Jurgis Paliauka. Kai neduoda ramybės muzikos aktualumas

Festivalyje „Gaida" atliekama muzika visai nepastebimai, todėl konkrečiai nenustatomu metu iš šiuolaikinės virto aktualia. Šis nedidelis žodžių, kurie galbūt nesusilaukia koncertų lankytojų dėmesio, pasikeitimas festivalio afišose paskatino mane patyrinėti, kokį santykį tarp klausytojo ir muzikos šis naujas būdvardis atspindi. Žodis aktualus žymi, kad tam tikru metu subjektui ar žmonių grupei reiškinys yra svarbus ir reikšmingas. Šio žodžio kilmė – lotyniška (actualis), nurodanti, kad reiškinys yra tikras, o ne išgalvotas. Sujungę šias dvi tarpusavyje susijusių žodžių reikšmes, galime padaryti įdomią prielaidą, kad „Gaidos" festivalyje skambanti muzika turėtų būti klausytojams svarbi ir reikšminga todėl, kad ji yra tikra. Iš šios prielaidos galima išvesti dar vieną, kad muzikos tikrumas yra būtinas faktorius norint užtikrinti klausytojų susidomėjimą skambančia muzika.
Buitiniuose pokalbiuose apie muziką žodis tikras yra gana dažnai vartojamas norint nurodyti, kad muzika atitinka klausytojo įsivaizduojamą skambesio idealą. Muzika tikra tampa todėl, kad joje klausytojai įžvelgia idealizuotų savybių įkūnijimą. Šios klausytojo fantazijoje kilusios savybės taip tarsi materializuojasi per muziką, pastarajai suteikdamos ne tik didelę vertę, bet ir galias. Klausytojams tikra muzika tampa etalonu, su kuriuo yra lyginama visa kita muzika, pastarąją „išrūšiuojant" į tikrą ir netikrą. Muzika, kuri atitinka jai keliamus idealizuotus reikalavimus, yra įvardijama tikra. Muzika, neatitinkanti jai keliamų idealų, ne tampa, o lieka netikra ir toliau klausytojų nepastebima. Šiuo atveju svarbiau yra ne pats muzikos išrūšiavimo faktas, kuris yra neišvengiamas, ar subjektyvūs klausytojo suformuoti kriterijai, kuriais remiantis ši veikla yra įgyvendinama, bet tai, kad šis klausytojo vaizduotėje ir fantazijoje gimęs muzikos etalonas yra įkūnijamas, materializuojamas per muziką. Įvyksta labai įdomi fantazijos ir tikrumo sąveika. Klausytojo fantazija per muziką materializuojasi pavirsdama realiu, apčiuopiamu dariniu, drauge tikra paversdama ir muziką. Kitaip sakant, norint fantazijai tapti tikra ji pirmiausia turi paversti tikru jos dėmesio centre esantį objektą. Šis paradoksas paaiškinamas tuo, kad fantazija paslepia tikrovę, ji neleidžia pamatyti, kokia tikrovė yra iš tiesų, tačiau tuo pat metu fantazija nenori, kad klausytojas suvoktų, jog tai, ką jis įvardija tikrąja muzika, tėra fantazijoje gimusio troškimo įkūnijimas, todėl idealizuotą skambesį įvardijus tikru, nepastebima, kad jis iš tikro nėra tikras. Teigiama šio reiškinio pusė yra ta, kad „išrinktosios" muzikos tikrumas užtikrina muzikos matomumą ir svarbumą, reikšmingą subjektui tam tikrą laiko tarpą.
Muzikos festivalio „Gaida" afišose esantis būdvardis aktuali yra nuoroda, padedanti klausytojams suvokti, kodėl muzika yra tikra tuomet, kai jie negali patys šios priežasties sugalvoti. Šiuo atveju, organizatoriai suformuoja klausytojų lūkesčius, nurodydami, ko jie turėtų geisti ir norėti bei už ką vertinti šiame festivalyje skambančią šiuolaikinę muziką. Taip klausytojams tarsi visai nepastebimai pateikiama universali formulė, nurodanti, kodėl koncertuose skambanti muzika yra vertinga ir kodėl verta jai skirti dėmesį. Kitaip sakant, dažnai patiems klausytojams nesuvokiant jų realybę reguliuoja ir struktūruoja festivalio organizatorių fantazija. Kaip priežastis, kodėl muzika yra tikra, šiuo atveju yra pasitelkiama dar viena žodžio actualis reikšmė, žyminti, kad reiškinys yra susijęs su dabartimi. Muzika yra tikra dėl jos gebėjimo atspindėti dabartį arba neseną praeitį. Tikra muzika tuomet yra ta, kuri dar nespėjo tapti istorija, nutolti taip toli nuo klausytojo gyvenamojo laikotarpio, kad taptų tuo istoriniu tašku, kuris įvardijamas žodžiais „seniai seniai" ir kuriame vyksta pasakų veiksmas. Dėl į festivalio afišas įtraukto žodžio aktualus klausytojas iš anksto yra informuojamas, kad festivalyje skambanti šiuolaikinė muzika atspindės dabartį, kitaip sakant, įgyvendins jai keliamus idealizuotus reikalavimus, tuo pat metu ne tik fantaziją paversdama tikrove, bet ir muzikai suteikdama tikrumo.
Jeigu visa muzika yra netikra, tuomet klausytojas, išskyręs muziką kaip tikrą, ją apsaugo nuo nebuvimo. Ši muzika yra tikra, nes ji yra girdima, kad ir vieno klausytojo. Galbūt įdomiausia dalis yra ta, kad tapusi tikra muzika tuo pat metu tampa ir netikra, visų pirma todėl, kad idealizuotus reikalavimus į muziką perkeliantis klausytojas muzikoje įžvelgia šias pervertintas savybes, o tikrasis muzikos skambesys taip ir lieka negirdimas. Antrą priežastį, kodėl muzika, tapusi tikra, tuo pat metu tampa ir netikra, labai tiksliai atspindi vaikams skirto animacinio filmo siužetas. Šiame animaciniame filme mergaitei suteikiamas gebėjimas aplinkinius daiktus versti auksu. Po kažkurio laiko, išbandžiusi šiuos gebėjimus praktikoje, mergaitė šiomis galiomis, kaip ir pačiu auksu nusivilia, jie tampa nebe tokie vertingi, o galbūt ir visai beverčiai. Pasiremdami šiuo siužetu, galime daryti prielaidą, kad kai muzikos kūrinys įkūnija subjektyvius klausytojo idealus, šis kūrinys tik iš dalies tampa tikru, kadangi priartėjus prie idealų pastarieji pažengia į priekį, taip ir toliau neleisdami klausytojui pajusti palengvėjimo dėl galimai materializuotų idealų, versdami ir toliau jų ieškoti muzikoje. O koks mergaitės santykis būtų su fantazijoje gimusiu troškimu turėti daug aukso, jeigu ji vis dėlto nenusiviltų savo įgytu gebėjimu versti daiktus į auksą? Bet tai jau kita pasaka kitam vakarui.

Draugai