Jurgita Kisieliūtė. Kontrastų kupinas festivalis „Vilnius Jazz 2012“

Festivalio pradžios koncertas vyko kamerinėje aplinkoje –­ Piano.lt salėje, be šampano ar iškilmingų sveikinimo kalbų, tačiau su nuoširdžiu džiaugsmu, kad festivalis gyvuoja jau ketvirtį amžiaus: „Anksčiau vis sakydavau, kad šiemet jau tikrai paskutinį festivalį surengėme, daugiau nebeorganizuosime. Tačiau šiandien taip pasakyti negalėčiau“, – prisiminimais dalijosi festivalio organizatorius Antanas Gustys.
Festivalį atidarė Arkadijaus Gotesmano, Eugenijaus Kanevičiaus ir Juozo Kuraičio projektas „Tribute to John Coltrane“, kuriuo norėta pagerbti moderniojo džiazo atstovo Johno Coltrane’o indėlį į džiazo raidą, kai ansamblyje keitėsi būgnininko paskirtis. Valandos trukmės pasirodyme ne vienas galėjo atpažinti vėlyvojo Johno Coltrane’o kūrybos po 1960-ųjų atspindžius: saksofonininkas atsisuko į meditatyvinę muziką, įvesdamas laisvas kompozicijų formas ir kiekvieno instrumento partiją traktuodamas individualiai. Visai nesistebėčiau, jei atlikėjai pasirodymo nebūtų skaldę į atskiras kompozicijas, taip sukurdami nenutrūkstamos muzikos pojūtį, kas ir būdinga vėlyviesiems Coltrane’o koncertavimams – būtent to vientisumo ir pasigedau. Turint galvoje atlikėjų profesionalumą, visko norėjosi daugiau – tiek improvizacijų, tiek tirštesnės faktūros, tiek ilgesnių kompozicijų, nes geros muzikos, kuria galime mėgautis ne taip ir dažnai, negali būti per daug.
Po dviejų dienų pertraukos festivalis tradiciškai persikėlė į Rusų dramos teatrą, kuris daugeliui tampa savotiška džiazo meka kiekvieną rudenį. Modernaus arba net avangardinio džiazo festivalis šįkart pamalonino lengvesnio džiazo gerbėjus, pristatydamas Marc Ayza grupę su reperiu Blurum-13 (Ispanija) bei Nguyen Le grupę „Songs of Freedom“ (Prancūzija / Kanada / Belgija). Abu kolektyvai, ko gero, neįprasčiausias festivalio organizatoriaus pasirinkimas. Pirmoji grupė, turėjusi sudrebinti sceną didžėjaus sumanumu ir hiphopo ritmais, tą padarė tik iš dalies, kadangi didžioji dauguma kompozicijų buvo ne kas kita kaip muzikinis fonas pasakojamiesiems tekstams – tikrą repą išgirdome tik gerokai įpusėjus pasirodymui, atlikėjai taip pat akivaizdžiai pagyvėjo, sulaukę didesnės iniciatyvos iš vokalisto. Deja, didžėjus iki pat pabaigos išliko kuklus, nors kaip tik iš jo tikėtasi didesnio darbo su efektais, kadangi viskas, ką jis retkarčiais parodydavo, tiko tiesiai į dešimtuką.
Vietnamiečio gitaristo Nguyen Le grupės pasirodymas sužavėjo jazzrock muzikos mėgėjus. Koncertą pradėję subtilia Janis Joplin „Mercedes Benz“ aranžuote, perėjo prie trankių Stevie’o Wonderio hitų interpretacijų, kurios nepaliko abejingų ugningumu ir puikiomis gitaristo improvizacijomis. Tačiau viso koncerto metu klausiau savęs, kiek šioje muzikoje yra džiazo...
Trečiąją festivalio dieną populiariosios muzikos kvapas išgaravo kaip dūmas, abi koncerto dalis girdėjome laisvąjį džiazą. „European Saxophone En­semble“ – dvylika saksofonininkų iš skirtingų Europos šalių – neabejotinai įdomus projektas, sukėlęs nemažą galvos skausmą televizijos operatoriams, o fotografams – pasimėgavimą. Netikėta pradžia, kai atlikėjai į salę tyliai įsliūkino pro šonines duris, prigesintu garsu stengęsi sukurti mistišką nuotaiką, kuri įtrauktų klausytojus. Idėjos teatrališkumas priminė B. Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“. Saksofonų ansambliui kompozicijas specialiai rašė kompozitoriai profesionalai, tad vietos saviraiškai buvo palikta nedaug, nors teisę paimprovizuoti gavo kiekvienas instrumentalistas, tarsi per trumpą laiką turėdamas prisistatyti. Muzika buvo įvairi: vietomis galėjome girdėti įvairių klasikos perliukų stilizacijas, antai R. Wagnerio „Valkirijų skrydį“, groteskiškų bei ironiškų elementų, sarkazmo kupinų maršo ritmų, įvairiais būdais išgaunamų tembrinių efektų (saksofono taurės pridengimas koja) ir pan. Kaip avangardo tęsinį girdėjome Peterio Brotzmanno trio „Full Blast“ pasirodymą, kuris kėlė tikras audras klausytojų gretose – regis, kaip tik šio pasirodymo publika laukė visą vakarą. Neskaitant liaupsių saksofono virtuozui, beveik visą dėmesį skyriau būgnininkui ir gitaristui, kurie beatodairiškai reagavo į grupės lyderio muzikavimo vingius ir ne ką mažiau stebino improvizacijų energingumu bei tobula technika.
Labiausiai laukiau ketvirtosios festivalio dienos, kuri žadėjo du gerus koncertus. Šiemet ne kartą akcentuota, jog pagaliau „Vilnius Jazz“ scenoje išgirsime japonų džiazą, nors, tiesą sakant, po pernykščio korėjiečių dueto pasirodymo, kurio įspūdį puikiausiai pamenu iki šiol, abejojau, kad išgirsime ką nors įspūdingesnio iš Azijos kraštų. Buvau neteisi. Abi grupės iš Japonijos –­­ „Hikashu“ ir „Fuwa Works“ – prikaustė dėmesį nuo pirmo iki paskutinio akordo. Pirmasis kolektyvas scenoje pasakojo įvairias istorijas, kurių emocijas perteikė nerealiai skambantis vokalisto / aktoriaus Mokigamio Koichio balsas. Nebijau žodžio „nerealiai“, kadangi girdėjome sunkiai apibūdinamų balsų įvairovę, itin aukšto ir itin žemo diapazono garsus, elektrinių instrumentų imitacijas ir begalę kitų tembrinių efektų, kurie kėlė nuostabą ir žavėjo žmogaus balso galimybių įvairove. Teatrališkas pasirodymas suteikė geros energijos užtaisą su nekantrumu laukusiems antrosios koncerto dalies, kuri gerokai kontrastavo su pirmuoju kolektyvu. „Fuwa Works“ publikai pateikė pluoštą kokybiškų džiazo kompozicijų, alsuojančių europietiška dvasia su japoniškos kultūros elementais. Teatrališkumas čia liko nuošalyje, siekiant atskleisti kolektyvo narių improvizavimo išmanumą, muzika pulsavo nenutrūkstama energija.
„Hikashu“. Autorės nuotraukaAntrame koncerte klausėmės perkusininko Arkadijaus Gotesmano ir saksofonininko Alberto Begerio (Izraelis) dueto, kuris paruošė autorinę programą. Mušamųjų ir saksofono pokalbiai papildant vienam kitą, reaguojant į vienas kito emocijas, buvo skoningi ir įdomūs, juo labiau kad, atliekant savo kūrybą, paremtą tam tikrais išgyvenimais, mąstyti nereikia. Tačiau visą laiką ore tvyrojo laukimo nuotaika, manau, jog daugelis susirinko dėl Vladimiro Tarasovo suburto „Lithuanian Art Orchest­ra“, kurio pasirodymą festivalio scenoje galima laikyti istoriniu įvykiu. Džiugu, kad šiemet festivalio prizas už nuopelnus Lietuvos džiazui atiteko moderniojo džiazo patriarchu tituluojamam Vladimirui Tarasovui, nors tyliai kyla klausimas: kodėl tik dabar?.. Orkestras atliko kolektyvinę kompoziciją, kurios metu buvo skaitomas simbolių kupinas tekstas apie nieką; klausimą, kurio nereikėtų gadinti atsakymu; trijų tonų ribotumą kūryboje ir pan. Buvo puiku scenoje matyti ir girdėti tiek profesionalų iš džiazo ir akademinės muzikos, suvienytų bendros idėjos ir akivaizdaus lyderio. O biso nesulaukėme dėl paprastos priežasties... nes tai buvo nepakartojama.
Penktąją festivalio dieną paaiškėjo „Vilnius Jazz Young Power 2012“ konkurso nugalėtojos – vokalinis merginų ansamblis „Singaz“. Vakaro koncerte girdėjome dvi skirtingas grupes: „La Campagnie des Musiques a Ouir“ (Prancūzija), kurie buvo šmaikštūs ir žavūs, tačiau įvairių muzikos stilių ir klasikos derinimas kartais atrodė banalus kičas, o Michael Formanek Quartet (JAV) skambėjo brandžiai ir intelektualiai.
Mano manymu, festivalio kulminacija tapo ketvirtoji diena, kai energingieji japonai ir „Lithuanian Art Orchestra“ pasirodymas garantavo neišdildomų įspūdžių virtinę, todėl, matyt, nenuostabu, jog į festivalio uždarymą Piano.lt salėje susirinko nedidelė dalis ištikimiausių klausytojų. „Gailėsis tie, kurie praleido progą išgirsti Izraelio pianistą Omerą Kleiną, tačiau akivaizdu, jog per visą savaitę išliko tik stipriausi“, –­ šmaikštavo Antanas Gustys. Muzika buvo kerinti, verčianti užsimiršti laike ir erdvėje. Ir visai nesinori sausai analizuoti, kas buvo grojama, nes įspūdis neapsakomas. Manau, saujelė žmonių, kuri tai girdėjo, mane supras... Toks mistiškas festivalio post scriptum...

Draugai