Nemarus Beethoveno mitas

Paroda „Ludwigas van: Beethoveno mitas“ Paryžiaus filharmonijoje veiks iki 2017 m. sausio 29 d.

Paryžiaus filharmonija organizavo parodą, skirtą Liudwigui van Beet­hovenui. Klajodama su parodos kuratoriais Marie-Pauline Martin ir Colinu Lemoine’u, turėjau progą visai kitu rakursu pažvelgti į klasikinės muzikos gigantą, palikusį ne tik gilų pėdsaką muzikos istorijoje, bet ir kolektyvinėje sąmonėje. Pasak C. Lemoine’o, Beethoveno mitas peržengia bet kokias muzikines, kultūrines, politines ir geografines ribas ir tampa nuolat atsinaujinančios modernybės simboliu. Kompozitoriaus universalumas, kūrybinių interpretacijų įvairovė ir, žinoma, tragizmo elementais pažymėta būtis pelnė Beethovenui išskirtinę vietą meno istorijoje.

Pasitelkdama įvairias medijas – tapybą, skulptūrą, muziką, kiną ir rek­lamą – paroda siekia atskleisti stilistinę kūrėjo įvairovę ir įrodyti „Ludwigo van mito“ įtaką šiuolaikiniams meno, politikos, religijos ir visuomenės kontekstams. Daugiau nei 250 vizualinių ir garsinių objektų apimantis meninis labirintas supažindino su nelengvu kompozitoriaus keliu į šlovę ir pripažinimą visame pasaulyje. Videokadruose galėjome išvysti bene dešimtyje skirtingų vietų atliekamą „Odę džiaugsmui“. Vieną akimirką genialiai paprastą kompoziciją iškilmingai atlieka nacistinės Vokietijos choras, kitą – kaip laisvės himną – gieda minia Maidane, o galop žaismingai ir nerūpestingai „subarškina“ Afrikos kaimelio vaikų suburtas „puodų ir šaukštų orkestras“. Nelieka nė menkiausios abejonės, kad ne kas kitas, o būtent muzika yra universaliausia pasaulio kalba, suartinanti skirtingas kartas, lytis ir kultūras.

Bauginančiai tikroviškos pomirtinės kaukės, kompozitoriaus portretai, gigantiškos skulptūros (viena įdomesnių improvizacijų – vokiečių skulptoriaus Markuso Lüpertzo 2010–2011 m. sukurtas žaismingas Beethoveno biustas), spaudos iškarpos, japonų mangos, koncertų afišos, reklaminės kampanijos – regis, Beethovenas sugebėjo prasiskverbti visur ir įkūnyti dešimtis skirtingų personažų: nuo Pranašo iki Menininko vizionieriaus, nuo tragiško Herojaus iki politinio porte-parole. Pomirtinis kompozitoriaus kūnas (kaip ir jo muzika) tapo kultūriniu reliktu, vienaip ar kitaip atsikartojančiu tiek klasikų, tiek modernistų, tiek šiuolaikinio meno kūrėjų darbuose (pvz., 1902 m. Beet­hovenui skirta Secesijos menininkų darbų serija, A. Warholo poparto improvizacijos kompozitoriaus portreto motyvais, Beethoveno sonatų panaudojimas S. Kubricko, J. L. Godard’o, A. Tarkovskio ir kitų kino titanų filmuose).

Bene didžiausią įspūdį paliko Samue­lio Adeno sukonstruotas poetinis-akustinis įrenginys „Vidinė klausa“. Milžinišką juodą tuščiavidurę dėžę primenančios instaliacijos kraštuose menininkas suformavo veido ovalą primenančias ertmes, o iš varinės vielos išlenkė ir smakro aukštyje užfiksavo žandikaulio struktūrą atkartojančius puslankius. Įrenginį išbandyti sumanę smalsuoliai buvo kviečiami stipriai užsikimšti ausis, smakrą ir žandikaulį įremti į vielinius puslankius ir pro akių ertmes stebėti dėžės viduje mirgančias šviesas. Garsui virbruojant žandikauliu, silpnai skambanti Beet­ho­veno sonata pasiekdavo ausį. Kaip teigė klasiko gyvenimą ir kūrybą ilgus metus analizavęs prancūzų menininkas Antoine’as Bourdelle’is, dėl kurtumo Beethovenas įgijo privilegiją girdėti Dangaus harmonijas, o per jas – ir patį Dievą. Adeno instaliacija praturtino parodą šia išskirtine galimybe susitapatinti su Beethovenu ir pažadinti savo vidinę klausą.

Apnuogintos Jiřío Kyliáno emocijos

Esu pasižadėjusi bent kartą per mėnesį apsilankyti Paryžiaus operoje, kuri nuo pat pirmo nedrąsaus apsilankymo tapo savita kultūrine šventykla, į kurią einu dvasiškai atsigauti ir simboliškai išpirkti savo vartotojiškų nuodėmių. Vos įsitaisiusi ant viduramžišką kankinimo prietaisą primenančios medinės kėdutės (kol kas finansiškai vis dar balansuoju ant ribos „taip, sėdėsi palubėje, bet vis tiek pamatysi spektaklį“ ir „imk nors kartą ložę ir nevalgyk savaitę“), mintyse sukalbu trumpą maldelę, laiminančią operos administraciją, pasigailinčią tokių Hugo vargdienių kaip aš ir už įkandamą kainą skiria nors ir velnioniškai nepatogų, tačiau bent priešais sceną esantį balkoną. Bet visi vargai pasimiršta vos pakeliu akis į magišką operos skliautą, kuriame apšviesti krištolinio sietyno spindulių šoka Chagallo atgaivinti žymiausių operų ir baletų personažai. Šoka ir džiaugiasi gyvenimu, kol šviesa pamažu gęsta ir kyla sunki aksominė scenos uždanga.

Šį kartą mano pasirinkimą lėmė visiškas atsitiktinumas: prancūzų choreo­grafo Benjamino Millepied spektaklis atšauktas, jį pakeitė čekų šokio legendos Jiřío Kyliáno grupė. Daugiau nei 24-erius metus Nyderlandų šokio teat­rui vadovavęs Kyliánas per savo karjerą sukūrė daugiau nei šimtą spalvingų, jausmingų ir lengvai ironiškų baleto kompozicijų. Garnier operos teatre pirmą kartą parodyti trys pasaulinį pripažinimą choreografui pelnę spektakliai: 1978 m. pagal I. Stravinskio muziką sukurta kompozicija „Psalmių simfonija“, 1995 m. choreografo sukurtas „Bella Figura“, žaidžiantis skirtingais sceninės ir gyvenimiškos reprezentacijos kodais, ir 2006 m. sukurtas spektaklis „Derva ir plunksnos“, kurį įkvėpė paskutinė prancūzų kalba parašyta S. Becketto poema „Kaip čia pasakius...“, reflektuojanti gyvenimo ir mirties paslaptis, būties kelionę tarp šviesos ir šešėlių.

Jausminga ir užburianti „Bella Figura“ tiesiog užgniaužė kvapą: ilgais, pūstais raudonais sijonais pasidabinusios pusnuogės šokėjos, grakštūs rankų ir klubų judesiai, pavyzdinis sinchronas ir fone skambanti baroko muzika – tikras malonumas akims ir sielai. Devynias jausmingas choreografines miniatiūras susiejantis spektaklis demonstruoja kūniškumą, jusliškumą ir emocinį grynumą kaip esminius šokio elementus. Dažniausiai skeptiškai žiūriu į nuogybes scenoje. Tačiau šiuo atveju choreografo sprendimas į sceną išginti tuziną pusnuogių šokėjų visiškai įtikina. Nuogas kūnas taip organiškai susilieja su šokio idėja, šokėjų pasakojama istorija, kad žiūrovo dėmesys natūraliai krypsta ne į kūną, o į perduodamą emociją. Kyliánas sugebėjo sukurti ypač intymų ryšį tarp vyksmo scenoje ir žiūrovo vaizduotėje, įkūnyti pažeidžiamumo jausmą laisvinantis iš savo kiauto, mokėjo atrasti pusiausvyrą ir vientisą kūną –­ nuo galvos iki pirštų galiukų (tai ryškiai atsispindėjo septintajame choreografiniame paveiksle pagal pasakišką Salomone’s Rossi siuitos lento dalį).

„Derva ir plunksnos“ sužavėjo scenografija: scena padalyta į dvi dalis, viena pusė padengta balta, kita – juoda danga, scenos gilumoje ant milžiniškų kojūkų (tarytum S. Dalí paveiksle) kabo fortepijonas, kuriuo pianistė Tomoko Mukaiyama improvizuoja Mozarto Koncertą Nr. 9. Čia išsikerojęs žiaurumas, vieni kitus nuolat puola ir veja, viskas persmelkta tragizmo ir artėjančios nelaimės nuojautos. Vis pasigirsta grėsmingas šuns urzgimas, užkimęs, silpstantis balsas nevalingai kartoja pabirus Becketto poemos žodžius, kartkartėmis šokėjai nevalingai bando suspaustų lūpų judesiais perduoti žiūrovui kažkokią žinią, tai sustingsta, tai vėl aršiai puola. Žiūrovų nuostabai, spektaklis baigiasi itin taikiai, nuvargę šokėjai draugiškai susėda ant scenos krašto, vaizdas pamažu išnyksta...

„Psalmių simfonija“ pasakoja tikėjimo suvienytos bendruomenės istoriją. Persiškais kilimais nuklota scena, tvarkingomis eilėmis sustatytos bažnytinės kėdės ir gracingai besisukančios aštuonios poros, kurios susitinka, prasilenkia, pamačiusios viena kitą, iš baimės susigūžia... Sugniaužti kumščiai, pakreiptos galvos, tarytum viso pasaulio negandos nugulę ant gležnų, vis trūkčiojančių šokėjų pečių. Spektaklio herojai blaškosi tarp meilės ir pareigos, tarp gyvuliško geismo ir religijos.

Viename interviu Kyliánas teigė, jog jo kuriamos kompozicijos gimsta iš eklektiškų fantazijų ir sapnų, tad choreo­grafas griežtai atsisako būti priskiriamas vienam ar kitam stiliui. Klasikinį ir modernų šokį studijavęs menininkas didžiausiu kūrybiniu atradimu laiko viešnagę Australijos aborigenų kaimelyje: „Norėjau tiesiog suprasti, kodėl jie [aborigenai] negali gyventi be šokio. Jie nepaliaujamai šoka – nuo gimimo iki pat mirties. Paklaustas „kodėl“ vienas vyras man atsakė: „Nes mane to išmokė tėvas. Ir aš toliau perduosiu tai savo sūnui. Aš esu ryšys, jei jo neperduosiu –­ jis išnyks.“ Panašu, kad Kyliánas šokio spektakliais ateities kartoms irgi siekė perduoti kūniškos estetikos bei juslių nuskaidrinimo tradiciją. „Becke­t­tas poemoje teigė, jog kartais nori tiek daug pasakyti, bet nežinai kaip. Vis klausi savęs: na, kaip čia pasakius? Tad mano šokis ir yra tarsi nauja juslinė komunikacijos priemonė, kūnu ir siela išreikianti tai, kas neišreiškiama žodžiais.“