Spalio 15 d. „Piano.lt" koncertų salėje mūsų pasišventėlis džiazui Nr. 1 Antanas Gustys pristato jau XXVII tarptautinį festivalį „Vilnius Jazz". Rankoje iškėlęs laiko prieš 27 metus jam padovanotą plokštelę, – o plokštelės herojė japonė Aki Takase (g. 1948) lyg niekur nieko štai ateina, nusilenkia, sėdasi prie fortepijono, ir kai tik jos tam tikra kūno dalis suolelį paliečia, pirštai smogia į klavišus ir nubėga jais kaip elektra varomi. Aki gros dar ir pasitelkdama riešus, alkūnes, sumosuodama ir suplodama plaštakomis prieš pat gaudžiančio fortepijono „nosį", uždėdama metalines lėkšteles ant atidaryto instrumento stygų. Tačiau visa tai bus atliekama su ypatinga rimtimi, be lašo skysto europietiško šou, tarsi pačiai sau ir Jos didenybei muzikai.

Džiazo meistrė vilki juodą suknelę, vos vos nutįstančią kaip frakas, gili nugaros iškirptė absoliučiai suderinta su atidaryta, tokia pat gilia ir rizikinga klaviatūra. Apranga – ne niekai, japonė viską sustygavusi: ir uždarą veidą, ir kulminacinę įžangą, atoslūgį, vėl naują pakilimą, ir vieną ilgą „aktorinę" tylos pauzę grojant, ir ribotą dozę pažįstamų mums motyvų, išplaukiančių ir vėl panyrančių jos – improvizatorės ir kompozitorės – šio vakaro nepakartojamame spektaklyje. Juk džiazas turi sąsajų su teatru – jis yra labiau nei kitų rimtųjų žanrų ir atlikėjų muzika atliekamas, vaidinamas, improvizuojamas tik čia ir dabar. Aki Takase atveju –­ turi sąsajų ir su kinu, nes muzikantės įvaizdis (neprieinamos nebyliojo kino ikonos) šioje intymioje salėje su abstrakčiosios tapybos darbais, kelių amžių ir sluoksnių sienom ir net su kvailais lubų šviestuvais protarpiais nukelia tave į baltų ir juodų šešėlių ir taperių laikus (tik spragsinčius fotoreporterius reikėtų kaip nors nukenksminti).

Spalio 16 d. Pagrindinėje scenoje – Rusų dramos teatre – festivalį iš naujo atidarė iš Liuksemburgo atvykęs Maxime Bender Quartet. Anot vedėjo D. Razausko, paprastas, bet nepras­tas. Kažin ką ir kaip gros šitie jauni garbaniai po 10–20 metų (tikri džiazmenai juk yra brandūs, paglamžyti gyvenimo)? Jeigu nepakeis tikėjimo –­ ir nepaprastą, ir neprastą. Jų tvarkingas koncertas apšilimui pats tas.

Antroje dalyje išeina jau toji branda. Švelniai pašaipios šypsenos ponas Cooperis – vos ne Sokratas: „Džiazas neturi mamos", „Aš laimingas, nes gyvas". Bandžos ir primityvių daiktų, iš kurių galima išgauti nors kokį garsą, jam neužtenka – pats pliko, barzdoto, išdžiūvusio senio kūnas virpa ir vibruoja kaip dar vienas instrumentas. Macho Assifo saksofonas tuoj pat tampa tam tikra vyro kūno dalimi, nereikalaujančia komentarų. Geltona storulio Kresteno kepurėlė šokčioja kartu su jo pilvu ir lėkštėm. „Digital Primitives" (JAV / Izraelis) džiugus džiazas –­ kažin ar sulauksime čia dar didesnių optimistų.

Spalio 17 d. Šių metų festivalis man įsimins kaip japoniškas (sako, kad ir anksčiau jie mylėjo Vilnių ir Gustį). Pre-Cambrian Clarinet Quartet (Japonija) į aklinai tamsią sceną žengia lyg į urvą – su plieskiančiom į mūsų akis kalnakasių lemputėm ant kepurėlių. Po kelių minučių pasirodo, kad viena iš miniatiūrinio kvarteto narių yra moteris. Be to, pasirodo, kad visi šie mažų gabaritų žmogiukai – du klarnetai, du mažulyčiai saksofonai – su tais tarsi žaisliniais pučiamaisiais pučia mums neperprantamą, paukštišką „japonų kalbą". Oi, kontaktas, matyt, bus nelengvas. Tačiau. Palaipsniui kiekvienas iš šios tvirtai susilydžiusios ketveriukės ima apsišviesti kaip atskiras personažas – stebime ir girdime puikius haiku, išraiškingas garsų inscenizacijas. Stebuklinga rytiečių pamoka, kaip atsisakius parodomojo vakariečių individualizmo, tikint vienybe ir aukojant jai viską, išlikti kūrėju. Japonai valdo – bent jau mane.

Po pertraukos susiduri jau su neslepiamu individualizmu. Su laisve, chaosu, agresija, beprotybe, ekspresija. Su Liudu Mockūnu, žinoma. Greta jo, lygiomis ir lyg įkastas, stovi kolega suomis Mikko Innanenas („Innkvisitio").

Pasiekti Mockūną paprastam mirtingajam nėra lengva. Užtat norisi jį pacituoti: „Man labai patinka teatras; mano manymu, žodis ir grojimas yra tą pačią logiką turintys dalykai. Teatras, poezija ar proza... viską galima sugroti. Aš ir savo studentams duodu užduotis skaityti tekstus savo instrumentu, nes tai sukuria tam tikrą frazavimo, t. y. raiškaus ir aiškaus kalbėjimo logiką, kurią gana sudėtinga pasiekti."

Kokį „tekstą" tik ką girdėjo kiekvienas iš šioje salėje sėdinčių? Kažką panašaus į Rusdramyje skambantį Šekspyrą, Bulgakovą, Vvedenskį? Atsakymai būtų skirtingi – aišku iš anksto. Kažką panašaus į mūsų realų gyvenimą...

Spalio 18 d. Seniai mačiau tokią kantrią publiką – nebent tarybiniais metais. Gerą valandą ji tyliai lūkuriuoja Rusdramio kasų fojė, paskui dar prie rūbinės ir uždarytų salės durų. Laukia Ganelino (g. 1944-12-17 – ei, kultūros valdininkai, tuoj sulauksime šio mūsų kompozitoriaus jubiliejaus!). Lėktuvas iš Izraelio vėlavo, bet štai pagaliau scenoje, kurioje sukrauta galybė aparatūros ir instrumentų ir kuri primena spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie", kiek drovėdamasis pasirodo ir maestro.

Šalia jo, atsisėdusio prie keliaaukščių klavišinių (nors pabaigoje pereis prie būgnelių), matome seniai pažįstamą perkusininką A. Gotesmaną, multiinstrumentalistą G. Waiserfirerį (gimęs Tadžikistane) ir itin originalią dainininkę ir šokėją E. Kenan-Ofri.

Ką groja V. Ganelinas, gal pasakys muzikologai (žr. kitame numeryje), man tai pirmiausia buvo keliaamžė ir kelia­sluoksnė žydų muzika. Etninė ir avangardinė drauge. Archajinis XXI amžiaus žydų free džiazas... Pavadinimai lieka plokščiais pavadinimais. O vieną vienintelį kartą atliktas kūrinys –­ nepaaiškinamu ir net nereikalaujančiu aiškinimo išgyvenimu. Kaip ir visas tas džiazas.