Petras Kunca. Čiurlionio kvartetas Arsenale

Kiekvieno iš lietuviškųjų kvartetų koncertas patvirtina taip nelengvai per šimtmetį puoselėjamo šio tauraus mūsų kultūros žanro gyvybingumą. Keturiems menininkams tenka atsakomybė kartu nuspręsti savo pačių likimą kūrybos kelyje ir tuo apsisprendimu įtikinti klausytojus. Čiurlionio kvarteto nariams šis kelias pakankamai išbandytas; jau lapkričio 4 d. koncerto Vilniaus Arsenale pranešėja ir programėlės priminė, kad kitais metais ansamblis ruošiasi švęsti savo 45-metį.
Ansamblio programa sudomino netikėtai neįprasta, lyg atvirkščia kūrinių išdėstymo tvarka: koncerto pradžiai atlikėjai pasirinko B. Britteno Antrąjį kvartetą C-dur, sudėtingą polifoninį kūrinį, atlikėjams keliantį nepaprastai daug klausimų, ieškant skambančio „atlikimo rakto“. Britteno dėmesys šiam žanrui – tiesiog akinantis savo fantazija ir meistriškumu. Jo trys styginių kvartetai – originali XX a. britų kamerinės muzikos dalis. Muzikos istorija pažymi, jog pirmą kartą Antrasis kvartetas buvo atliktas, kaip ir numatyta, minint H.Purcello 250-ąsias mirties metines (1945 11 21 Londone). H. Purcello kūryba – vienas Britteną įkvepiančių šaltinių, tačiau šiame kūrinyje ryšys su baroku yra grynai hipotetinis, pasireiškiantis pastorališkumu (I d.) ir šokių tematika (virtuoziška tarantela II d. ir finalinė Čakona su variacijomis – Chacony – pagal Purcellą). Fantazija ir kontrapunkto žaidimas aiškiai žavėjo atlikėjus ir, matyt, jie pasirinko šį kūrinį iš anksto numatydami jį pasidėti savo jubiliejaus arsenale.  
Po šio kūrinio atliktos I. Stravinskio Trys pjesės styginių kvartetui priminė jo „rusiškąjį periodą“ ir jo stilistines naujoves gyvenant Šveicarijoje, Paryžiuje, taip pat neblėstantį šių kvarteto miniatiūrų aktualumą. Maždaug 8 min. trukmės kūrinyje Stravinskiui pakako erdvės naujoms idėjoms įgyvendinti: iki tol negirdėtą jo formos lakoniškumą ir koncentraciją, charakteringų archajiškų sąskambių atradimą, laisvą disponavimą trumpų motyvų ritmika, žingsnius atonalumo link. Vėliau jis teigė kurdamas šias pjeses nejautęs jokios įtakos ir nebuvo girdėjęs Weberno ar Schoenbergo kūrinių (vien tik Pierrot lunaire). Istorija rodo, kad jis pats sulaukė daugelio pasekėjų, iš kurių šiandien verta prisiminti italo A. Casellos ir čeko E. Schulhofo kiek vėlesnes neoklasiškojo stiliaus pjeses kvartetui. Atrodo, Stravinskis jautė šių savo pirmųjų kūrinių styginiam kvartetui tematikos aktualumą ir 1914–1918 m. pjeses pritaikė orkestrui, išlaikydamas kvartetui nurodytus tempus, tačiau pridėdamas pavadinimus kiekvienai orkestrinei daliai – kvarteto partitūroje pavadinimų nėra. Čiurlionio kvarteto nariai šį Stravinskio kūrinį Arsenale atliko praėjus beveik lygiai 98 metams nuo premjeros Čikagoje (1914 11 08, atliko Flonzaley kvartetas). Kad kūrinio tematinės medžiagos energetika „čiurlioniečiams“ yra artima, parodė jų entuziazmas, gilinimasis į komplikuotų smulkių struktūrų polifoniją, vieninga koloristikos samprata. Linkėtina, kad I. Stravinskio Trys pjesės styginių kvartetui taptų tikra Čiurlionio kvarteto programų vizitine kortele, gal ir monografinio koncerto dalimi.
Dar vienas koncerto štrichas atskleidė popietės rengėjų eksperimentinę drąsą: R. Schumanno Pirmasis kvartetas pradėjo skambėti beveik iš karto po Stravinskio, be įprastos pertraukos, ir klausytojams teko grįžti į, atrodo, prarastą rojų, ausyse dar tebeskambant ankstesnei muzikai. Pasižvalgymas į salėje eksponuojamus dailės kūrinius, gausios „savos“ publikos laisvas bendravimas, pirmųjų koncerto įspūdžių susigulėjimas yra būtina kamerinio koncerto džiugesio atributika, kuri pas mus jau įprastai laukiama. Tačiau visus netruko pagauti gyva Schumanno muzikos tėkmė, lyg tauraus romantizmo bangos prisilietimas, kilstelėjęs mus nepamirštamų praeities vertybių link. Atmintyje iškilo ir 2003-ųjų metų Čiurlionio kvarteto koncertas iš ciklo „XIX–XX a. kompozitorių kameriniai šedevrai“ .Tame monografiniame R. Schumanno kūrinių koncerte buvo atliktas Trečiasis kvartetas. Alto partiją tada griežė ką tik įsiliejęs naujasis ansamblio narys Gediminas Dačinskas. Artėjant jo dešimtmečio ansamblyje datai, galime pasakyti, kad Čiurlionio kvartetas kartu su juo suformavo naują skambesio kokybę, kurios rezultatą dažniausiai galėtume apibūdinti kaip sąmoningai pasiekto minkšto matinio garso įvairovę. Jau ne viename koncerte, o pastarajame klausantis Schumanno Kvarteto atkreipė dėmesį Dariaus Dikšaičio-Gedimino Dačinsko duetas, išryškinęs skambią vidurinių balsų funkciją, kuri tokiu būdu tampa ne tiek harmoniniu kontekstu kraštiniams balsams, bet darniame kvarteto ansamblyje įgyja individualią spalvą. Tai suteikia impulsų kraštutinių balsų – I smuiko – Jono Tankevičiaus – ir violončelės – Saulaus Lipčiaus – tematinės linijos laisvesnio plėtojimo idėjoms. Šiems instrumentams Schumannas numatė pagrindinį vaidmenį dramaturgines linijas vedant į galingas romantines kulminacijas, kai į jas ateinama ir per kiekvienos grupės, ir per individualių balsų bendrą tembro kokybę. Tai verti dėmesio, turintys išliekamąją vertę interpretaciniai atradimai.
Kvartetas užbaigė koncertą dailia lietuviško romantizmo gaida – Juozo Pakalnio Mažuoju preliudu.
Keturi „Čiurlionio“ menininkai šiame koncerte patvirtino turį eksperimentavimo dvasią ir savo trimis premjeromis sulaukė gausios publikos pripažinimo.