Prakiuręs balsas yra brandus. Pokalbis su Tamara Obrovac

29-asis „Vilnius Jazz“ suteikė džiaugsmo – pagaliau atskraidino į festivalį balsą! Pačių įvairiausių instrumentų sraute ausys ir širdis ilgisi vokalo. (Žinoma, už šį džiaugsmą dėkojame ir Kroatijos ambasadai, įsikūrusiai Vilniuje vos prieš kelis mėnesius.) Gilių akių dainininkę ir kompozitorę TAMARĄ OBROVAC, atvykusią į Lietuvą su savo „Transhistria Ensemble“, turėjau progą pakalbinti labai trumpai, bet linksmai ir užtikrintai.

Tamara Obrovac. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Apie skubantį keliaujančių muzikantų gyvenimą...

Kai keliauji, kartais tenka skubėti, kas yra nemalonu. Tačiau viską atperka buvimas scenoje. Todėl keliauti su koncertais verta! Kartais būna laiko ne tik koncertuoti, bet ir pamatyti šalį, į kurią atvykai. Šįkart spėjome apsilankyti Vilniaus centre, o keliaudami iš Birštono nuvykom į Angelų kalvą Trakuose. Aš asmeniškai esu gamtos žmogus. Man labiau patinka keliauti į gamtą negu į miestą. Taigi buvau išties sujaudinta ežerų, pirmųjų šalnų ant žolės ir miškų spalvų.

Man patinka keliaujančio muzikanto gyvenimas, bet kartais pavargstu, ir tai normalu – negaliu mėgautis viskuo ir visada. Bet, kaip sakiau, muzika ir „chemija“, kuri gimsta tarp muzikantų ir yra transformuojama publikai, atperka viską.

Apie publikos energiją, kuri kaskart skirtinga...

Žinoma, energija visada jaučiama. Mes truputį išlepę – esame pripratę prie išties gerų reakcijų. Nors prisimenu du koncertus, kai vis dėlto nesulaukėme šilto atsako, kažkodėl neužsimezgė ryšys... Tačiau visais kitais kartais būna šaunu. Turbūt jeigu duodi ką nors žmonėms, jie duoda atgalios. Užtruko, kol išmokau priimti jų atsaką ir pasidžiaugti, pasimėgauti tuo. Pradžioje aš nežinojau, kaip reaguoti, nes buvau per daug užimta savo baimėmis!

Apie baimės rūšis...

Baimė būti nepakankamai gerai, baimė būti neužtikrintai, baimė būti nekompetentingai. Ar viską teisingai suprasi, ar tobulai suintonuosi, ar įstosi laiku ir vietoje... Tokie dalykai kvaršina tau galvą pačioje pradžioje, kai tik pradedi muzikanto atlikėjo kelią. Italų kalboje sakome „artigianale“ – reikia įvaldyti savo amatą. Kai įveiki šias baimes, pasidaro žymiai geriau. Tada tiesiog meldiesi, kad atsirastų „chemija“. Neužtenka tiesiog būti žmogumi scenoje – reikia atiduoti, patikėti save muzikai, pasinerti į ją ir komunikuoti su kolegomis, ir tada pasieksi muzikos teikiamą džiaugsmą.

Žinoma, tai neįvyksta iš karto. Tai procesas, trunkantis tam tikrą laiką... Iš pradžių praktikuojiesi labai daug ir galvoji: o Dieve, aš nieko nežinau ir nemoku, o Dieve, kaip aš tai padarysiu!.. Po kelerių metų pajunti: o, viskas ne taip ir blogai! Vėliau baigi praktikuotis namuose vien tam, kad praktikuotumeisi, ir tikroji praktika vyksta scenoje. Bent man taip buvo. Man iš tikrųjų labai svarbus bendravimas su kolegomis scenoje. Aišku, kitaip yra, kai komponuoju. Kompozitoriaus ir atlikėjo būsenos skirtingos. Kompozicijai reikalinga vienatvė.

Apie ritualus, suteikiančius stiprybės...

Ne kasdien, tačiau kartais atlieku tam tikrus nedidelius fizinius, tempimo, kvėpavimo pratimus ir susikaupimo, sugrįžimo į save, buvimo su savimi praktikas. Aš visada suformuoju, sukuriu savo individualius pratimus. Gamta padeda atsiriboti nuo galimo streso ar įtampos. Baisiausia yra tada, kai skubi. Ne visada viskas sekasi. Jeigu visada sektųsi, nebūtum žmogus.

Dainavimas ir kompozicija, teatras ir kinas – sąsajos ir skirtumai.

Dainavimas ir kompozicija – tai svarbiausi dalykai mano gyvenime. Negalėčiau pasakyti, kad kuris nors iš jų yra svarbesnis.

Teatre esi proceso dalis, komandos narys. Kine dažniausiai ateini į pabaigą. Filmas jau nufilmuotas, gaunu tuos „paveiksliukus“, kuriems dabar reikia sukurti muziką. Įdomu – pradžioje turėjau problemą dėl vizualumo. Visuomet, kai groju, būnu užsimerkusi – tai man padeda pajusti muziką, geriau girdėti ją savo galvoje. Teko nemažai padirbėti su savimi ir šiek tiek užtruko, kol išmokau groti žiūrėdama filmą –­ susieti garsą ir vaizdą. Tas pats ir dėl dainavimo. Kai dainuoju, 90 proc. laiko esu užsimerkusi. Taigi galiu pasakyti, kad aš praktiškai visada esu užsimerkusi, kai dainuoju, kiekvienas vaizdas mane blaško.

Dainų tekstai. Kada gimė idėja naudoti savo Istrijos regiono tarmę?

Dainavau viską: bliuzą, gospelą, funky. Tada atradau, kad dainuoti ne savo kalba yra neužtektinai tikra. Nors galėjau šiek tiek apsimesti, bet pajutau, jog mano vidus meluoja. Supratau, kad „džiazas yra mano laisvė, o mano šak­nys yra mano vidinė tiesa“.

Apie balso kaitą laike...

Rokenrolas, seksas ir narkotikai – visa tai buvo iki 30-ties. Vėliau daug dirbau. Dabar mano balsas, sakyčiau, yra netgi geresnis, daugiau subrendęs. Taigi dėl to aš palieku visus tuos įtrūkimus ir plyšius savo balse. Galėčiau juos išimti, bet nenoriu – palieku balsą natūralų. Daug žaidžiu išraiškomis, spalvomis, skirtingais stiliais ir tembrais, man patinka, pavyzdžiui, ir operiniu stiliumi dainuoti. Naudoju viską, kas tik ateina tą akimirką. Taigi ta pati daina niekada neskamba lygiai taip pat.

Kalbėjosi Milda Arčikauskaitė