Jurgis Paliauka. Naujas muzikos kūrinys – nebūtinai naujas

Nuotrauka iš asmeninio archyvoFestivalyje „Gaida" nuskambėję nauji muzikos kūriniai užpildė su nuoboduliu klausytojų gyvenimuose atsiradusią tuštumą. Šis pasikeitimas pasireiškia per pakitimus jų kalbėsenoje. Jie patys to nepastebėdami intensyviau įvairiuose kontekstuose vartoja tokius žodžius kaip naujas. Naujas skambesys, nauja muzika, naujos galimybės virsta nauju požiūriu į pasaulį ir galbūt viltimi, kad nuobodulys daugiau niekada neaplankys. Dažniau nei įprastai pasikartojantis klausytojų kalboje žodis naujas dar kartą paliudija, kad ne tik naujas muzikos skambesys yra vertybė, bet vertingu tampa ir muzikos festivalis, suteikęs erdvę ir galimybes rastis nauju apibūdintam skambesiui.
Nors žodžio naujas reikšmės ir yra savaime suprantamos, vis tiek panagrinėkime, ką žymi šis dažnai šiuolaikinių muzikos kūrinių kontekste sutinkamas būdvardis. Muzikos kūrinius naujais „paverčia" tiek išoriniai, su muzika tiesiogiai nesusiję kūrinio faktoriai, tiek ir pats jų skambesys. Kūrinio sukūrimo metai yra svarbiausias išorinis faktorius, leidžiantis kone automatiškai suskirstyti muzikos kūrinius į naujus arba dar vis naujus ir į jau priklausančius muzikos istorijai. Naujesniu bus suvokiamas tas muzikos kūrinys, kurio sukūrimo metai yra mažiau nutolę nuo klausytojo dabarties. Muzikos kompozicijos yra naujos ir dėl to, kad kiekviena jų kažkuo skiriasi nuo kitų kūrinių. Net ir nedidelis kūrinio skambesio skirtumas jį paverčia nauju, nes tai skambesys, kurio iki šiol nebuvo. Taip kiekvienas naujas muzikos kūrinys sumažina likusių įmanomų garsų kombinacijų kiekį ir sykiu apsunkina kompozitorių siekius nekartoti jau esančio skambesio.
Galbūt klausytojai labiausiai naują muzikos kūrinį vertina ne todėl, kad jis parašytas neseniai ar skambesys kažkuo skiriasi nuo kitų kūrinių, bet todėl, kad tikisi išgirsti skambesį, kiek galima labiau besiskiriantį nuo visko, ką jiems teko girdėti. Kitaip sakant, tikimasi, kad skambesys, lyginant jį su jau esančiais kūriniais, turės daugiau skirtumų nei panašumų į juos. Toks muzikos kūrinys klausytojams tampa įvykiu bei pakeičia ir praplečia jų turimą muzikos suvokimą, nes naujas, iki šiol neegzistavęs muzikos skambesys į klausytojo realybę įneša tai, ko joje dar nebuvo, tuo ją papildydamas ir pakeisdamas. Šio proceso veikiamas realybės suvokimo pakitimas ir yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl šis skambesys yra vertybė.
Nedidelę painiavą sukelia žodžio naujas reikšmių gausa. Šiuolaikinės muzikos kontekste šiuo žodžiu ne tik apibūdinamas muzikos kūrinys, jam priskiriant savybes, kurias jis turi, bet taip pat kai kuriais atvejais jis yra ir papildomas tokiomis savybėmis, kurių muzikos skambesys neturi. Prasmių gausa leidžia nauju įvardytam muzikos kūriniui priskirti nesamas, bet klausytojo trokštamas savybes. Priskirdami papildomas savybes skambesiui, klausytojai dažniausiai nesuvokia, kad jie netiesiogiai priskiria muzikos kūriniui tai, ko pastarasis neturi, tam, kad šis ne tik labiau atitiktų jų lūkesčius, bet taip pat ir taptų vertingesniu.

Kompozitoriaus Stepheno Vitiello kūrinio „First Vertical“ partitūros fragmentas
Įvardijus muzikos kūrinį nauju, visuomet neaišku, kiek ir kurios iš šio žodžio prasmių yra panaudojamos, ir netgi jeigu iš konteksto galima suprasti, kuri žodžio prasmė panaudota, tai nereiškia, kad visos kitos prasmės dėl to nebetenka svarbos ir nedaro įtakos kūriniui suvokti. Teigiant, kad kūrinys yra naujas, yra nurodoma ne vien, kad jis neseniai parašytas ir skiriasi nuo kitų, tačiau taip pat netiesiogiai suponuojama, kad jo skambesys yra sietinas su naujomis muzikos išraiškos galimybėmis. Kadangi tikrai ne visų kūrinių skambesys yra proveržis, kuris galėtų būti siejamas su muzikos progresu, todėl šis jų trūkumas yra klausytojo užpildomas priskiriant savybes, kurių kūriniai neturi, bet kurias jiems suteikia kitos žodžio naujas reikšmės. Tikėtina, šis neaiškumas yra naudingas, nes aiškumas apnuogintų faktą, jog nemažai naujų muzikos kūrinių tėra nauji vien dėl naujumo. Šiuo atveju tai reikėtų suprasti taip, kad nauji kūriniai kažkuo skiriasi nuo kitų to paties autoriaus ar kitų autorių kūrinių, tačiau jie į muzikos istoriją neįneša taip vertinamo muzikos skambesio kokybinio poslinkio, tad šie kūriniai tėra skirti arba vertingi todėl, kad gali prablaškyti klausytojų nuobodulį, laikinai užpildyti jų gyvenimuose atsiradusią tuštumą, kol bus sukurti šią užduotį galintys perimti nauji muzikos kūriniai.
Nekonkretizavę, kuri žodžio naujas prasmė buvo panaudota, nepastebime fakto, jog dalis kūrinių yra nauji tik todėl, kad yra neseniai parašyti ar kiek skiriasi nuo kitų kūrinių ir drauge suteikia pagrindo sudvejoti, ar tikrai muzikinio skambesio kokybinis poslinkis yra vertybė. Nenorą diferencijuoti įvairių žodžio naujas prasmių galima suvokti kaip klausytojų norą, kad nesikeistų muzikos raiškos priemonės ar kad neatsinaujintų muzikinė kalba, išraiška. Klausytojai tokių norų gali turėti todėl, kad naujumas yra visuomet susijęs su neaiškumu ir nežinomumu, savybėmis, kurios klausytojams sukelia nerimą, o galbūt kartais ir baimę. Nenorėdami išgyventi šių nemalonių jausmų, jie save dažnai apgauna manydami, kad muzika yra nauja, nors iš tikro tai tėra naujai perkombinuotas gerai pažįstamas skambesys. Kitaip sakant, jie tarsi geidžia patirti tam tikrą reiškinį, bet be jo nemaloniosios dalies, ir tai yra labai panašu į norą gerti kavą be kofeino.