Su Čikagoje gyvenančia smuikininke Barbora Valiukevičiūte kalbasi Karolina Kapustaitė

Jums, karjeros kelią tiesiančiai per skirtingus žemynus, veikiausiai teko įsitikinti, jog kiekvienos tautos kultūroje egzistuoja savitas santykis su muzika.

Labai dažnai girdžiu kalbant: muzika – tai universali kalba. Muzika yra garsų kalba, bet ar jos išraiška universali? Ne visai. Nors Vakarų Europos kultūrą „eksportuojame“ visur, klasikinės muzikos atlikimas ir klausytojai pasaulyje skiriasi. Juk atlikėjo muzikinė išraiška yra asmenybės, charakterio, tapatybės atspindys. O klausytojo skonį formavo vaikystėje supusi aplinka. Pavyzdžiui, Japonijoje klasikinės muzikos atlikėjai jaučiasi kaip roko žvaigždės: minios gerbėjų, autografai, gėlės... Kai ten grojau, negalėjau atsistebėti. Mat daugelyje mokyklų klasikinės muzikos pamokos yra privalomos, pagrindiniuose televizijos kanaluose iki šiol egzistuoja klasikinės muzikos laidos.
Lietuviškos auditorijos ryšys su muzika yra intymus: mes uždara tauta, bet mūsų muzikos pajauta labai atvira ir nebijome būti jos paliesti. Todėl Lietuvoje malonu groti.
Ar čikagietis artimesnis menui nei vilnietis? Ne. Bet natūralu, kad didesnis miestas pasiūlo įvairesnių kultūros renginių, erdvių, situacijų, sutraukia įvairių lankytojų.

Jūsų repertuare – skirtingų meno epochų kūrėjų kompozicijos. Per jūsų koncertų turnė Lietuvoje taip pat skambėjo baroko, romantizmo, klasicizmo bei XX a. kompozitorių kūriniai. Ar galima jus vadinti universalia atlikėja, su malonumu ir lygiai taip pat meistriškai grojančia įvairių laikotarpių muziką?

Stengiuosi būti universali. Man įdomu groti visų laikotarpių kūrinius – visą spalvų paletę. Kompozitoriai – tarsi taškai spalvinimo knygelėje, tereikia sujungti tuos taškus ir atsiranda naujas piešinys... O kas būtų, jeigu trūktų vieno? Man įdomu žaisti detektyvus ir atrasti paslaptis muzikoje. Žinoma, turiu ir tris savo numylėtinius: J. Brahm­są, S. Prokofjevą ir D. Šostakovičių.

Daug kas, ne tik kompozitoriai, palieka neišdildomų įspūdžių. Atsimenu neseniai mirusį dirigentą Kurtą Masurą... Nuo pirmojo rankų mosto maest­ro atrodė tartum išskleidęs sparnus – judesiai buvo tokie plastiški, jauni, neįtikėtinai energingi! Jis kvėpavo muzika, sėmėsi gyvasties iš jos. Baigėme uvertiūrą, o salėje tvyrojo nežemiška tyla, niekas nenorėjo išblaškyti magiškų akimirkų. Maestro valiūkiškai nusišypsojo ir po minutės „grįžo“ į savo jau suvargusį seno žmogaus kūną. Ar tai buvo didelio autoriteto įtaka, ar tiesiog muzikos stebuklas – negaliu pasakyti, bet tada suvokiau, kad muzika ir talentas neturi kūno, tai tarsi antra siela, apsigyvenanti mumyse tam, kad ją skleistume ir dalintumės. Masuras neturėjo nė trupučio arogancijos ar puikybės, muzika jam buvo aukščiau šių dažnai muzikantus lydinčių bruožų.

Kas lėmė Lietuvoje neseniai įvykusių koncertų programą?

Iš tiesų – instrumentų sudėtis. Jau seniai norėjau pagroti kūrinius dviem smuikams, o pasirinkimas tokiai sudėčiai nėra didelis. Pasirinkau žinomus smuiko duetų kūrėjus: ispaniškąjį Paganini – Pablo de Sarasate, kuris klausytojus žavėjo virtuoziškumu ir negirdėtomis ispaniškomis melodijomis; keistuolį Bohuslavą Martinů, gimusį Poličkos Šv. Jokūbo bažnyčios varpinėje; elegantiškąjį prancūzą J. M. Leclairą; pub­likai neįprastai žavingą D. Šostakovičių ir saloniškai subtilų M. Moszkow­s­kį.

Bet grojote ir lietuvišką muziką.

Noriu grįžti ir būti laukiama, nes čia yra mano namai, kuriuos noriu pradėti kurti ir puoselėti. Ir svetur tuos namus – muziką – su dideliu džiaugsmu pristatau, nes tai dalis manęs. Grodama lietuvių kompozitorių kūrinius savaime labiau susitelkiu, susikaupiu.

Ar klasikinės muzikos klausytojas – nykstanti rūšis?

Šie klausytojai yra valstybės švietimo sistemos atspindys. Pavyzdžiui, jau kurį laiką Azijos šalys pirmauja klasikinės muzikos sferoje tiek melomanais, tiek atlikėjais. Tai natūralu, nes vaikai mokosi groti instrumentais pradinėse klasėse, yra vedami į koncertus. Muzika tokios pat vertės kaip matematika, fizika ir kitos disciplinos. O, pavyzdžiui, mano jaunėlio brolio muzikos pamokose mokytoja leisdavo lietuviškus pophitus. Tad ar verta stebėtis, kad jauni žmonės nekiša nosies į klasikinės muzikos koncertų sales? Gera muzika kaip geras vynas. Ausys turi „degustuoti“, kad išlavėtų.

Ar šiuolaikinė muzika yra atradusi kertelę tarp jūsų noriai atliekamos muzikos kūrinių?

Taip. Man labai įdomu groti ir sekti šiuolaikinės muzikos tendencijas, juk tai yra dabartinės visuomenės at­spindys. Išskirčiau V. Barkauską (labai dažnai skambinu jo ,,Partitą“, sonatas smuikui), L. Auerbacho „T’filah“ (,,Malda“ smuikui solo), K. Pendereckį, E.-P. Saloneną, G. F. Haasą.