Šį pavasarį dviem premijomis ir atsakingomis pareigomis pagerbtą muzikologę Kristiną Mikuličiūtę-Vaitkūnienę kalbina Rita Nomicaitė

Tavo veikla, tarsi kiek paradoksali, nes Tau lygiai rūpi muzikos praeitis ir dabartis, šįmet tapo ir abipusiškai pastebėta: esi išrinkta Kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininke bei pelnei 2012 Metų muziejininko titulą. Todėl, manau, svariai skambėtų Tavo prisipažinimas, kodėl užsiimi istorija. Ką atsakai praeities dalykus vadinantiems naftalininiais, iš kapo duobių prisikėlusiais?
Nemanau, kad mano veikla, kaip sakai, tarsi kiek paradoksali. Tai, ką prieš 10 ar 20 metų išgyvenau kaip dabartį, šiandien jau yra praeitis ir jos prasmė priklausys nuo to, kaip perduosiu žinią apie tai jaunesnėms kartoms. Naftalininiais praeities dalykus vadina tik neišmanėliai. Ar išdrįstų šiandien kas nors pasakyti, kad Maironis, jo poezija, įvairiapusės kūrybinės veiklos palikimas, išlikę jo baldai, asmeniniai daiktai, nuotraukos ir kitos relikvijos dvelkia naftalinu? „Muziejus – kultūrinė tautos atmintis" – štai tokią banalią, bet teisingą antraštę prikūrė „Kauno tiesa" mano vienam pirmųjų straipsnių.
Prisipažinsiu, jaunystėje nemėgau muziejų, man ten buvo neįdomu. Beje, tada ir muziejai buvo ne tokie, nei dabar –­ ekspozicijos perdėm ideologizuotos, parengtos primityviomis technologijomis.

Kur rasdavai atgaivą?
Labiausiai domino dailė, ypač tapyba. Su seseria važiuodavom į Leningradą ir ištisas dienas praleisdavom „Ermitaže", žavėjomės Nyderlandų, italų, ispanų darbais. Pamenu, kaip buvau sujaudinta, pirmą kartą išvydusi impresionistų originalus Maskvos A. Puškino muziejuje. Lietuvoje dvasios peno sėmiausi A. Gudaičio ir kitų tapybos grandų parodose. Ištisas valandas sėdėdavau M. K. Čiurlionio galerijoje ir klausydamasi Čiurlionio muzikos įrašų žiūrėdavau į paveikslus, bet jų genialumo pajutimas atėjo žymiai vėliau.
Sesuo Irena mane lavino dailėje, o aš ją – muzikoje. Man besimokant Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar J. Gruodžio konservatorija), eidavome į visus Filharmonijos koncertus. O jų būta daug ir gerų – beveik viskas, kas vyko Vilniuje, buvo dubliuojama Kaune. Mes juokaudavome, kad Kaune – repeticija, o Vilniuje – koncertas, nes programą visuomet pirmiau išgirsdavo kauniečiai, o kitą dieną ar po kelių dienų – sostinė. Teko laimė klausytis daug gerų simfoninių koncertų. Lietuvos nacionaliniam orkestrui diriguodavo ne tik J. Domarkas, bet ir puikūs dirigentai iš Sovietų Sąjungos. O ką jau kalbėti apie solistus – M. Rostropovičių, G. Kremerį, D. Geringą! Žavėjausi S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, ypač jo interpretuojama Mozarto muzika. Daugiau orkestrų Lietuvos SSR nebuvo. Bet vis dėlto jautėme kultūros spindulių ir gūdžiais sovietmečio laikais.
Lietuvių muzikos skambėjo daug, netgi ir Kaune. Muzikinis gyvenimas čia labai pagyvėjo, kai 1971 m. buvo įkurtas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius, o jo pirmininku tapo kompozitorius G. Kuprevičius, dvi kadencijas sėkmingai realizavęs įvairias novatoriškas iniciatyvas. Mes, „gruodžiukai", įdėmiai klausėmės Kauno kompozitorių vadinamųjų „ataskaitinių" koncertų, vykusių kiekvieną pavasarį, įvairių kitų tradicinių ir netradicinių muzikinių renginių. Skaitėme šeštadieninį „Muzikinio gyvenimo" skyrių „Kauno tiesoje", kur buvo publikuojamos ne tik koncertų, naujų kūrinių recenzijos, bet ir vyko gyvos diskusijos muzikinės kultūros klausimais. Prisimenu, kad ginčijomės, ką labiau vertiname: G. Kuprevičių ar A. Kubiliūną. Jie abu buvo J. Gruodžio mokyklos dėstytojai ir mūsų autoritetai. Mes, jauni, tuomet juos lyginome pirmiausia kaip asmenybes, žinoma, aptarinėjome ir jų naujausius kūrinius. Ypač įnirtingai ginčydavomės po G. Kuprevičiaus improvizacijų vakarų, kurie susilaukdavo nevienareikšmių nuomonių, netgi kritikos, bet visuomet –­ gausios publikos. O publika buvo visokiausio plauko – menininkai ir inžinieriai, jauni ir pagyvenę. Dabar galvoju, kad tai juk buvo pirmieji Lietuvoje muzikiniai performansai. Jie išjudindavo, išlaisvindavo emocijas, mintis, fantaziją. Visi šie įvykiai kūrė tuomečio Kauno dvasią.
Vilniuje studijavau iki 1982 m. Kiekvieną ketvirtadienio vakarą sėdėdavau Kompozitorių namuose, kur vykdavo naujų kūrinių perklausos ir neformalios diskusijos. Mes, studentai, jautėmės savi tarp visų vyresniųjų kompozitorių ir muzikologų. Šviesios atminties S. Vainiūnas visuomet sėdėdavo pirmoje eilėje, savo kūrinius skambindavo pats, gyvai dalyvaudavo kūrinių aptarimuose. Įdomių įžvalgų apie naujus kūrinius pasakydavo F. Bajoras. Muzika skambėdavo ir gyvai, ir iš įrašų. Mus supo daug talentingų, dabar jau pas Viešpatį iškeliavusių kūrėjų –­ E. Balsys, J. Juzeliūnas, V. Montvila, A. Rekašius...
Buvau šiuolaikinės muzikos fanė. Išklausydavau visus LKS plenumų, suvažiavimų, vėliau „Gaidos" festivalio koncertus, važiuodavome į Druskininkų „Jaunąją muziką". Kai pagal paskyrimą dirbau Panevėžio mokykloje (dabar konservatorija), turėjau entuziazmo po paskaitų išvažiuoti į plentą, tranzu nukakti į F. Bajoro autorinį koncertą ir autobusu Vilnius–Talinas grįžti į Panevėžį. Kitą rytą, pasikrovus iš F. Bajoro muzikos dvasios, pedagoginį darbą dirbti buvo lengva. Šiaip jau turiu prisipažinti: daug kartų save išbandžiusi, supratau, jog tikrojo pašaukimo pedagogikai neturiu, ir ne dėl to, kad nemėgstu jaunų žmonių.

Netrukus įsidarbinai Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje.
Tuomečiame K. Petrausko memorialiniame muziejuje pradėjau organizuoti įvairius renginius ir taip atradau savo pirmąjį pašaukimą. Ši mano veikla tęsiasi iki šios dienos. Dabar malonu prisiminti daugybę puikių, žymių ir nežymių žmonių, su kuriais teko bendradarbiauti. Gaila, kai kurie jau amžinybėje – šviesios atminties B. Almonaitytė, A. Motiekaitytė-Babinienė, V. Varčikas, K. Ivaškevičius, V. Blažys ir M. Blažienė, S. Rapalienė, E. Gutauskas...
Malonu matyti daugelio talentingų muzikų karjerą, žinant, kad jie, dar būdami mokiniai, pirmąsias koncertavimo patirtis įgijo mūsų muziejaus scenoje.
Sovietmečiu į muziejų ateidavo grupės mokinių (bendrojo lavinimo mokykloms tai buvo privaloma), dabar mokyklos, naudodamos mokinio krepšelį, vėl po truputį grįžta į muziejus. Tenka vesti ekskursijas, edukacinius užsiėmimus. Bendraudama su įvairaus amžiaus vaikais patiriu daug prasmės – neformalioje aplinkoje užmezgusi su jais kontaktą, galiu perteikti jiems savo žinias, patirtį, tautinius jausmus.

Muziejininkės širdis nerimo. Parengei žavingų gausiai iliustruotų monografinių albumėlių, pristatančių žinomiausius klasikus –­ Kiprą, Miką Petrauskus, Juozą Naujalį, Stasį Šimkų.
Rengdama parodas iš muziejaus ir kitų rinkinių, atradau leidybą. Mano kuklus pirmagimis leidinėlis „Juozas Gruodis. 1884–1948", nors netobulas, man brangus ir šiandien, prabėgus devyneriems metams. Per tuos metus parengiau ir išleidau dar penkis panašius leidinius (du iš jų su kolegėmis muziejininkėmis). Didžiausias mano darbas – 2012 m. išleista 448 puslapių knyga „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai". Tai buvo dvejų metų projektas, finansuotas, kaip ir ankstesni mano darbai, Kultūros rėmimo fondo. Ačiū visiems palaikiusiems šį projektą, jo įgyvendinimą! Dėkoju ir Kauno meno kūrėjų asociacijai už šios knygos įvertinimą asociacijos premija.
Knygoje pavyko sutalpinti A. Kučingio palikimo, saugomo M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje, vertingiausią dalį – korespondenciją, dokumentus, nuotraukas, atsiminimus. Kiek galėdama, stengiausi išaiškinti laiškuose minimus ir neretai dėl konspiracijos įvairiais slapyvardžiais vadinamus žmones. Džiaugiuosi, kad pasisekė nemažai nuveikti – man labai daug pagelbėjo sūnus Algimantas Kučingis (gaila, kad nesulaukęs knygos iškeliavo iš šio pasaulio), A. Kučingio dukterėčia Viktorija Kaupelytė-Jonušienė, vaikaitė Jūratė Šleinytė, kiti asmenys.

Tačiau daugelis žmonių, o ir nemaža kolegų dalis – per daug pavargę, kad istorija juos patrauktų?
Taip, žmonės dabar turi daugybę problemų ir neretai yra pernelyg pavargę, kad jiems rūpėtų istorija. Kita vertus, turiu pasakyti, kad matau visokiausių žmonių – ir pavargusių, ir nepavargusių, piktų ir šviesių. Šiuo metu sutinku daugiau šviesių, pozityviai mąstančių. Ne kartą esu įsitikinusi, kad jei man pačiai ta istorija (įvykiai, žmonės), apie kurią kalbu arba rašau, yra svarbi, tai ji paliečia ir kitų žmonių širdis. O į Tavo antrąją klausimo dalį galiu atsakyti: pastebiu, kad muzikologų gildija, ypač akademinė, pernelyg orientuota į mokslinę veiklą, šiuolaikinės muzikos analitinius darbus. Tai labai reikalinga. Bet nereikėtų sureikšminti muzikologo-mokslininko amplua. Iš savo varpinės galiu pasakyti, kad ne mažiau reikšminga yra ir taikomoji muzikologija.

Ar nemanai, kad Lietuvos koncertinis repertuaras užstrigo 19 a., kas atrodo lyg tingios dvasios prisirišimas prie praeities? Kokia moderniosios muzikos situacija Kauno renginiuose?
Ne, nemanau. Lietuvos muzikiniame gyvenime matau visko, ir – visuose miestuose, ne tik didžiuosiuose. Štai Pažaislio festivalis vis plečia savo koncertų geografiją, taip pat ir programų istorines ribas – nuo grigališkojo choralo iki šiuolaikinės muzikos. Noriu pasidžiaugti, kad festivalyje, kuris vyksta visus tris vasaros mėnesius, skamba nemažai ir lietuvių kompozitorių kūrinių, kai kurie net užsakomi specialiai. Puikus šiuolaikinės lietuviškos muzikos iniciatorius ir interpretatorius yra Kauno valstybinis choras. Gražių iniciatyvų nestokoja Kauno styginių kvartetas. Bendradarbiaudamas su šiais muzikiniais kolektyvais, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius realizavo įdomių kūrybinių projektų, išleido ne vieną lietuvių šiuolaikinės muzikos kompaktinę plokštelę.

Kokios svajonėmis gyvena Kauno skyrius ir jo pirmininkė?
Pirmininke esu išrinkta prieš pusantro mėnesio. Tad apie savo svajones galėsiu kalbėti rudenį, kai bus subrandintos mintys naujiems projektams. O dabar Kauno skyrius gyvena ne tik svajonėmis, bet įgyvendina įvairius projektus. Netrukus novatorišką idėją įkūnys projektas „Atverk langus – penktadienis". Pasak jo sumanytojos Zitos Bružaitės, „šio projekto programoje bus neįkyriai perteikta muzikos profesionalų populiarioji užsienio ir lietuvių muzikos klasika, dailininkų ir poetų susitikimai „Žodyje ir spalvoje" Laisvės alėjos praeiviui bei svečiui".