Karolis Vyšniauskas. Rugpjūčio albumai

Ten Walls – „Walking With Elephants" (Boso)

Kalbant apie populiariąją lietuvišką muziką įprasta manyti, kad ji – tik mūsų klausoma. Džordana rudenį užpildys arenas Vilniuje ir Kaune, bet tai nereiškia, kad kas nors ateitų į jos koncertą Rygoje. „Mes neturime tarptautinių muzikos žvaigždžių", – esi konstatavęs tu, esu ir aš. Nuo šiol to daryti nebegalime. Nes atsirado „Ten Walls".

keruakiškos

Praėjusią vasarą šio atlikėjo vardu išleistas debiutinis singlas „Gotham" tapo vienu kertinių Ibisos vakarėlių hitų, bet tai buvo tik pradžia: praėjusį mėnesį jo kūrinys „Walking With Elephants" pa­teko į pagrindinės Jungtinės Karalystės radijo stoties „BBC Radio 1" savaitės A sąrašą. Tai reiškia, kad daina eteryje skambėjo kelis kartus per dieną. Analogiška garbė tą savaitę teko milijonus sekėjų turinčiai Lanai Del Rey, grupei „Maroon 5", naujoms britų paauglių meilėms Samui Smithui ir Edui Sheeranui, elektroninės muzikos megažvaigždei prancūzui Davidui Guettai ir dar keliems tarptautiniams vardams.

„BBC Radio 1" Britanijoje, svarbiausioje Europos, o galbūt ir viso pasaulio muzikos rinkoje, per savaitę klausosi 11 milijonų žmonių. Jokiam kitam lietuvių muzikos kūrėjui į jos savaitinį grojaraštį, tuo labiau A sąrašą, nebuvo pavykę patekti. „Ten Walls" atsiradimas ten yra vienas lūžio taškų modernios Lietuvos popmuzikos istorijoje.

Tai skamba taip neįtikėtinai, kad net nežinome, kaip reaguoti. Naujieną apie BBC sąrašą gal taip ir būtume praleidę, jei ne humoristas-melomanas Paulius Ambrazevičius, savo fesibuko paskyroje pasidalinęs tada jau kelių dienų senumo nuotrauka su radijo savaitės grojaraščiu. Tik tada naujieną pamatė ir lietuviškieji naujienų portalai.

Bet kas gi yra „Ten Walls"? Šis klausimas buvo keliamas ir anglakalbėje blogosferoje iki pat praėjusių metų žiemos, kol galiausiai susidomėjimas tapo toks didelis, kad nuslėpti nebepavyko. „Ten Walls" yra Lietuvos elektroninės muzikos prodiuserio Marijaus Adomaičio, kitaip žinomo kaip Mario Basanov, alter ego.

Po žiemos nutiko daug: apie Marijų vaizdo klipą susuko vienas svarbiausių elektroninės muzikos tinklalapių „Electronic Beats", „BBC Radio 1" transliavo ir filmavo jo koncertą, populiariausia atlikėjo daina sulaukė 1,7 milijonų perklausų „YouTube". Jo koncertinis turas suplanuotas iki lapkričio pabaigos, kai savo muzika Marijus šokdins Melburno (Australija) publiką. Kelias iki to – per Amsterdamo, Niujorko, Stokholmo klubus.

Kodėl Lietuvoje apie tai beveik niekas nežino? Nes Marijus ir nesiekia, kad žinotų. Jis supranta, kad karjeros siekimas Lietuvoje geriausiu atveju pasibaigtų jam tampant antruoju po SEL'o, kuriam, beje, pats yra parašęs dainų. Dar jis galėtų laimėti M.A.M.A. apdovanojimą, ką taip pat jau yra padaręs. Ką tai pakeitė? Visiškai nieko.

Jo kuriamas deep house – sunkiai suprantamas, bevokalis, toks, kokį vietinė masinė publika vadina „narkomanų muzika". Tačiau susumavus tokios muzikos klausytojus visame pasaulyje, 3 milijonai yra niekis. Būtent jiems muziką Marijus kuria, jau daugiau nei dešimtmetį kantriai laukdamas savo valandos.

Ji atėjo. Nišinės muzikos kryptys vis patenka į masinio skonio formuotojų akiratį – taip industrija užsitikrina atsinaujinimo procesą. Dabar – deep house eilė. Iš itin specifinio muzikos subžanro jis tapo tuo, apie ką po mėnesio kalbės jūsų kurso draugas, kurio pomėgiai – jodinėjimas ir pašto ženklai.

Singlas „Walking With Elephants" yra naujausias „Ten Walls" kūrinys. Jis pasirodė pavasarį, o vasaros pabaigoje buvo pristatytas ir vaizdo klipas. Single dvi kompozicijos: be titulinės – B pusė, pavadinta „Nochnoy Dozor".

Atsisakęs senstelėjusių džiaziškų savo, kaip Mario Basanov, kūrybos elementų, „Ten Walls" kūryboje Marijus perėjo prie tamsesnio ir raumeningesnio garso, kuriame išliko esminė detalė: melodijos. Faktas, kad dabar jo kompozicijos skamba viename grojaraštyje su tokia grupe kaip „Maroon 5", neturėtų atrodyti įtartinas: tai yra komerciniam radijui tinkama, bet visus esminius house muzikos elementus turinti muzika. Žanro ji neiškreipia, priešingai –­ randa jam naujų klausytojų. Ir taip – jau trečiame įraše. Pirmieji du „Ten Walls" mini albumai „Gotham" ir „Requiem" buvo vienodai stiprūs, dėl to dabar pasaulinė elektroninės muzikos bendruomenė laukia, kada ir koks bus pilnas albumas.

„Lietuvos muzikai reikia bent vienos fenomenalios sėkmės istorijos, – 2012-aisiais apie tai, kaip padidinti lietuviškos muzikos žinomumą pasaulyje, svarstė Marijaus scenos kolega Vidmantas Čepkauskas-Vidis. –­ Nežinau, kada tai nutiks. Noriu tikėti, kad greitai. Gal šiemet – prieš pat pasaulio pabaigą?" Jis apsiriko visai nedaug.

„Walking With Elephants" galima įsigyti „iTunes".

 

OBŠRR – „Nustebusiam nebūti" (s/r)

Tamsi muzika Lietuvai tinka. Ne atsitiktinumas, kad viena populiariausių mūsų popmuzikos dainų yra 8 minučių gotiška giesmė apie laužo šviesą. Nors dabar tamsiosios muzikos scena nustumta į pogrindį, ji gyva, kasmet matoma savuose festivaliuose („Mėnuo juodaragis", „Speigas") ir turinti savus herojus.

Vilnietis Vytautas Plia­dis yra šviežiausias iš jų. Jis užaugo su esmine šiandienos sostinės mistikų grupe „Vilkduja", o dabar įtvirtina save kaip solo kūrėją pseudonimu OBŠRR. Vasaros pabaigoje išleido trečiąjį mini albumą pavadinimu „Nustebusiam nebūti". Iš pradžių, kaip ir dera jo kuriamos lo-fi muzikos estetikai, – minimalaus tiražo kasetėje, tik vėliau internete.

„Viso to ašyje yra susigūžusi izoliuota ir vieniša siela", –­ klausytojui atvirai savo muziką pristato pats Vytautas.

Nepriklausomybės vaikų karta unikali tuo, kad yra pirmoji, galinti be apribojimų semtis tiek vietinės, tiek pasaulinės muzikos įtakų ir sujungti jas į šį tą visiškai naujo. OBŠRR yra to pavyzdys. Jo kompozicijose daugybė aliuzijų į vietinę muziką, su kuria jis pats užaugo, norėdamas to ar ne. SEL –­ „Tu neturėsi manęs" (1994), „Mango" –­ „Svetimi" (grupės „Afiša" koveris, 1999), „Junior" –­ „Meilė jūroje" (1997) ir kitos to dešimtmečio nelaimingos meilės dainos – OBŠRR galėtų būti jas visas parašęs. Jo muzika persmelkta nostalgijos nepriklausomybės pradžios popmuzikai, suteikiant jai tokį skambesį, kad „M-1" netransliuos. Daina „Grįžimas namo" –­ albumo viršūnė – geriausias to pavyzdys.

Kartu jo kūryba atliepia dabartinę raganišką sintezatorinę muziką, kurią rašo tokie atlikėjai kaip „Grimes" ar „Crystal Castles". Pastarieji, beje, taip pat yra įkvėpti 9–10 dešimtmečio estetikos, kaip ir beveik viskas šiandien.

Taigi turime rezultatą: muziką, kurią supras paryžietis, bet kuri savo esybe yra labai lokali. Vytautas ne tik dainuoja lietuviškai: visa jo muzika skamba kaip odė kartos paauglystei, praleistai prie Sporto rūmų, Žirmūnų daugiabučių ar ant Laisvės alėjos plytelių.

Įspūdį dar labiau sustiprina eilės, kurias Vytautas dainuoja. Jis pats žodžių nerašo – skolinasi iš poetų: Aido Marčėno, Violetos Palčinskaitės. Tų, su kuriais susipažįstama mokyklos vadovėliuose. OBŠRR jų kūrybą įvilko į naują rūbą: niūrų, lengvai depresyvų, bet tokį artimą, kad dešimtokams, sėdintiems lietuvių kalbos pamokoje, tai gali būti raktas į poeziją.

Junginys „lietuviška muzika" dažnai reiškia „bloga muzika". Pasakius grupei, kad ši skamba „lietuviškai", muzikantai gali įsižeisti, ir negali ant jų pykti. OBŠRR skamba lietuviškai, bet jo atveju tai – didelis komplimentas. Jis lietuviškumą parodo ne kaip cepelinus, o kaip Rytų Europos mistiką. Jo muzika yra lietuviška taip, kaip lietuviškas „Vilniaus pokeris": rafinuotai, romantizuotai, madingai. Taip, kad klausytojui norisi būti tokios Lietuvos dalimi.

Galbūt OBŠRR viso labo norėjo sukurti gotiškai jaukų sintezatorinį albumą. Jam tai pavyko. Bet pavyko ir šis tas daugiau. Savo muzika jis siūlo nepriklausomybės kartos identiteto supratimą, kuriame tai, su kuo užaugta, yra ne praeitis, nuo kurios norisi greičiau pabėgti, o raktas į kūrybos unikalumą. „Nustebusiam nebūti" tai girdint? Ne, niekaip.

Albumą išgirskite adresu obsrr.bandcamp.com.

 

Lithuania – „Domesticated God" (Seagreen Records)

Kartais nutinka neįtikėtinų dalykų: pavyzdžiui, JAV, Pensilvanijoje, Filadelfijos mieste du universiteto draugai įkuria grupę ir ją pavadina „Lithuania". Panašiai kaip „Joy Division" kadaise buvo sumanę prisistatyti „Warsaw". Arba vieni naujosios bangos londoniečiai – „Japan".

„Vieną dieną repetavome ir supratome, kad dar neturime grupės pavadinimo. Kadangi esame tik dviese, pagalvojome, jog būtų linksma, jeigu mūsų pavadinimas skambėtų didingai. Kokios nors valstybės pavadinimas tam gerai tiko. „Lietuva" buvo pirma mintis, atėjusi į galvą. Apie nieką daugiau nebediskutavome – pavadinimu tapo „Lithuania", – paaiškina grupės nariai, su jais susisiekus.

Apie Lietuvą jie žino tiek, kad čia stovi paminklas Frankui Zappai („Kalinausko gatvėje!" – netgi prideda). Jų ryšiai su šalimi mezgasi tik dabar, mat vis sulaukia vietinių klaviatūros riterių, bandančių paaiškinti, kad „jie gi ne iš Lietuvos!!!"

O galėtų būti. Nes tokios muzikos, kokią kuria „Lithuania", Lietuvoje trūksta. Net pikta, kad pavasarį išleistas jų 7 colių vinilas „Domesticated God" yra toks begėdiškai trumpas (3 dainos, 8 minutės). Domas ir Ericas kuria garažinį pankroką, groja greitai, purvinai ir energingai. Daugelis mūsų roko grupių persistengia – jos nori atrodyti per daug mąslios, per daug rūpinasi, ar pataiko į natą ir ar gražiai jų narių plaukai krenta į sceną pasisukus 45 laipsnių kampu. „Lithuania" muzikai svarbiausia – laisvės pojūtis. Prakaituotos, keruakiškos, amerikietiškos laisvės.

„Lithuania" startavo dar 2005-aisiais, tačiau grupės nariai didžiąją laiko dalį skyrė kitoms savo grupėms. 2010-aisiais jie išleido EP „Heavy Hands" (ant viršelio – Vytis), o tada vėl dingo. Dabar grįžo rimčiau nei bet kada. „Domesticated God" yra tik pradžia: kitais metais jie pažadėję išleisti visą albumą taip simboliškai pažymėdami „Lithuania" „dešimtmečio jubiliejų". O tada gal ateis eilė ir koncertui Lietuvoje. Frankas Zappa jiems paplotų. Iš Kalinausko gatvės.

„Lithuania" išgirskite adresu visitlithuania.bandcamp.com.