Rasa Murauskaitė. Vakarėlis Šekspyro stiliumi

Neseniai kalbėdamasi su naujuoju LNOBT vadovu Jonu Sakalausku įsidėmėjau gerą jo mintį: operos solistas tobulėti gali tik dainuodamas didelius vaidmenis, o ne tenkindamasis nuolatiniais, bet epizodiniais šmėstelėjimais, kad ir didžiojoje scenoje. Todėl operos studija, jos projektai, tampantys savotiškomis laboratorijomis, yra gyvybiškai reikalingi solisto raidai. Čia svarbiausia procesas, suvoktos ir peržengtos galimybių ribos, o ne galutinis rezultatas.

Vis dėlto šįkart gana didelė – Lietuvos nacionalinės filharmonijos – scena įsileido Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo specialybės antro kurso magistrantų, LMTA simfoninio orkestro (meno vadovas ir dirigentas Martynas Staškus) ir LMTA mišraus choro (vad. Dainius Puišys, Gintautas Venislovas, Jurijus Kalcas) didelę ambiciją – Giuseppe’s Verdi paskutinės operos (tik antrosios komiškos!) „Falstafas“ premjerą. Teatralizuotą koncertinį atlikimą režisavo Jūratė Sodytė, šviesomis rūpinosi Giedrius Gurevičius, o minimalią scenografiją ir kostiumus kūrė kviestinės menininkės iš Vilniaus dailės akademijos Guoda Korsakaitė ir Marina Jasinskaja.

„Falstafas“. Radvilės Juozapaitytės nuotraukos

Sunku nesistebėti, kad „Falstafas“ tik dabar pasiekė Lietuvos sceną ir kad tam prireikė studentų iniciatyvos – vis dėlto džiugu, jog būtent auganti menininkų karta ėmėsi nelengvo projekto. Pasirinkta atlikimo forma, kurią išties galima vadinti laboratorine – nėra grandiozinė, kaip būtų operos teatre, tačiau mėgina vaduotis iš koncerto statikos, o šiuo konkrečiu atveju veikia ir kaip mokomoji erdvė.

Pagal Šekspyro dramą „Vindzoro šmaikštuolės“ ir Arrigo Boito libretą sukurtos operos pagrindinis veikėjas Falstafas yra nukaršęs gašlūnas, tačiau šįkart, prisitaikant prie atlikėjų, iš visų pusių dvelkia jaunystė. Bjaurusis Falstafas virto žaviu narcizu, mėgstančiu lėbauti ir baigiančiu iššvaistyti palikimą. Jaunystė, energija, draivas – visa tai, ką ir prieš premjerą kūrėjai labiausiai akcentavo, ypač atsispindėjo ryškiaspalviuose kostiumuose (net pora orkestrantų mūvėjo raudonas kojines, o trečio veiksmo pabaigoje ir dirigentas apsivilko raudonus marškinėlius). Palikta viena nuoroda į veiksmo laiką – tuomet būta madingų masyvių apykaklių, todėl solistai ant kaklo taip pat pasikabinę vienokį ar kitokį daikčiuką, anot kostiumų kūrėjų, atspindintį personažo charakterį.

Operos režisūra rodėsi kiek chaotiška, o drauge ir statiška – daugiausia tik nuolatinis lakstymas pirmyn ir atgal, kiek smagesni gal komiškųjų personažų intarpai. Nelabai pritiko ir kelis kartus pasirodę vulgarūs gestai – jų būta ir labai nuspėjamų, ir visai nereikalingų. Yra spektaklių, kur jie tinka ir veikia, bet šiam vertės nepridėjo. Operą užbaigė nebyliojo herojaus salto ir konfeti lietus: tarsi kičas, tarsi vakarėlis – bet savaip saldu ir žavu. Galų gale, primena publikai, ypač jaunajai jos daliai, kad opera – ne tik išsipusčiusių snobų menas, bet ir aktuali meno forma.

Daugiausia pagyrų, mano galva, vertas orkest­ras. Ne taip dažnai, net ir grojant žinomiausiems šalies kolektyvams, galima ramia ausimi ir širdimi besimėgaujant klausytis orkestrantų, nesigąsdinant dėl tarpusavio nesutarimo ar abejingo žvilgsnio į pastatymo interpretaciją. O „Falstafą“ LMTA simfoninis orkestras, maloniai nustebindamas, atliko netgi labai neblogai – M. Staškus kolektyvą paruošė puikiai. Matyt, ne be reikalo prieš atlikimą minėta, jog pastatyti šią operą buvusi jo ilgametė svajonė. Ausį glostė niuansuotas styginių griežimas, apgalvotos motyvų, frazių, sakinių, periodų, kitų dalių pradžios ir pabaigos, tiksli skirtingų orkestro grupių koordinacija, apgalvota muzikinė dramaturgija. Orkestro balsas šioje operoje buvo skambiausias ir gražiausias – ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme. Ne kartą, net ne du teko pagauti save klausantis vien orkestro ir „išjungiant“ vokalines partijas...

Atsižvelgiant į tai, kad šis „Falstafas“ buvo atliktas studentų, didesnių priekaištų solistams neturėčiau – partijos tvarkingos, vieni vaidmenys tiek muzikiniu, tiek vaidmens kūrimo atžvilgiais stipresni, išbaigtesni, labiau pritikę atlikėjų asmenybėms, kiti – blankesni. Didesnį įspūdį paliko vyriški balsai ir charakteriai. Falstafą dainavęs baritonas Ignas Melnikas turi gražų tembrą, yra neblogai įvaldęs vokalinę techniką – jo partija atlikta muzikaliai, skambiai. Tiesa, vaidybą vertinčiau dviprasmiškai – būta išties organiškų, įtaigių vietų, bet kai kur buvo ir perspaudimo, o tai lėmė charakterio dirbtinumą. Tiek už muzikinės partijos įdirbį, tiek už aktorinį meistriškumą labiausiai norėtųsi pagirti antraplanį daktaro Kajaus vaidmenį atlikusį tenorą Edgarą Davidovičių. Jo geras pasirodymas nestebina, kadangi šis perspektyvus solistas turi bene daugiausia sceninės patirties. Iš solisčių išskirčiau Anastasią Lebedyantsevą – jos sudainuotas ponios Kvikli vaidmuo žavėjo scenine organika, tiksliai atseikėtu humoru, malonus ausiai buvo ir solistės tembras. Tiek balso, tiek vaidybos charakteringumo pasigedau Alisos (Gabrielė Kupšytė) ir Nanetos (Lubov Skrebets) vaidmenis atlikusių solisčių pasirodymuose.

Ši premjera – tikrai ambicingas LMTA magistrantų projektas – gal kiek malonesnis klausyti, negu stebėti. Bravo už drąsą leidžiantis į nežinią ir Lietuvos publikai pagaliau dovanojant „Falstafą“!


Iš 3656 žurnalo (2018-05-01 14:05:40)
Draugai