Merkiant pavasarinėms liūtims sprendėsi politinis Prancūzijos likimas, kavinių terasose netilo audringos diskusijos, o kiekvienoje skelbimų lentoje vienas ant kito „lipantys“ kandidatai bauginančiai netikromis šypsenomis dalijo geresnės ateities pažadus. Kartu su vasariška kaitra, regis, įsivyravo ramybė, publikos dėmesys pakeitė kryptį nuo politinės į kultūrinę sceną. Nenuostabu – juk šį vasaros sezoną kultūros gerbėjams buvo pasiūlyta gausybė išskirtinių muzikos, kino, teatro bei meno renginių. Termometro stulpeliui pakilus iki +28, su džiaugsmu šokom iš kelnių ir apsiginklavę iškylų krepšiais spietėmės greta Vincenes pilies žaliuojančiame Gėlių parke (Parc Floral) pasimėgauti 24-ojo Paryžiaus džiazo festivalio programa. Temperatūrai kilstelėjus iki +31, palaimingai pasinėrėm į neseniai Pompidou centre pristatytą gaivinančią britų menininko Davido Hockney’o kūrybą. Na, o kai nuo žvėriško karščio ėmė svilti padai, nebeliko kitos išeities, tik krautis lagaminus ir iškeliauti į „Louis Vuitton“ fondą, kuriam laikui virtusį tikrų tikriausia Afrika...

„Paris Jazz“ festivalis – ištirpstančios pasaulio ribos
Paryžiaus džiazo festivalio koncertai Gėlių parke (Parc Floral) – iki liepos 30 d.

Prisipažįstu – esu džiazo maniakė. Ši muzikinė beprotybė, apsėdusi kartu su Antano Gusčio diriguojamu „Vilnius jazz“ (ačiū jam už šį retą Lietuvos muzikos padangės perlą!), išsirutuliojo į jaudinantį kultūrinį nuotykį, unikalią kelionę, leidusią pažinti ne tik džiazo šaknis, bet ir kvapą gniaužiančias šiuolaikines interpretacijas. Didžiausia mano aistra – tradicinės pasaulio muzikos variacijomis praturtintos klasikinio džiazo temos, tad visada kreipiu dėmesį į festivalius, siūlančius išgirsti iš tolimiausių pasaulio kampelių atkeliaujančius atlikėjus, gebančius drąsiais eksperimentais į darnų vienį sujungti klasiką ir folklorą. Klajonės po festivalius padėjo atrasti unikalias asmenybes, tokias kaip Macha Gharibian, Tigranas Hamasyanas, Ballaké Sissoko, „Gogo Penguin“, Renaud Garcia-Fonsas ir daugelis kitų, kurių muzika kažin kokiu būdu sukelia priklausomybę!

Frankofonijos temai dedikuota šių metų „Paris Jazz“ festivalio programa taip pat nešykštėjo susitikimų tiek su scenos grandais (Thomasas Savy, Danielis Zimmermannas, Erikas Truffazas), tiek su naujais talentais. Septynis savaitgalius iš eilės klausytojams siūloma susipažinti ne tik su skirtingų šalių muzikinėmis tradicijomis ir naujovėmis, bet ir išgirsti išskirtines džiazo legendas –­ grupę „Magma“, Raúlį Midóną bei Lisą Simon. Įsibėgėjęs su gražiausioms prancūziškoms dainoms ir bene žymiausiam jų atlikėjui Alainui Bashungui skirta improvizacijų programa „Les French Songs“, atliekama džiazo gerbėjams gerai pažįstamų muzikantų Thomaso Savy („Archipel“ kvintetas), Olivier Kero Ourio ir Sylvaino Luco, antrąjį savaitgalį festivalis skyrė mušamiesiems, kurie, pasak renginio organizatorių, sudaro bet kokios muzikinės kompozicijos pagrindą. Programa „Beats“ ritmo gurmanams leido pasimėgauti poetiškomis kylančios džiazo žvaigždės Anne Paceo kompozicijomis (projektas „Circles“) ir susipažinti su „šviežiausiu“, groove dvasia persmelktu Nicolas Folmero eksperimentu „The Horny Tonky“. Po viešnagės Europoje ir Amerikoje festivalis kardinaliai keičia kryptį, kviesdamas keliauti piečiau ir susipažinti su afroamerikietiškaja muzikos tradicija kartu su Karibų trio „Degres“ bei šių metų muzikiniu įvykiu tituluojama supergrupe „Les Amazones d‘Afrique“ („Afrikos Amazonės“). Šio unikalaus kolektyvo pasirodymo laukiu labiausiai. Maga ne tik pasigrožėti spalvingais tradiciniais kostiumais, pasinerti į hipnotizuojančius afrikietiškus ritmus, bet ir gyvai išgirsti užburiančius Afrikos moterų savimonę žadinančių atlikėjų balsus.

Vos įpusėjęs festivalis jau spėjo padovanoti tiek teigiamų muzikinių emocijų, kad, regis, džiazo dvasia gyvenu jau kelis mėnesius. „Paris Jazz“ – puikus įrodymas, kaip atidus muzikinės programos pasirinkimas ir atvirumas meninių formų įvairovei padeda sukurti unikalų kultūrinį renginį, paliekantį gilų pėdsaką kiekvieno klausytojo muzikinėje atmintyje.

Į spalvų pliūpsnį su Davidu Hockney’u
Davido Hockney’o darbų retrospektyva Pompidou centre veiks iki spalio 23 d.

Pirmoji oficiali mano pažintis su D. Hockney’u įvyko labai romantiškomis aplinkybėmis, menininko ateljė vartant milžinišką meno darbų katalogą. Jau tada pajutau norą tiesiog ištirpti gaiviose jo spalvose, alsuojančiose amžina vasara, pirmąja nelaiminga meile ir lengva melancholija. Tad nereikia ir sakyti, kaip nekantriai laukiau, kada Pompidou centre duris pravers D. Hock­ney’o 80-mečiui skirta integrali jo darbų retrospektyva. Daugiau nei 160 tapybos, fotografijos, graviūros bei video darbų, apimančių visą menininko karjerą, nuo ankstyvųjų kūrybinių eksperimentų gimtajame Bradforde iki monumentalių fotokompozicijų serijos „Joiners“, sukurtos menininko ateljė Jorkšyre. Eksponatų įvairovė atskleidžia ne tik išskirtinį D. Hockney’o smalsumą, atidumą detalėms, spalvoms bei savo modelių nuotaikoms, bet ir nepaneigiamą menininko talentą, kuris anaiptol neapsiriboja vien hedonistiškais, pop stiliaus Kalifornijos vaizdais (kūrėjo vizitinė kortelė – tapybos darbai „Portrait of an Artist (Pool With Two Figures)“, „A Bigger Splash, Sunbather“ ir kt.).

Būdamas vos dvidešimties D. Hock­ney pasineria į atidų jį supančios aplinkos stebėjimą ir vis labiau laisvėjančiais tapybiniais eksperimentais meta iššūkį nusistovėjusioms meninėms dogmoms, visų pirma toms, kurios tapybą laiko nebeaktualia ir senamadiška raiškos forma. Karjerą pradėjęs socialinio realizmo darbais D. Hockney susipažįsta su kovingai nusiteikusiu menininkų judėjimu „Kitchen Sink“. Ši istorinė pažintis dar labiau sustiprina D. Hockney’o įsitikinimą, jog tapyba gali atlikti itin svarbų vaidmenį socialiniame gyvenime. 7 dešimtmečio pradžioje menininkas pristato seriją „Love Paintings“, kuria siekia praturtinti abstrakčios tapybos plotmę nauja naratyvine linija – seksualumo samprata. Tuo pačiu metu kūrėjo gyvenime atsiranda fotoaparatas, kuriuo Davidas sukuria draugų, menininkų ir kolekcininkų portretų seriją „Double Portraits“. Kelionė į „nakties miestą“ Los Andželą sukelia tikrą kūrybinį perversmą: teptuką pakeičia volelis, o spalvos skaidrumą – „vandens efektą“ – padeda išgauti akrilinių dažų skiedimas vandeniu ir... indų plovikliu. D. Hockney ne kartą eksperimentavo naujomis technikomis: serija „Paper Pools“ sukurta eksperimentuojant dažyto popieriaus mase, o „Apgaubiantys peizažai“ – remiantis atvirkštinės perspektyvos principu. Galiausiai kūrybinę prasmę menininkas pajunta ne kur kitur, o gimtajame Jorkšyre, po daugelio metų vėl atradęs vaikystėje vaizduotę žadinusius gamtovaizdžius. Vėlyvieji mišrios technikos darbai remiasi kubistinės tapybos principu, siekiant išplėsti galimų žiūros taškų lauką ir taip praturtinti erdvės reprezentaciją laiko mat­meniu.

Retrospektyva pristato D. Hockney kaip itin produktyvų menininką, nepaliaujantį kvestionuoti vaizdo prigimties, savo santykio su žiūrovu, gebėjimo per spalvas ir formas paveikti jo sąmonę. Parodoje taip pat akcentuojamas glaudus kūrėjo ryšys su skaitmeninėmis technologijomis, ypač su fotografija. D. Hockney griežtai atmetė visus „tamsuoliškus“ būgštavimus, esą tapyba – praeitis, o ateitis priklauso fotografijai ir videomenui. Menininkas dedikavo savo karjerą bandymams sugretinti šias skirtingas meninės raiškos priemones, susieti tapybą ir fotografiją bendram tikslui – padėti žiūrovui pažvelgti į pasaulį menininko akimis. Tapybiškas potėpis itin jaučiamas tiek milžiniškuose fotokoliažuose, tiek vienoje iš paskutinių salių eksponuotoje videoinstaliacijoje „Four Seasons“. Tą patį miško taką skirtingais metų laikais dešimtyje ekranų vaizduojanti instaliacija tiesiog gniaužia kvapą. Kai kurie sutikti parodos lankytojai prisipažino čia sėdintys jau gerą pusvalandį. Judant kamerai, skirtinguose ekranuose projektuojamas milžiniškas vaizdas sukelia lengvo virpėjimo efektą, tarytum stebėtum raibuliuojančio vandens paviršių. Išskirtinė vaizdo kokybė ir raiška tiesiog hipnotizuoja, įtraukia ir nepaleidžia, kol kažkas (tokiame pačiame transe, kaip ir aš) netikėtai bumbteli į pašonę ir pažadina iš sapno.

Paskutinėje salėje kojos pinasi kaip pasiutusios. Nesinori užnugaryje palikti D. Hockney’o šedevrų, jaučiu, tarytum kažin kas traukia atgal, kviečia sugrįžti ir vėl pakartoti šią estetinę patirtį iš naujo. Neabejoju – dar ne kartą grįšiu pasiplaukioti su maištininku britu, o iki kito susitikimo kiekvieną žiūrovą palydi paties D. Hockney’o ranka parodos atidarymo išvakarėse užrašyta mantra: „Love life“ („Mylėk gyvenimą“). Žinoma, mėlynai.

Šiuolaikinio meno paieškos Afrikoje
„Art/Afrique“ paroda „Louis Vuitton“ meno fonde veiks iki rugpjūčio 28 d.

Prieš gerą dešimtmetį praūžus Azijos šalių meno manijai, galerininkai ir parodų kuratoriai vis dažniau kreipia žvilgsnį į šiuolaikinius Afrikos kūrėjus. Per pastaruosius keletą metų šio kontinento menininkams skirtų parodų pridygo ir Europos didmiesčiuose, ir už Atlanto ribų, o paskutiniuose didžiųjų meno aukcionų – „Christie’s“ ir „Sotheby’s“ – kataloguose mirgėjo dešimt tarptautinį pripažinimą pelniusių Afrikos menininkų darbų. Paryžius taip pat nesnaudė: „Louis Vuitton“ meno fonde pristatyta ne viena, o net trys šiuolaikiniam Afrikos menui skirtos parodos. Lankytojams siūloma susipažinti su verslininko Jeano Pagozzi’o nuo 1989-ųjų iki 2009-ųjų sukaupta šiuolaikinio meno darbų kolekcija (paroda „Saviškiai“), su šiuolaikiniais Pietų Afrikos menininkų darbais (paroda „Būti čia“) bei naujais fondo nuolatinę kolekciją papildžiusiais meno kūriniais.

Bene didžiausią įspūdį palikusi pirmą kartą Paryžiuje pristatyta J. Pagozzi’o meno kolekcija stebino ne tik menininkų gausa, bet ir eksponatų įvairove. Fantasmagoriškos Seni Awos Kamaros degto molio skulptūros, žaismingos Calixte’o Dakpogano ritualinių kaukių interpretacijos, utopiški Bodyso Iseko Kingelezo miestų maketai, Afrikos gatvėse, baruose ir klubuose verdantį gyvenimą dokumentuojantys Malicko Sidibe’s bei Seydou Keytos fotokadrai ir, žinoma, jausmingos Barthélémy Toguo akvarelės. Tai vos keletas įsimintiniausių J. Pagozzi’o kolekcijos eksponatų, menine raiška nenusileidžiančių meno olimpe jau įsitvirtinusiems JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos menininkams. Kaip spaudai teigė fondo kūrybos direktorė Suzanne Pagé, kaupdamas pirmąją Afrikos meno kolekciją, J. Pagozzi griežtai laikėsi iš anksto nusistatytų atrankos kriterijų: jį domino tik Afrikoje gimę, gyvenantys ir dirbantys menininkai, kurių kūryba pasižymėtų laisvu ir originaliu, akademinių institucijų „nesugadintu“ braižu. Taip buvo siekiama užsitikrinti meno darbų ir juose atsispindinčių socialinių, politinių ir religinių motyvų autentiškumą. Aitrios, grynos, žvilgsnį deginte deginančios spalvos, unikalus atliekų ir buities rakandų panaudojimas, intymus ryšys su senosiomis tradicijomis ir magiškais ritualais – vien pažvelgus į erdviose fondo salėse eksponuojamus darbus nekyla nė menkiausios abejonės, kad Pagozzi’ui pavyko į savo kolekciją prisivilioti vienus talentingiausių ir originaliausių „Juodosios Afrikos“ kūrėjų.

„Saviškių“ kolekciją papildanti paroda „Būti čia“ visą dėmesį koncentruoja į viename dinamiškiausių kontinento meno centrų – Pietų Afrikoje – kuriamą šiuolaikinį meną. Pasauliui savo turtus atskleidusi 1995 m. Johanesburgo bienalėje, Pietų Afrikos meno scena bėgant laikui išplėtojo unikalią ekosistemą, kurioje darniai susipina vietinių kultūros institucijų, galerijų bei meno mokyklų bendradarbiavimo tink­lai. Parodoje eksponuojami menininkų (tarptautinio pripažinimo sulaukę Jane Alexander, Davidas Goldblattas, Williamas Kentridge’as, Sue Williamson bei 8–9 dešimtmečių kartos talentai Zanele Muholi, Moshekwos Langos, Jody Brand, Thenjiwe Niki Nkosi, Bogosi Sekhukhuni) darbai pasižymi formalių meninės raiškos formų įvairove bei glaudžiu sąlyčiu tarp kūrybinės ambicijos ir įkvepiančių Afrikos realybės atspindžių.

Fantasmagoriška J. Alexander instaliacija „Infantry with Beast“ – 27 realaus dydžio stiklo pluošto skulptūros, vaizduojančios milžinišku raudonu kilimu žingsniuojantį būrį nuogų vyrų šuns galvomis – sukelia lengvą estetinį šoką. Tuščias šuniškas žvilgsnis nukreiptas į niekur (aliuzija į vergijos įdiegtą paklusnumą ir atsidavimą šeimininkui), tačiau karingai nusiteikę kūnai tvirtai žengia pirmyn. Juodame fonde tarytum slibino liežuvis išsirangęs ilgas raudonas kilimas dar labiau sustiprina kovos, pasipriešinimo ir... mirties nuojautą. Itin maloniai nustebino 9 dešimtmečio ir vėlesni vizualiniai eksperimentai, gvildenantys jautrias socialines temas (Z. Muholi jaunuolių portretų serija bei S. Williamson video­instaliacija „Nice to Meet You“, pasakojanti dviejų jaunų afroamerikiečių susitikimą su tėvų žudikais baltaisiais amerikiečiais) ir bandantys į paviršių iškelti plačiai paplitusias klišes apie Afriką (įspūdinga Kudzanai Chiurai fotoserija „Revelations“). Akivaizdu, praskleisdami mitų bei legendų uždangą ir koncentruodami dėmesį į istorinius bei socialinius randus menininkai siekia išreikšti troškimą aktyviai dalyvauti formuojant naują, unikalų Pietų Afrikos identitetą.

Dažnai simptomiški, skaudžius istorinius, politinius bei socialinius įvykius vaizduojantys meno kūriniai kviečia parodos lankytojus stoti į nepatogią akistatą su dažnai protu nesuvokiama, tolima ir egzotiška realybe, taip tampant iš istorinio miego bundančios meninės Afrikos sąmonės liudininkais.

Jane Alexander instaliacija „Infantry with Beast“ („Pėstininkai su gyvuliu“) – viršelyje

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1484474311645793.1073742020.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="800" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}