Ona Jarmalavičiūtė. Aukštoji kultūra už aukštą kainą

Musikverein – pasaulinio lygio orkestro „Wiener Philharmoniker“ (liet. Vienos filharmonijos) namai, tačiau dažnai ši auksinė vieta scenoje yra užleidžiama užsienio atlikėjams bei muzikos kolektyvams. Pavyzdžiui, E. Montvidui, P. Geniušui, S. Sondeckiui, V. Urmanai, J. Domarkui, D. Geringui, Ū. Žebriūnaitei, A. Žlabiui.

 

 

Nors Musikverein iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip ypatingo dydžio pastatas, viduje – šešių koncerto salių ansamblis. 1870 m. buvo atidarytos dvi salės – Auksinė ir J. Brahmso salės. Auksinėje salėje telpa 2000 žiūrovų. Mažojoje salėje, kuri 1937 m. pervadinta J. Brahmso vardu, 600 sėdimų vietų. Buvusi kamerinės muzikos salė vadinama Gottfriedo von Einemo sale ir naudojama repeticijoms. 2004 m. Musikverein pastate įvyko dar vienas pokytis – įrengtos keturios papildomos salės: Medinė, Akmeninė, Geležinė ir Stiklinė. Pavadinimai tiesiogiai susiję su medžiagomis, kurios ten vyrauja, o sienos ir durys apsaugo išorę nuo visų garsų. Taigi vienu metu Musikverein pastate gali skambėti net šeši koncertai. Vis dėlto taip nedaroma, kadangi paprasčiausiai per daug sudėtinga suorganizuoti. Tačiau visuomet galima rengti penkias šešias skirtingas repeticijas tuo pačiu metu. Čia yra repetuojama klasikinė, džiazo, bliuzo muzika, a capela.

Didžioji, arba Auksinė, salė suformuota dėžės pavidalo su įvairiomis interjero detalėmis. Lubų freskos, nutapytos dailininko Augusto Eisenmengerio, vaizduoja Apoloną ir devynių mūzų istoriją. Žiūrovai sodinami ir ant scenos, jos kampuose, nes Vienos filharmonijos orkestras nėra toks didelis. Tačiau jeigu programoje didelės instrumentinės sudėties reikalaujanti kompozicija, kūrinys praplėstam orkestrui arba orkestrui ir chorui, tuomet papildomas vietas ant scenos užima muzikantai. Taip pat iš bėdos sceną galima ir praplatinti iki 5 metrų. Tokioje erdvėje telpa 100 atlikėjų.

Akustinis skambesys lygiai toks pats visose salės vietose. Jis vis dar suvokiamas kaip akustinis standartas. Ir tai yra empirinio mokslo pasekmė. Akustika šioje erdvėje puiki dėl kelių priežasčių – pirmiausia, joje labai daug lygių sienų. Garsas į sienas atsimuša statmenai ir grįžta atgal. Bet turint vieną priešais kitą dvi lygias sienas ir muzikantą viduryje, kyla pavojus sukurti labai didelį rezonavimą ir aidus. Todėl šioje salėje yra įrengtos dekoracijos ir daug papuošimų: skulptūrų, lipdinių, sietynų. Į juos atsimušęs garsas pasklinda įvairiomis kryptimis. Taip sukuriamas rezonansas, tačiau tuo pat metu garsas tolygiai paskirstomas po visą erdvę. Salės interjerui pasirinktos medžiagos lemia skambesį. Nors salė vadinama Auksine, deja, joje nėra nė trupučio aukso. Teisingiau būtų vadinti Auksinės spalvos sale su paauksuota mediena. Išskyrus metalines skulptūras. Tačiau čia medinės grindys, kėdės, scena, balkonai, kabinos, sienos papuošimai, net lubos. Mediena pasirinkta, nes puikiai rezonuoja garsą ir paprastai vibruoja net tada, kai garsas jau būna visiškai išsisklaidęs. Tai dar labiau pailgina garso rezonavimo trukmę ir sustiprina skambesį. Paprastai garsas čia skamba apie 3 sekundes, tai yra kiek per ilgai. Tačiau į salę susirinkusių klausytojų drabužiai sugeria garsą ir įprastame koncerte garso rezonavimo trukmė yra apytikriai 2,25 sekundės. Tai puikus rezonavimas čia atliekamai klasikinei muzikai ir didelėms orkestro sudėtims, didelio masto skambesiui, dramoms, maždaug 1750–1950 m. kūrybai.

Gerą akustiką taip pat lemia kambarys po scena ir pakabintos lubos. Iš tiesų po sale įrengtas dviejų met­rų aukščio tuščias kambarys. Jis buvo įrengtas ne dėl akustikos, tačiau netyčia paaiškėjo, jog veikia kaip milžiniškas skambesį pagerinantis rezonatorius. Kambarys, į kurį patekti galima tik per salės grindis, naudotas kaip kėdžių sandėlis. XIX a. Musikverein pastate kone kas antrą dieną rengtos puotos, todėl vietoj kėdžių salėje buvo statomi stalai su vaišėmis arba įrengiamos šokių aikštelės. Dar viena salės ypatybė: žiūrovai į salę įleidžiami ar išleidžiami tik plojimų metu – grindys savaime labai skambios, kadangi po jomis tuščia erdvė. Pakabintos lubos taip pat skirtos akustikai pagerinti: tarp stogo ir lubų yra colio ilgio tarpelis. Tokios lubos vibruoja ir atlieka savotišką membranos funkciją.

Bilietų kainos Musikverein nepaprastai skiriasi. Kadangi skambesys Auksinėje salėje yra toks pats, kad ir kur sėdėtum, kategorijos skirstomos pagal tai, kaip gerai matoma scena. Brangiausios yra sėdimosios vietos parterio viduryje, kadangi jos nei per toli, nei per arti ir žiūrovas gali aprėpti bendrą scenos vaizdą, taip pat pirmoje geriausios kategorijos eilėje gali sėdėti ištiesęs kojas – priešais yra praėjimas. Bilietai į įprastą koncertą kainuoja 60–140 €. Kaina daugiausia priklauso nuo koncerto organizatorių ir, be abejo, atlikėjų. Pigiausios (po 5 €) yra stovimosios vietos salės gale.

Bilietai į stovimas vietas parduodami internetu, bet reikia nueiti atsiimti popierinį bilieto variantą į kasas, kurios dirba tik darbo dienomis nuo 9:30 iki 15:30, taip pat ir valandą iki koncerto pradžios. Kasos įsikūrusios kiek tolėliau nuo paties pastato, tačiau galima jas nesunkiai pasiekti pėstute. Jose pardavėjai patikrina pirkimo duomenis ir išduoda popierinį bilietą. Visa tai skamba kiek painiai ir senamadiškai, tačiau yra neatskiriama austriškos muzikos kultūros dalis. Iš viso parduodama 300 bilietų ir susirinkus 300 žmonių į mažą siaurą erdvę salės gale supranti, kaip iš tiesų jaučiasi silkės statinėse. Papildomai reikia susimokėti rūbinėje – su paltu ir su kuprine neįleidžia.

Fojė pakabinta nemažai sietynų, o šaltas jų medžiagas šildo auksinė ir ruda spalvos, taip pat ant sienų kabantys paveikslai. Šalia veikia baras ir bufetas, kurį turi praeiti ir seilę pavarvinti kiekvienas koncerto žiūrovas.

Taikant į stovimas vietas labai svarbu ateiti kuo anksčiau. Kadangi pirmieji gali įsitaisyti pirmose eilėse, iš kur matosi scena, arba prie sienos. Aš ateinu pusvalandžiu anksčiau ir jau vos randu neužimtą vietelę prie sienos, kur galima atsiremti ar atsisėsti ant žemės.

Auksinė salė labai išpuošta. Daug gamtos (augalų, paukščių) ir muzikos motyvų. Auksinės statulos, biustai, lipdiniai, freskos, sietynai, kolonos – grožybės ir papuošimai, kokius tik galima būtų įsivaizduoti.

Skambesys iš tiesų labai vientisas, visas orkestras groja, regis, vienu įkvėpimu. Galbūt tokį įspūdį kuria ilgai rezonuojantis garsas. Tačiau sunku išskirti ne tik atskiras natas ar klaidas, bet ir atskirus instrumentus. Atliekamas tipinis klasikinės muzikos koncertų repertuaras – tokios laiko patikrintos kompozicijos, kurių iš Vienos filharmonijos orkestro gali tikėtis tiek turistai, tiek kolegos muzikai.

Per pauzes tarp kūrinio dalių visi klausytojai turi puikią progą išsikosėti, išsišnirpšti nosis ir išsikrenkšti. Ši nauja mada iš tiesų neįprasta. Visi jau išmoko neploti tarp kūrinio dalių, tačiau orkestras vis tiek negali pradėti kitos dalies attaca, kadangi visi kosėja, šnirpščia ir pučiasi nosis. Dažnai būna taip, kad žmonės net nespėja išsikosėti, o, žiū, orkestras jau nutraukė jų čiaudėjimą negailestingai trenkdamas kitą simfonijos dalį. Po koncerto tai taip netrikdo, kadangi per plojimus bent jau kosuliai ne taip girdisi!

Būtina aptarti naujametį koncertą, sulaukiantį viso pasaulio dėmesio ir keičiantį žmonijos Naujųjų sutikimo tradicijas. Pirmą kartą šis koncertas rengtas 1939 m. ir nuo to laiko tradicija palaikoma kasmet, be jokių išimčių. Netgi vykstant Antrajam pasauliniam karui per Naujuosius Musikverein Auksinėje salėje skambėjo muzika, nes pastatas nenukentėjo. Tiesą pasakius, Naujųjų koncertas skamba gruodžio 30, 31 ir sausio 1 dienomis. Triskart kartojamas identiškas repertuaras, atliekamas tų pačių muzikantų, net ir gėlės naudojamos tos pačios. Tačiau tik paskutinysis koncertas transliuojamas per televiziją, todėl žinomas visiems. Tačiau televizoriaus ekrane matomos gėlės yra jau trijų dienų...

Trečias sausio pirmosios dienos koncertas pats brangiausias – geriausios kategorijos vietos bilietas kainuoja 1100 €. Tai maždaug 10 kartų daugiau negu įprastas bilietas. Gruodžio 31 dienos koncerto metu bilietas kainuoja 800 €, o gruodžio 30-ąją – 500 €. Reikia paminėti, jog sausio pirmos dienos koncertas yra labdaringas. Kadangi neįsivaizduojamas kiekis žmonių kasmet nori patekti į naujamečius koncertus, bilietų pardavimo sistema kiek kitokio pobūdžio negu į įprastus renginius. Per šimtmetį, kuomet egzistavo ši tradicija, bilietų pardavimų sistemos vis keitėsi. Nuo 1939 m. bilietas galėjo būti suteikiamas tik pakvietimo, kuriam reikėjo registruotis, pavidalu. Po kiek laiko koncertas nepaprastai išpopuliarėjo ir nuspręsta parduoti bilietus viešai. Taigi buvo sukurta nauja bilietų pardavimo sistema – garsusis Laukimo sąrašas. Galėjai užsiregistruoti internetu, nurodyti, kokio bilieto pageidautum (kategorija, kaina, diena ir t. t.). Tuomet lauki, kada ateis eilė ir galiausiai tau bus parduotas bilietas. Tačiau ši programa nepasiteisino, kadangi laukiančiųjų sąrašas greitai pasidarė labai ilgas. Užsisakęs bilietą galėjai jį gauti po 3–4 dešimtmečių... Dabar kiekvienų metų vasario pradžioje vyksta registracija, o kovo mėnesį kompiuteris atsitiktinumo tvarka parenka 6000 laimingųjų, kuriems bus parduoti bilietai. Tai nėra pati teisingiausia procedūra, tačiau kol kas kito būdo nesugalvota. Tėra 6000 bilietų – po 2000 per tris koncertus. O pernai užsiregistravusių žmonių internete skaičius buvo 970 000. Beveik milijonas žmonių pretendavo gauti 6000 bilietų! Taigi galimybė įsigyti bilietą į naujametį koncertą itin maža. Tiesa, gali lengviau nusipirkti bilietą už 1100 €... Be to, lieka trečias variantas – stebėti koncertą per televizorių ir išvysti iš anksto įrašytas baleto scenas. Jos rodomos tik per televiziją.