Nijolė Kavaliauskaitė-Hunter. Paukštė virš Niujorko

Žiema kovo mėnesį vis dar žarstėsi snaigėmis, kurios tarsi vėsios, netikėtai atskriejusios kibirkštys glaudėsi prie veido. Jos nepriminė kraujo ištroškusių uodų, tad nesipriešinau. Žaismingos, palyginus su minia, prieš kurią tądien, kad įveikčiau užsibrėžtą nuotolį, turėjau irtis. Niujorkas nemiega ir sumaištis neatslūgsta net vakaro sutemoms įleidus šaknis. Įveikti nuobodulį, patirti gyvenimo malonumą geidžiama bet kuriuo metu. Dunda nenuilstantis metro, ir jame išvystu riebią žiurkę. Neturiu noro spoksoti – skubu į Niujorko filharmonijos koncertą. Iš požemio išnirusi pro šviesoje skendinčius tris pastatus artinuosi prie Lincolno centro. „Tarsi Šventoji Trejybė“, – pamanau.

Universalumo pavyzdys, kurio glėbyje galima patirti daug teigiamų, nors kasdieniame gyvenime rutinos ir streso užgožtų emocijų. Nuo didingų pastatų sklinda ypatinga šviesa, tarsi dangaus šviesulys būtų įsižiebęs Žemės paviršiuje. Ne vien dvasine prasme – dėkui ir Edisonui, šioje šalyje sėkmingai patentavusiam elektros lemputę. Vidurinysis pastatas – Met­ropoliteno operos teatras, o kiti du, surėmę pečius, šlovina jo didybę, akcentuoja nuolankumą. Stiklo jiems tikrai nepagailėta, išgautas švytinčių ledo rūmų atspindys. Virš jų lėktuvas, pilvotas metalinis paukštis, rėžiasi kelius. Gyvenimas verda tiek danguje, tiek ir ant žemės. Viename iš pastatų (pavadintame Davido Geffeno vardu, nes paaukojo šiam projektui nemažą sumą pinigų) rado namus Niujorko simfoninis orkestras. Šį vakarą būsiu jo viešnia.

Pastato viduje lūkuriuoja žmonės, moteriškės dėvi juodas sukneles, little black dress. Kai kas gurkšnoja šampaną. Nesiimu prognozuoti, kiek už jį mokėta, žinau tik, kad jis rūgštus. Pasaldinti gyvenimo šion vieton atvykau. Filharmonijos scenoje plasnos Igorio Stravinskio „Ugnies paukštė“, neeilinis kūrinys, gebėjęs sudrebinti XX a. muzikos gerbėjų širdis.

Šį šedevrą kompozitorius sukūrė 28-erių. Sumanymo idėja – baletas. Vėliau net trys kūrinio variantai buvo pritaikyti orkestrui. Tądien skubėjau išgirsti „Ugnies paukštės“ orkestrinį siuitos pavyzdį. Tik 23 minutės, per kurias erdvėje pasklidusi garsų paletė, gniauždama kvėpavimą, nardina į svajas. Širdis krūtinėje nustoja plakti. Siekdama suprasti, kas įvyko, perkratinėju mintis ir jausmus.

Taip netikėtai gražu. Nesitikėjau, kad moderni muzikinė kalba gali būti tokia įstabi. Dėl talento naujovės sumaniai išsiliejo muzikiniu ritmu bei harmonija. Dekoratyvi rusų pasaka lyg vaiskus gūsis praskriejo laiku. Neprireikė pastangų klausantis susikaupti. Dėmesį ir jausmus kurstė besikaitaliojanti muzikinė dermė, kūrinio nuotaika, tonaliniai planai, vibruojantys garsai erdvėje.

 

Niujorkas. Žibuoklės Martinaitytės nuotrauka
Niujorkas. Žibuoklės Martinaitytės nuotrauka

 

Negalima nepaminėti dirigento vokiečio Matthia­so Pintscherio (g. 1971), dabar gyvenančio tarp Niujorko, Paryžiaus ir Vokietijos miestų. Kaip muzikantas, jis brendo mokydamasis groti smuiku, pianinu ir net mušamaisiais. Vienas iš jo darbų – Koncertas dviem trimitams – įkvėptas I. Stravinskio. „Dabar orkestras yra mano instrumentas“, – sako M. Pintscheris. Jo kūrybinis ryšys su Niujorko filharmonijos orkestru užsimezgė 2012-aisiais. Anuomet jis pristatė savas kompozicijas ir dirigavo įtakingo elektroninės muzikos lyderio, vokiečių kompozitoriaus K. Stockhauseno kūrinius. O koks orkestras! Šis „instrumentas“ – didelės sudėties, bet skambėjo minkštai, jautriai, išgauti garsai akimirksniu įsigėrė sielon, paukštė pakilo.

Draugai