Nijolė Kavaliauskaitė-Hunter. Odė lietuvių liaudies instrumentams

Kanklės iš stalo per amžius išsirutuliojo. Kai Žaltys užsimiršęs šalta ranka per stalą braukė, manydamas, kad tai jo pačios kūnas. O įgeltai Eglės širdžiai šis stalas atrama buvusi, kuomet į bendrą patalą netraukė, nes nesantaika lyg kardas ore kybojo. Išsiverkti tiko, stiprybė ir atrama. Kol vieną dieną kažkas ant stalo stygas netyčia numetė. Tuomet išeitis jos galvoje sukirbėjo: išlaisvinti sielą! Stygų ant šio stalo daugiau nei sieloj atspindžių. Tamsūs ir šviesūs tonai į jas sutilpo. Tad išgautos dainos be žodžių yra liūdno at­spalvio, nes Eglės medis nesišypso. Išorinis blizgesys kasdienėje buityje ištirpsta ir lieka vien sunokusios pjuvenos širdyje, kurias išverkus šiek tiek palengvėja. Sausa tuomet gerklėje. Va muzika ir sukurta naštai nuo širdies nuimti.

Kelmas buvęs stuobriu žmogaus pavidalo. Dėl nuolatinio savasties nebuvimo kupron susimetęs kerojo. Nežinojo, kuo užaugus būti, bet turėjo pasą, kuriame buvo įrašytas motinos duoto vardo at­spindys. Treningais rėmus užvilkęs, grėsmingai jėgai atstovavęs. Vieną toną barškinęs žmonijos evoliucijoje ir nieko nauja į progresą neįnešęs. O nepešęs malonių iš Dievo, jo netikėjo. Save už jį kitiems bandė iškišti, tik gyvenimas trumpalaikis buvęs. Tikru kelmu pavirtęs, kuomet ant jo kapo medis nuvirtęs ir nudžiūvęs.

 

XXII Milano trienalės ekspozicijos fragmentas. Tomos Gudelytės nuotrauka
XXII Milano trienalės ekspozicijos fragmentas. Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Birbynėje goda slypi. Netikėtai erdvėn garsu pasklidusi lyg dūmas blėsta, kurio nesustabdysi ir nesuskaičiuosi. Dvasia. Joje kuklumas įkūnytas. Nesitaiko nieko užgožti, maldauja Dievo, kad neužstotų nė vieno prašalaičio. Įstatymai griežti – atleisk man, kad nebūčiau pelnytai pastebėta, nebūčiau pelnytai išaukštinta. Raliuoja dieviškas tiesas, mažai kam pritaikomas. Iš medžio išmoko būti naudinga ir kantri, visas negalias ir kaltinimus sau prisiima.

Tarškynė skirta bendrai kalbai su žvirbliais rasti. Žmogus to nesugeba, mat tik išbaido, kuomet rankomis pradeda skeryčiotis. Žodžiai, net ir tie, materialūs, apie pelną, aruodus, puikavimąsi. Ne, žvirblis nenori klausytis šios dvokiančios burnos, sausai kranksinčios. Tad tarškynė susikalbėti su paukščiais skirta.

Kleketas – papuošalas? „Ne man!“ – pamanė žmogus. Neturi blizgesio ir aukso spalvos. Prieš saulę nešvyti, su spinduliais nežaidžia, jų nemyluotas ir neliestas. Kaip aš puikuosiuosi? Atiduosiu gyvuliui, tas į prabangą nelinkęs, dažais lūpų nedažantis. Pasiriš po kaklu ir tegul sau laksto. O tikras džiaugsmas ašarą akyse išspaudžia. Lai teka upeliais ir kloniais per Lietuvos žemelę basomis kojomis.

Molinukas, o jo antras vardas – purvas, klampynė. Lengvai skuduru nuvalomas, kuomet prie batų prilimpa. Įkyriai prilipęs simpatijos nekelia, nes purvynuose savo sielą ilsino. Gebėjo nesusitepti ir reputacijos nesusiteršti. Suformuotas ir saulėkaitoje pastatytas, išdžiūva ir apie laimę švilpia. Padebesiuose paukštį skrendantį prišaukia ir galynėtis kviečia.

Skrabalas – medinių karolių virtinė. Medinis kaklas išlaiko. Nelankstus, bet stiprus. Nesvarbu, kad iš pažiūros nejautrus, užtat patikimas. Geba linksmai ir tuščiai barškėti. Visokio aukštumo garsus erdvėn berti. Barška lyg būtų visai tuščias, neturintis jokio turinio pranešti. Ne, liežuvis jame tūno. Nepiktas ir nearšus, kaip girios brolis.

Daudytė – kuomet žmogus buvo neišgirstas, jis ausį išrado. „Būsiu išgirstas“, – pamanė. Kuomet atodūsiai nemieli tapo, medis šalia skruosto glaudėsi. Tad gyveno lūpų gaivumu suvilgytas, jausmingai prisiliesdamas, papūsdamas.