Tie geresni – „Tie geresni" (s/r)

Nuo pat lietuviško hiphopo pradžios šios muzikos žemėlapis šalyje buvo aiškus: daug mažų MC ir vienas didelis „G&G Sindikatas". Bet situacija keičiasi: „YouTube" šimtus tūkstančių peržiūrų renka kaunietis Mad Money, nuo jo nedaug atsilieka vilniečiai Lilas ir Innomine. Užaugo nauja hiphopo atlikėjų karta, nebepriklausanti pogrindžiui, – dabar tai bene populiariausia alternatyvios muzikos šaka Lietuvoje, lenkianti elektroniką ar roką.

„Kultūra klesti – kad netgi norisi nekęsti", – patys apie tai repuoja „Tie geresni", 2011 m. susibūrusi vilniečių komanda. Jie – vieni ryškiausių naujosios bangos vardų, pernai Lietuvos hiphopo apdovanojimuose išrinkti geriausia grupe. Gruodžio pradžioje „Tie geresni" pristatė debiutinį albumą, pavadintą grupės vardu.

Šiuo metu jie yra penkiese: reperiai Karpiz (Vytautas Strazdas), Lt Zoo (Rokas Grosmanas), Boostas (Paulius Milauskas), instrumentalistas ReWritable (Giedrius Stasiulionis) ir didžėjus DJ Swix (Ignas Vaicekauskas).

Kai pasaulyje hiphopas eina modernizmo kryptimi (Kanye Westas, Kendrickas Lamaras, „Death Grips"), „Tie geresni" pasuko atgal į senąją mokyklą. Jų hiphopas tradicinis, skambantis taip, kaip šis žanras skambėjo iš pradžių, bent jau Europoje. Tačiau jis išvengia šalutinio senojo hiphopo efekto –­ monotonijos. „Tie geresni" į kompaniją pasikvietė elektroninės muzikos prodiuserių. Rezultatas – smagus, energingas įrašas, kuriame muzika tiek pat svarbi, kiek ir rimai. Bruožas, ne itin dažnai būdingas lietuviškam hiphopui.

Kitas „Tų geresnių" išskirtinumas iš vietos kolegų – jie nevertina savęs pernelyg rimtai. Įprasta manyti, kad hiphopo muzika išreiškia socialinę kritiką, apdainuoja daugiabučių monotoniją ir urbanistinį pilkumą. „Tie geresni" taip pat yra kritikai, tačiau jų poza – ne „aš esu filosofiškas miesto poetas", o „aš kietesnis už tave, dėl to sėsk ir klausyk". Grupės pavadinimas, nors ir ironiškas – ne be reikalo. Jų pasitikėjimas savimi, sklindantis iš kolonėlių, yra įkvepiantis, kartais linksmas („Tu man parodyk, ką turi, aš tau paro­dysiu, ką moku – po*ui, kad gali varyt tik tarp pirmokų"), bet ne atgrasus.

Tiesa, albume trūksta dainų, pajėgių tapti antru „Tomu" ar „Vokiečių gatve" – tokių, kurios apibrėžtų laikmetį ir įeitų į šalies hiphopo klasiką. Nebent odė žanrui „Repas šventa"? Palaukime, pamatysime.

„Tai turbūt bus paskutinis lietuviško repo albumas", –­ per albumo pristatymą (pusiau?) juokais sakė grupės nariai. Lietuvos reperiai mėgsta pabaigas – MC Mesijus pernai išleido albumą, kurį pavadino ne paskutiniu šalyje, bet apskritai „Paskutiniu repo albumu". Bet net jeigu „Tie geresni" tikrai būtų paskutinis repo albumas Lietuvoje, bent jau CD formatu, – tai pabaiga pakelta galva.

Albumą galima įsigyti parduotuvėje „Vinylshop.lt" arba „Tų geresnių" koncertuose

Algis Fediajevas – „Vieškeliu į Araratą" (Resonating Wood Recordings)

Nuo alternatyvos žvaigždėmis tapusių „Garbanoto Bosisto" ir „Baltojo Kiro" iki kol kas mažiau žinomų jų draugų su gitaromis rankose ir Ginsbergu galvose – hipių idėjos Lietuvos muzikoje nepasitraukė su Kernagiu. Priešingai, jos atgimsta kaip reakcija į masiškai technologizuotą, nuo darbo pavargusią ir viso to prasmės ieškančią visuomenę.

Algis Fediajevas – naujausiai atrastas Lietuvos neohipis. Ir bene paslaptingiausias. „Vieškeliu į Araratą" yra jo debiutinis albumas, įrašytas Vilniuje ir Bratislavoje, o išleistas nedidelėje Lenkijos įrašų kompanijoje „Resonating Wood Recordings", dviejų šimtų „pasidaryk pats" kompaktinių diskų tiražu.

Araratas yra aukščiausia viršukalnė Turkijoje. Armėnams jis – dievų namai, kaip graikams Olimpas. Krikščionims – kalnas, kur po tvano galiausiai apsistojo Nojaus Arka. Mistinė vieta. Gražus simbolis tai muzikai, kurią rašo Fediajevas: raminančiai, šamaniškai, lengvai psichodelinei. Meditacinę nuotaiką jis kuria minimaliomis priemonėmis: gitara, lūpine armonikėle ir balsu. Tai albumas, kuriame daina pavadinimu „Sufijui Semui išplėšė vilnonio apsiausto sagą, todėl jis vargšas ėmė šalti į ragą" atrodo esanti vietoje, o dešimties minučių kompozicija „Nelaimėjęs, nenugalėtas" praeina lyg niekur nieko.

Priešingai nei daugelis savęs ieškančių debiutuojančių muzikantų, Fediajevas atrodo suradęs individualią estetiką ir žinantis, kokį pasaulį klausytojui nori pateikti. Jis yra žmogus, kurį gali sutikti kaip pranešėją LUNI paskaitose ar išgirsti grojantį gatvėje. „Ar gali nešvaresnio kas būt už pasaulį be purvo, kur tvarkingi dėdės ir tetos ploja iš stiklinio urvo?" – dainoje „Odė purvui, pykčiui ir bjaurumui" klausia Fediajevas. Tiek jis pats, tiek jo muzika – klasikinė kontrkultūra, tačiau kartais būtent klasika ir yra tai, ko reikia.

Drauge tai labai žmogiškas albumas – kai kur gali girdėti paties muzikanto kvėpavimą ar kiek aštriau perbrauktą stygą, nekalbant apie atviraširdišką, nors ir pilną metaforų, tekstą. „Poeziškai pavasariškas" vokalas kiek sujaukia kuriamą atmosferą ir kartais nuneša ne į Turkiją, o į Kulautuvos „Akacijų alėją". Bet neapsigaukit, tai nėra dpoezija.lt bend­ruomenės muzika (naujausios žinios: tinklalapio... nebeliko) – ji labiau eksperimentiška, (anti?)amerikietiška, nepiktnaudžiaujanti vokalu – jis čia tik priedas prie kitų inst­rumentų. Tokia, kokia vėl gali patraukti žmones klausytis vieno žmogaus, pasakojančio istorijas su gitara.

Albumą galima išgirsti adresu: resonatingwoodrecordings.bandcamp.com/album/vies-keliu-i-ararata

St. Vincent – „St. Vincent" (Loma Vista/Republic)

Albumas išleistas dar vasarį, tačiau vėl prisimenamas –­­ o gal lig šiol nebuvo nustotas tyrinėti. Muzikos pasaulyje metai trunka 11 mėnesių – dvyliktasis skirtas įvertinti, kas per juos įvyko. Žurnalai ir tinklalapiai lenktyniauja, kas pirmiau sudarys „Metų geriausiųjų" sąrašą, ir stengiasi, kad jų pasirinkimai būtų originalūs. Vis dėlto kasmet išleidžiami keli albumai, dėl kurių kritikai sutaria bene vienbalsiai. Pernai toks buvo švelnių amerikiečių metalistų „Deafheaven" darbas „Sunbather", užpernai –­ JAV ritmenbliuzo sensacijos Franko Oceano „Channel Orange", dar metais anksčiau –­ Adelės „21".

Šįmet toks įrašas yra amerikietės St. Vincent ketvirtasis albumas, pavadintas pačios muzikantės pseudonimu. Pagrindinis britų muzikos žurnalas NME jam skyrė pirmąją vietą metų geriausiųjų sąraše, britų laikraštis „The Guardian" ir jame rašantis bene įtakingiausias šalies muzikos kritikas Alexis Petridis albumą įvertino penkiomis žvaigždutėmis iš penkių – retas gestas iš šio sunkiai nustebinamo žmogaus. Priekabiausiai muziką vertinantis, alternatyvios muzikos biblija laikomas amerikiečių tinklalapis „Pitchfork" „St. Vincent" priskyrė prie „geriausios naujos muzikos". Skirtingus topus renkantis ir iš jų topų topą sudarantis tinklalapis „Metacritic" „St. Vincent" šiuo metu yra apskaičiavęs antrąją vietą – albumas atsilieka nuo kito vienareikšmiškai pamilto įrašo – grupės „The War on Drugs" albumo „Lost in the Dream". Tačiau ir tai dar gali keistis: gruodžio pradžioje, kai ši apžvalga rašoma, paskelbti tik (jau net?) 33 „metų geriausiųjų" sąrašai iš 146 įskaičiuojamų.

Net „Grammy" komisija, kurią šiemet pelnytai talžo už tik jiems suprantamus pasirinkimus (daugiausia nominacijų – Samui Smithui?), įtraukė „St. Vincent" į nominantų sąrašą – greta geriausių alternatyvių albumų.

Ar „St. Vincent" tokio dėmesio vertas? Ne daugiau, nei dar bent keli šiemet išleisti albumai (raktiniai žodžiai: „Future Islands", „Sun Kil Moon", „Caribou"), tad net keista, kad šįmet, kai neturime vardų, šviečiančių kur kas ryškiau už kitus (pernai tokie buvo sugrįžę „Daft Punk" ar be penkių minučių Jėzus Kanye Westas), galiausiai visi vieningai ant pjedestalo užkėlė Annie Clark – toks tikrasis St. Vincent vardas. Bet kokiu atveju, tai yra geros naujienos muzikai.

Viena taisyklė dabartinėje populiariojoje muzikoje yra tokia: gerai vertinama gali būti viskas. Jeigu tik sugebi nustebinti klausytoją, grok nors ir ankstyvųjų „Nintendo" žaidimų muziką atkartojančias 8 bitų melodijas, ką ir daro chiptune prodiuseriai. Vietoje vienos dominuojančios srovės („8 dešimtmetis – tai disco laikas!") yra tiek daug skirtingų žanrų ir požanrių, kad už priklausymą tam tikrai muzikinei madai svarbesnis tampa paties artisto individualumas. Jeigu tave klausytojai įsimena kaip „grupę, kuri skamba kaip „Nirvana", tai nėra blogai –­ dabar vėl madingos grupės, kurios skamba kaip „Nirvana". Bet nesitikėk ilgaamžiškumo. Jeigu jo nori – turi skambėti kaip tu pats.

St. Vincent pavyko tai pasiekti. Apie jos muziką kalbėti sudėtinga, nes ji nepanaši į nieką kitą – ji panaši į St. Vincent. Sudėtingos, bet „kabinančios" dainų struktūros, nepabijosiu žodžio – virtuoziškai naudojama gitara, netikėti sprendimai kiekvienoje dainoje, pačios Annie šelmiškumas. Tai yra rokas, esantis toliausiai nuo roko ir arčiausiai meno.

Prieš dešimtmetį karjerą pradėjusi St. Vincent atrodė kaip viena iš daugelio ant indie bangos plaukiančių muzikančių, kurios dings, kai jūra nurims. Bet metai bėga, ir ji vis dar čia su vis daugiau klausytojų. Gali atrodyti, kad ji tiesiog turi gerą piaro komandą: Annie yra visur, kur yra potencialių gerbėjų. Ji bent tris kartus pasirodė hipsterius pašiepiančiame, bet dėl to jų mylimame seriale „Portlandia", vyresnę auditoriją surado pernai išleisdama albumą kartu su Davidu Byrne'u iš „Talking Heads", o šį pavasarį dainavo inauguraciniame Rokenrolo šlovės muziejaus koncerte kartu su „Nirvanos" nariais. Bet jos atveju viskas atrodo atvirkščiai: Annie bendradarbiauti kviečiantys žmonės žino, kad jos reikia jų klausytojams. Albumo su Byrne'u joks ryšių su visuomene specialistas nesuderins, jei pats Byrne'as nenorės.

„Ar galiu tiesiog mėgautis tavo muzika, ar būtinai turiu bandyti ją suprasti?" – vienoje humoristinėje JAV laidoje vedėjas paklausė Annie. Tai klausimas, kylantis daug kam, kas mėgina klausytis „St. Vincent". Jeigu suprasti pamėgini – atradimai laukia kiekvieną minutę. Dėl tokių albumų muzika vis dar yra įdomi – net 2014-aisiais, kai dabar jau tikrai „visa muzika sukurta, tik ne visi pinigai pasiimti".

Albumą galima išgirsti „Spotify", „Deezer", „iTunes" ir kitur.