Dueto „AnMira“ koncerto atgarsiai

 

 „Muzikos paslaptis ta, kad ji randa neišsenkamą išraiškos šaltinį ten, kur nutyla kalba“, – rašė E. T. A. Hoffmannas. Atrodo, jog tokį šaltinį rado ir fleitos bei fortepijono duetas „AnMira“, balandžio 3 d. Vilniaus paveikslų galerijoje romantinės muzikos garsais sekęs pavasarišką istoriją susirinkusiems klausytojams.

Antonas Abanovičius (fleita, Rusija) ir Marija Mirovskaja (fortepijonas, Lietuva) pirmą kartą drauge koncertavo dar 1990-ųjų pabaigoje, studijuodami Maskvos Gnesino muzikos akademijoje. Vėliau muzikantų keliai išsiskyrė, susikirto jie vėl 2014 m., kai gimė idėja sukurti duetą „AnMira“.

„Kolektyvo atsiradimą lėmė siekis sujungti skirtingus muzikos instrumentus ir atskleisti jų galimybes. Fleitos ir fortepijono dialogas, suprantamas bet kuriame pasaulio kampelyje, sukuria ypatingą harmoniją, mums primenančią gyvenimo vertybes ir jo grožį“, –­ mintimis dalijosi duetas.

Neatsitiktinai koncerto programoje atsidūrė romantinės muzikos opusai, kupini pavasarinio dvelksmo: „Žiema išvargina, o pavasaris atgaivina. Ilgai jo laukėme, tad ir programą rinkome labai kruopščiai, norėdami priminti klausytojui, kaip skamba pavasaris“, – pasakojo pianistė.

Koncerto pradžioje skambėjo trys fortepijoninės miniatiūros: F. Chopino, F. Liszto „Pavasaris“ ir 6 lenkiškų dainų ciklo op. 74, P. Čaikovskio pjesė „Balandis. Snieguolė“ iš ciklo „Metu laikai“ ir S. Rachmaninovo – Etiudas-paveiks­las op. 39, Nr. 9, D-dur.

Akivaizdu, jog romantinė muzika, o ypač rusų kompozitorių opusai, šiai pianistei ypač artimi. Gili emocinė pajauta, moteriškas švelnumas ir ugningas vitališkumas – visa tai susiliejo į organišką visumą. M. Mirovskaja, atlikdama dvi lyrines, pavasariškas pjeses, kaip solistė, pademonstravo skoningą interpretacinę ištarmę, o skambinant kupiną ekspresijos Rachmaninovo etiudą-paveikslą, atsiskleidė virtuoziškumas ir griežtas charakteris. Temperamentingas šio opu­so atlikimas abejingų nepaliko.

Netrukus scenoje pasirodė ir A. Aba­novičius. Duetas atliko S. Prokofjevo Sonatą Nr. 2, op. 94, D-dur. Aiški, klasikinė grojimo maniera, subtilus fleitos lyrinės melodijos tembras ir skaidri fortepijono faktūra sukūrė ramią, idilišką nuotaiką, kurią nuolat sklaidė prasiveržiantys, temperamentu trykštantys meistriški pasažai, charakteringas fortepijono akompanimentas. Lyriniuose epizoduose išryškėjo matinis, šiltas fleitos tembras. Vis dėlto kai kuriuose epizoduose fleitos garsas paskęsdavo fortepijono fone.

Antrąją koncerto dalį solo numeriu pradėjo pianistė M. Mirovskaja, atlikusi Čaikovskio „Dumka“ op. 59. Apie šį kūrinį kompozitorius rašė: „Aš myliu Rusijos kaimą labiau nei ką kitą ir man šios šalies kraštovaizdis žiemą turi nepaprasto žavesio... Tai nuostabi, saulėta diena, tirpstantis sniegas spindi tarsi nesuskaičiuojama galybė deimantų. Pro savo langą, dešinėje, regiu platų vaizdą. Kokia nuostabi erdvė.“ Klausantis M. Mirovskajos atliekamo kūrinio nesunku įsivaizduoti kompozitoriaus nupieštą gamtos paveikslą, kurį dėl savo išraiškingumo būtų galima pavadinti savotišku rusiškojo impresionizmo pavyzdžiu.

Koncertą vainikavo prancūzų kompozitoriaus Césaro Francko Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur. Kamerinės muzikos šedevras, išskleidžiantis visą romantinės muzikos spalvų ir emocijų įvairovę, suskambo dar subtiliau, atliekamas fleitos ir fortepijono dueto. Beje, fleitai šį kūrinį specialiai aranžavo A. Abanovičius.

Šiame dialoge buvo galima justi kamerinio muzikavimo džiaugsmą, solinį atlikėjų meistriškumą, išgirsti instrumentų tembro savitumus. Beje, solinis meistriškumas kiek užgožė viso kūrinio koncepciją. Akivaizdu, jog abu atlikėjai įpratę reikštis kaip solistai, tad akimirkomis trūko ansambliškumo. Vis dėlto lyriniuose, ypač piano, epizoduose išryškėjo daugiau tembrinių atspalvių, užsimezgė gražus fortepijono ir fleitos pokalbis.