Nijolė Narbutaitė. Tikiu Martynu Švėgžda!

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2015 m. gruodžio 29 d., pavakary, man išsipildė Kalėdos. Rotušėje. Neatšaukiamai ir su geru kaupu. Nebesitikėjau, kad tai įvyks. O kai įvyksta tai, ko nebesitiki, – argi ne stebuklas?

Po Petro Geniušo rečitalio 2014-ųjų kovo pradžioje Martyno Švėgždos von Bekkerio ir Jonės Punytės koncertas gruodžio pabaigoje – lygiavertis deguonies gurkšnis sielos plaučiams. Precizikos techninio atlikimo dalykuose besi­gviešiantis snobas galėjo prikibti prie „apšilti“ nespėjusios smuiko stygos ar nebenuslepiamai klerančio Vilniaus rotušės fortepijono. Precizikos giluminiame kūrinio interpretavime ieškantis ir asketiškai aristokratiškos (ne quid nimis!) pasaulėjautos raiškai neabejingas melomanas gavo viską. PILNATVĘ. Konkrečiau?

Jautrų, savą, asmenišką klausytojo ir kūrėjo ryšį. Ir jo sąlygotą supratimą iš smegenų į smegenis, jausmą iš širdies į širdį, garsą iš ausies į ausį be jokių mediumų. Atliekant pirmą kūrinį (Ludwigo van Beethoveno) tas ryšys pradėjo megztis, o atliekant antrą (nepamenu, bet spėju, kad tai buvo Vytauto Barkausko Partita for violin solo) – jis jau buvo, konkretaus momento tiesiog neįmanoma įsisąmoninti. Abrakadabra –­ ir tu jau pasiekei kitą santykio matavimą, tik neištarus paties burtažodžio. Ir (pabrėžiu!) įkyriai smegenis gręžęs fortepijono pedalo krebždesys tarsi nunyko. Kūrėjas-atlikėjas (duetą metafizine prasme leisiu sau traktuoti kaip vienį) sąveikauja su Kūrėju-klausytoju. Nes taip pastarąjį jis traktuoja ar bent jau to tikisi. Iki paskutinės Johanneso Brahmso kūrinio natos.

Kokybišką ir sudėtingą repertuarą, kurio pati paprasčiausia (skamba šiurpiai) dalis – jau minėto Beethoveno kūrinys. Toliau: V. Barkauskas, C. Saint-Saënsas, M. Ravelis ir J. Brahmsas. Nieko per daug, bet ir, šiukštu, ne per mažai. Labiausiai įsiminė V. Barkausko kūrinys, jo vienintelio iki tol nebuvau klausiusi. Trumpas, intensyvus, taikliai atspindintis kultūrinį lietuvių identitetą. Atlikimo kultūra nepriekaištinga. Kaip ir prancūzų tartis pristatant atliekamus kūrinius. Tuomet pagalvojau: aristokratas nėra kilmę pabrėžiantis, veikiau, priešingai – aristokratiškumą patikimai pamiršęs, nes per kelias kartas su kvėpavimu ir pienu įsisavinęs žmogus. Tiesiog –­ edelbitter, kaip pasakytų vokiečiakalbiai apie šokoladą. Prakilnus, nes išgrynintai niuansuotai kartus. O kadangi ryšys buvo pilnavertis, t. y. abipusis, sudėtingi kūriniai buvo atlikti ir priimti virtuoziškai lengvai, paprastai, išskirtinai ne(su)sireikšminant. Maestro Martynui tai apskritai būdinga, o salėje sėdėjusiems – bent retkarčiais.

Reta kaip stebuklas galimybė tiesiogiai susidurti su kūrėjo švaria pasaulėjauta. Jei einant į koncertą buvo atlikti savaime suprantami namų darbai, apibendrinta atsitiktinai ar neatsitiktinai užklydusi informacija. Juk savaime suprantama, kad sėdėdama salėje gruodžio 29 d. 17 val. jau lauki M. Martinaičio „Kukučio balades“ iliustravusio dailininko, tikro grynuolio, sūnaus pasirodymo. Žinai, ką ir kuo jis groja, iš ko mokėsi amato ir meistrystės, ką mėgsta, ko nemėgsta. Ir kartais daug visko žinodamas, scenoje nepamatai ir nepajauti. Kaip Stanislavskio „netikiu“. O šįkart: įėjo, kelios trumpos frazės, kuriomis vis tiek kažkaip įsigudrino perteikti visą savosios šnektos specifiškumą, tiesiog net ne paperkančiai (kas būdinga ne taip jau retam klasikinės muzikos atlikėjui), bet trikdančiai paprastai pozicionavo save šioje erdvėje ir –­ „tikiu!“. Žinoma, iš anksto norėjau tikėti, bet jei nebūčiau norėjusi, vis vien būčiau patikėjusi. Tokios tos tokelės.

Pianistė Jonė Punytė ne akompanavo, o tarsi taip pat grojo solo, nors tuo pat metu ir akompanavo. Žinau, kad ne visi ir ten buvusieji sutiks su mano išvada, ką jau kalbėti apie nebuvusius. Kaip ši monada iš dviejų dalių surado laiko, kurio fiziškai mažai turėjo? Tepaklausia smalsūs žurnalistai. Beveliju nežinoti. Čia jau mano kaprizas.

Post scriptum. Dvi riebios pastabos Vilniaus rotušės valdytojams. Specialiai pasitikslinau – Rotušė oficialiai vis dar yra viešoji įstaiga, nors jei skaitytume ne raides, o dvasią –­ jau uždaroji akcinė bendrovė... Tik tai ir galėtų paaiškinti, kaip aukštąją kultūrą reprezentuojantis koncertas gali prasidėti 17 val. darbo dieną? Ir kaip įmanoma Rotušės internetinėje svetainėje „pamiršti“ paminėti gruodžio 30 d. numatytą V. Čepinskio, V. Čepinskienės ir S. Krinicino koncertą. Visi apie save skalambija, o Rotušėje – tyla. Ir dar tas klerantis fortepijonas...

Post post scriptum. Tik įsivaizduokit: pranešėjos, tos žavios asabos su puikia dikcija nėra, ir maestro veda renginį pats; įėjęs į salę groti, pastebi, kad nėra personalo, kuris uždarytų duris, o žiūrovai taip sutrikę ir susigėdę, kad nesijudina, ergo, jis pats eina uždaryti salės. Personalo neatsiranda ir tuomet, kai reikia kažkaip civilizuotai įleisti vis einančius vėluojančius žmones (darbo diena, ne visi gi tokie kaip aš pravaikštininkai), ką jau kalbėti apie koncerto fotografą ar parduodamus CD. Ūkvedys apačioje bilietus pardavinėja... UAB’o parodija.

Draugai