą Baltutį su jo savadarbe gitara – matė ir girdėjo susijaudinę vakaro „Iš Sibiro natų" klausytojai (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2014 02 13, knygos pristatymas). Klausytojai taip pat turėjo progos pamatyti ir tremties dailininko Valentino Algirdo Kaliūno tapybos ir fotografijos darbų –­ nuostabiausius kadaise prarastos ir vėl susigrąžintos tėviškės vaizdus.

Prabilus apie vakarą, kuris buvo tarsi laiminga tragiškųjų laikų atomazga, reikia pasidžiaugti, kad galėjome klausytis muzikantų – kompozitorių, vokalistų, instrumentalistų, taip pat tremtinių ir „Ąžuoliuko" chorų, etnomuzikologių ir kitų atlikėjų koncerto. Daugelis jų ar jų senelių – buvę „ešelonų broliai" ir sesės, Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės knygos herojai.

Lagerinėje zonoje išsaugoti muzikiniai sugebėjimai – tai pasaulyje neturintis analogų reiškinys, kaip beje, ir šitokio masto trėmimai. Kaip rašo knygos antrosios knygos dalies autorė Gaila Kirdienė, surinkusi ypač turtingą etnomuzikologinę faktografinę ir vizualinę medžiagą apie instrumentinį muzikavimą tremtyje, apie lietuvių suburtus ansamblius, orkestrus, muzikos instrumentų gamintojus, „muzikalumas ir kūrybingumas padėjo lietuviams apginti ir išsaugoti bendražmogiškas vertybes, nors iš dalies atkurti sugriauto savo mikro- ir makropasaulio darną, turėjo didžiulę reikšmę jų atsparumui, gyvybingumui, dvasinei būsenai, rezistencijai ir tautinės, kultūrinės, regioninės, religinės ir konfesinės tapatybės išlaikymui" (p. 629).