Kvartetų koncertu Valdovų rūmuose prasidėjo Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) sesija, vykusi birželio 13–24 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Per aštuonerius ECMA gyvavimo metus partnerėmis tapo septynios Europos muzikos universitetinės mokyklos. Šiais metais, po penkerių metų pasitarimų, buvo pakviesta dalyvauti ir LMTA. Kamerinio ansamblio katedroje vyko intensyvios meistriškumo paskaitos trylikai perspektyviausių Lietuvos ir užsienio šalių jaunimo ansamblių. Jiems dėstė devyni žymūs pedagogai. Tarp jų – ypatinga suomių muzikinės bendruomenės pagarba apdovanotas Helsinkio J. Sibelius muzikos akademijos profesorius emeritas, smuikininkas-solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas PAAVO POHJOLA.

Jį kalbina LMTA Kamerinio ansamblio katedros profesorius, smuikininkas PETRAS KUNCA.

Profesoriau Pohjola, prašom pasakyti, kokios nuomonės esate apie kamerinės muzikos padėtį šiuolaikiniame pasaulyje?

Negalėčiau tiksliai apibūdinti padėties pasaulyje, tačiau norėčiau pasakyti, kas vyksta Europoje: manau, kad šiandien esame gerame kelyje.

Jūs turite gerų vilčių, tiesa? (Šypsosi)

Taip, ir pirmiausia jas pastebiu tarp studentų. Maždaug prieš dvidešimt metų studentai buvo labiau orientuoti į solistų karjerą. Šiandien padėtis pasikeitusi. Kai studentų paklausi, ko jie norėtų, atsako: groti gerame orkestre, ir kartu – tarnauti kamerinei muzikai. Jauniems žmonėms norėčiau pasakyti, kad jų meniniame kelyje tiek individualus, tiek ansamblinis muzikavimas turėtų būti lyg du geri draugai, jų nereikėtų atskirti.

Jaunas muzikas susiduria su socialinėmis problemomis, kurios nuolat kyla, pradedant individualų meninį kelią. Gavę diplomą stygininkai įsidarbina orkestruose ir jų orientacija keičiasi, kamerinei muzikai beveik nebelieka nei laiko, nei jėgų. Bet ir kitų absolventų-instrumentalistų kelias į muzikos sceną nėra lengvas. Tačiau šiandien jaunimui kamerinė muzika atveria erdvę savirealizacijai, jis suvokia, kad ansamblyje mokomasi klausytis, išgirsti ir suprasti partnerius, siekiant harmoningo rezultato. Todėl ji jam yra patraukli.

Profesoriau, kaip prasidėjo Jūsų paties kelias į kamerinę muziką?

Gimiau Suomijos miestelyje Seinäjoki. 1938-aisiais, likus vieneriems metams iki karo pradžios, mirė tėvas. Visiems buvo sunku, o mes buvome likę keturi vaikai su mama... Mūsų tėvas mėgo muziką, mokėjo groti daugeliu instrumentų, tačiau mieliausias jam buvo smuikas. Tėvas nebuvo profesionalus muzikas, bet galėjo groti miestelyje ar apylinkėse, Seinäjoki turėjo kelis chorus ir net mažą simfoninį orkestrą. Po tėvo mirties mums liko du smuikai, violončelė ir fortepijonas. Tuo laiku tai buvo retas dalykas. Kai mes nuo vaikystės pradėjome groti, mums tai atrodė įprasta ir natūralu.

Ar tėvas buvo Jūsų pirmasis mokytojas?

Kai jis mirė, man buvo ketveri metai, bet mūsų mažajame Seinäjoki buvo mokytojas, ir grynas atsitiktinumas, kad jis mus pradėjo mokyti.

Ar grojote įvairų kamerinės muzikos žanrų muziką?

Grojau tikrai įvairiuose ansambliuose. Pavyzdžiui, Helsinkio filharmonijos orkestre buvome sudarę grupes, kuriose grodavo įvairiausi instrumentai, tai buvo mišrūs ansambliai. Juose dalyvaudavo orkestro grupių koncertmeisteriai.

Turbūt suburdavote ir didelius ansamb­lius?

Taip, ir oktetus.

Turėjome šeimos trio: mano sesuo pianistė Liisa Pohjola, dabar Sibelius akademijos profesorė, ir brolis Ensti. Jis buvo ir profesionalus violončelininkas, ir gydytojas, ir choro vadovas, vadovavęs geriausiems Helsinkio chorams. Kasmet rengdavo J. S. Bacho Mato pasijas. Su trio įrašinėjome plokšteles.

Taip Jūsų vaikystėje pradėta šeimos tradicija išliko.

Ne tik mūsų šeimos, daugelis mūsų giminaičių mėgsta muziką, vieni groja savo malonumui, kiti yra profesionalai. Kitos kartos taip pat perima šią tradiciją. Žymiausias iš jų Sakari Oramo [g. 1965 –­ red.] – šiuo metu BBC pagrindinis dirigentas. Birmingeme vyr. dirigento pareigas buvo perėmęs iš Simono Rattlo. Sakarį Oramo bendradarbiauti kviečia Berlyno, Vienos filharmonijos. Tai vienas žinomiausių Suomijos dirigentų. Ensti vaikai pasirinko lengvosios muzikos žanrus, kai kurie žinomi tarptautiniu mastu, pavyzdžiui, džiazo muzikantas Verneri Pohjola labai žinomas jaunimo.

Mano rankose – Styginių kvartetų leksikonas [Wolfgang Gruhle. Streichquartett Lexikon, Triga Verlag, 1999]. Čia randame garsių atlikėjų pavardes, štai paminėti violončelininkas Siegfridas Palmas, smuikininkas Gertas Crafoordas.

Taip, su S. Palmu grojome kvartetą Suo­mijoje, su G. Crafoordu Švedijoje.

G. Crafoordas pas mus yra buvęs keletą kartų.

Leksikone randu ir Suomijos radijo orkestro kvartetą, ir Čiurlionio bei Vilniaus kvartetus. Randame jame ir lietuvių kompozitorių – Juzeliūno, Kutavičiaus, Narbutaitės, Rekašiaus, Balakausko, Čiurlionio pavardes. Sąraše – ir Sibelius akademijos kvartetas, su kuriuo Vilniaus kvartetas koncertavo Suomijoje ir Lietuvoje, Tale kvartetas...

O, aš buvau jų dėstytojas.

Paminėtas Yggdrasil kvartetas, jis yra sėkmingai dalyvavęs Vilniaus kvartetų festivalyje.

Buvo jaunas tikrai geras švedų kvartetas, jau nebeegzistuojantis.

Lietuvoje gerai žinomi Kuhmo, Joensuu, Kokkola, Helsinkio festivaliai, juntame gilią suomių kamerinės muzikos tradiciją. Kokia situacija šiandien?

Tradicija sėkmingai gyvuoja toliau. Kaip iš pradžių sakėme, ja vis labiau domisi jaunimas. Jis sudaro ir didelę klausytojų dalį.

Vadinasi, visuomenė domisi kamerine muzika?

Kuhmo ir kiti festivaliai rodo kamerinės muzikos aktualumą. Jaunimas pats ima organizuoti tokius festivalius, ir šie festivaliai jau turi savo klausytoją. Jaunuomenė groja tiek daug naujos muzikos, tarp jos – daug suomių muzikos. Jaunimas sugeba derinti tradicinės ir šiuolaikinės muzikos repertuarą. Kas anksčiau buvo beveik neįtikėtina – tie koncertai sulaukia labai daug klausytojų, ypač – Helsinkyje. Manau, kad tai yra ypatingas šių dienų ženklas.

Papasakokite apie naująją suomių muziką. Kokie kompozitoriai ją rašo, kokie žanrai vyrauja?

Kvarteto tradicija ryški XX a. suomių muzikoje. Kompozitoriai dažnai imdavosi kvarteto žanro. Žymiausi kamerinės muzikos autoriai – tie patys trys didieji, kurie rašė ir operas: Einojuhani Rautavaara, Aulis Sallinen, Joonas Kokkonen. Kvartetai jų kūryboje užima reikšmingą vietą, jie yra tikrieji šiuolaikinio suomiškojo kvarteto klasikai. Kiek jaunesnėje kartoje gausu kompozitorių. Paminėčiau Juhani Nuorvala, Juha T. Koskinen ir Seppo Pohjola, savo brolio Erkki sūnų, ką tik įvyko jo trečiosios simfonijos premjera, jis yra parašęs jau keturis styginių kvartetus.

Ar dabartiniai Sibelius akademijos kompozicijos studentai privalo parašyti kamerinės muzikos kūrinių ir juos pateikti egzaminams? Vilniuje šią tradiciją turime.

Būtinai. Egzistuoja ir studentų ansamb­lis, kuris specializuojasi atlikti modernią muziką.

Ar tame ansamblyje su studentais kartu groja ir pedagogai?

Pedagogai prisideda, kai reikalauja situacija.

Ar ansamblis – nuolatinis?

Nariai keičiasi, bet tradicija jau yra sena. Jis visuomet pasiruošęs groti pačią naujausią muziką. Bet groja ne tik studentų kūrinius ir ne tik kvartetus, bet, pavyzdžiui, Kaijos Saariaho, kuri rašo kitokios sudėties kamerinę muziką, kvintetą su klarnetu. Kamerinės muzikos situacija Suomijoje galime tik pasidžiaugti. Ta muzika nuolat skamba koncertuose, parengiama daugybė premjerų.

Žinome, kad ir didieji Suomijos festivaliai puoselėja šiuolaikinės muzikos skatinimo idėją, tarkime, Kuhmo festivalis.

Kiti festivaliai užsako naujus kūrinius, bet dažniausia tik vienam – reziduojančiam – autoriui. Kuhmo – kas kita. Kuhmo orientuojasi į žinomų, bet nebūtinai šiuolaikinių kompozitorių retai atliekamus kūrinius. Šią liniją tęsia dabartinis festivalio meno vadovas altininkas Vladimiras Mendelssohnas, pakeitęs ilgametį vadovą Seppo Kimaneną, Jan Sibelius kvarteto violončelininką.

Kaip kamerinius koncertus lanko publika?

Šiuo metu daug geriau, salės pilnos. Turime ir naujų salių, kur telpa beveik du tūkstančiai žmonių.

Kaip kamerinės muzikos temos atsispindi Suomijos spaudoje?

Dabar kritika vis labiau ima eiti populistiniu keliu. Kritikai retai lankosi koncertuose ir daugiau dėmesio skiria garsių artistų asmeniniam gyvenimui, negu jų meninei veiklai. Gerbiu žmones, kurie rašo tuos straipsnius, bet gaila, kad recenzijos nyksta net iš pagrindinio laikraščio, „Helsingin Sanomat", puslapių. Man atrodo, kad Helsinkio laikraštis švedų kalba „Hufvudstadsbladet" muzikai skiria reikiamą dėmesį.

Kaip manote, nuo ko priklauso ši daugeliui šalių bendra situacija, nors supratingų žmonių visur yra pakankamai? Ar tą lemia redaktoriai?

Viską lemia konkurencija, visi yra nuo ko nors priklausomi. Laikraščiai nori išgyventi ir todėl daro tai, ko iš jų tikisi savininkai.

Ar tai reiškia, kad brandžioji kultūra tampa vis svarbesnė ir brangesnė?

Man atrodo, kad galima taip sakyti. Geri dalykai – kainuoja.

Kokia didelė Jūsų patirtis – buvote Heidelbergo, Hanoverio, Stokholmo, Helsinkio orkestrų koncertmeisteris ir solistas, kvartetistas, kitokios kamerinės muzikos atlikėjas, dirigentas, dabar esate Sibelius akademijos profesorius.

Sibelius akademijoje pradėjau dėstyti 1983 m., įkūrus Kamerinės muzikos katedrą. Iki tol kamerinės muzikos specialybės niekas nedėstė. Teko kurti studijų programas ir mokytis tvarkyti katedros darbus. Ieškoti kontaktų su užsienio kolegomis pedagogais. Per trumpą laiką susipažinau su daugeliu jų...

...ir taip, būtent kamerinės muzikos dėka, praplėtėte Sibeliaus akademijos tarptautinių ryšius. (Šypsosi)
Man teko daug ką pradėti. Pirmiausia susidraugavau su Anglijos kolegomis. Pats buvau ten kviečiamas dėstyti vasaros meistriškumo kursuose, į kuriuos nusiveždavau suomių studentų. Teko dėstyti kartu su Amadeus, Chilingirian, Albani kvartetų nariais. Vėliau juos kviesdavausi į Suomiją, bet ne tik į Sibelius akademiją, o ir į keletą vasaros meistriškumo kursų. Gana ilgai vadovavau Kamerinės muzikos institutui, kuris buvo įkurtas Savonlinoje kaip operos festivalio dalis. Tada šiam festivaliui skirta daug pinigų, todėl galėdavome pakviesti žymius profesionalus.

Koks netikėtas sprendimas susieti operą su kamerine muzika!

Daugelį metų tai funkcionavo gana gerai, bet vėliau kursus turėjau perkelti kitur, kur galėjau surinkti daugiau gabaus jaunimo.

Esate liudytojas mūsų akademijų ilgamečių santykių. Prisimenu mūsų pirmuosius susitikimus trijų Baltijos valstybių studentų kamerinės muzikos festivaliuose Rygoje, Vilniuje, Taline, ir šie mūsų kontaktai jau turi istoriją. Kaip manote, kokie galėtų būti tolesni bendri žingsniai?

Būtų labai gaila, jei šie festivaliai nunyktų. Bet gerai, kad jie plečiasi, dabar jau pakviečiant ansamblius iš visos Europos – Berlyno, Helsinkio, Štutgarto, Vienos, o Lietuva yra stipri šios tradicijos šalininkė. Svarbu tai, kad šie renginiai atveria kelius jaunimo bendravimui, kaip ir ECMA sesija.

Kaip nusakytumėte kamerinės muzikos misiją tarp Europos žmonių šiandien?

Kamerinė muzika suvienija. Suteikia daugiau bendrumo jausmo, ką ypatingu būdu tik ji ir tegali. Žmonės tampa dvasiškai žvalesni, individualesni. Būtų gerai, kad Europą tai vienytų labiau....

Pone profesoriau, dėkoju už pokalbį.