Raimonda Žiūkaitė. 26:2=13!

26-oji „Gaida“ rengia 13 koncertų (26:2=13!), kurie mini daugybę sutapusių jubiliejų: 100 – Juzeliūnui ir Dada, 90 – Kurtagui, 80 – Reichui, 70 –­ Grisey ir Vaskui, 60 – Francesconi, Gordonui ir de Meyui, 50 – Bružaitei ir Lizai Lim, 40 – Motiekaičiui, Jurgučiui... Šįkart nuspręsta vietoj dėmesio vienam ar porai „kviestinių kompozitorių“ pagerbti visą būrį ir pažymėti jubiliejines daugelio sukaktis. Kita tendencija – jau kelinti metai „Gaidos“ rėmuose vyksta ir pasaulinių įžymybių koncertai. Šiemet grįžta vos metų pertrauką padaręs Glassas su kūrinių fortepijonui programa, atvyksta „Kronos“ styginių kvartetas, o jaunatviškąją dalį –­ tarsi „Gaidos“ pratęsimą (afterparty) – užpildys „Autechre“. Galbūt šių megažvaigždžių koncertai darė įtaką potemės „Klavišai ir styginiai“ (keys & strings) pasirinkimui?

„Chordos“

Festivalis tradiciškai pradėtas orkestrinės muzikos koncertu. Spalio 21 d. Filharmonijoje griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo britų jaunosios kartos dirigentas Jonathanas Bermanas.

„Gaidą“ atidarė vengrų kompozitoriaus György’o Kurtágo Dvigubas koncertas fortepijonui, violončelei ir dviem kameriniams ansambliams op. 27 nr. 2 (1989–1990). Nors programoje nurodytos keturios dalys, ryškiai atsiskyrė dvi: pirmoji aktyvi, repetityvinė, nereguliaraus ritmo, kartojamų garsų serija, primenanti vengrų folkloru dvelkiančią Bartóko bei Kurtágo stilistiką, ir lyrinė, lėtoji dalis. Šiame kūrinyje taikomas erdvinis sprendimas – atlikėjai apsupa publiką. Už nugarų išsidėsto mediniai, kraštuose – styginiai, kraštuose prie scenos – variniai, o ant scenos – mušamieji instrumentai, arfos ir solistai: fortepijonas (Emanuele Torquati), violončelė (Francesco Dillonas). Nors kartais buvo įdomu girdėti partiją iš šono, tačiau išsibarstęs orkestras nesukūrė orkestrinei muzikai būdingos masės, skambėjo skystokai (gal sėdėjau prastoje vietoje?). Gal toks atlikėjų išblaškymas lėmė ir dėmesio nesutelktumą, o gal dėl to, kad paskutinė dalis, lėtoji, lopšinės charakterio, apėmė jausmas, lyg kūrinys taip ir nepasiekė kulminacijos, neišpildė lūkesčių ir per greitai baigėsi.

Po pertraukos skambėjo Vykinto Baltako – vieno geriausiai užsienyje pritapusio ir aktyviausiai veikiančio lietuvio, be Lietuvos ansamblių tinklo veiklos dar organizuojančio ir šiuolaikinės muzikos atlikimo studijų programą LMTA –­ premjera. Tai Commentum violončelei (F. Dillonas) ir orkestrui. Pirminė versija –­ šmaikštus, žaismingas kūrinys –­­ skirta violončelei ir fortepijonui. Antrojoje versijoje orkestruotė irgi skamba ansambliškai, nenaudojama visa orkestro jėga. Muzika plėtojasi lėtokai, statiškai, tarsi pinasi daug panašių linijų / serijų. Iš tokių melodinių gabaliukų sudaryta kiek puantilistiška medžiaga truputį priminė naujosios Vienos mokyklos stilistiką.

Benas Šarka. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Antroji vakaro premjera – Vytauto Germanavičiaus „Povandeninė geomet­rija“ (įkvėpta hiperbolinių geometrinių formų) saksofonams (bosiniam tenoriniam ir sopraniniam) ir orkestrui. Energingai grodamas bosiniu saksofonu kapotas frazes Liudas Mockūnas dar ir skanduoja bei šūkčioja. Pabaigoje nuskambėjo Mockūno solo kadencija, tamtamo dūžis, o jau viskam pasibaigus netikėtas saksofono pūstelėjimas, lyg „taškas“, publiką prajukdė. Apskritai šis kūrinys sulaukė daugiausiai ovacijų, nes buvo virtuoziškiausias, aktyvus, priminė olandiškos minimalizmo mokyklos (daug garso!) stilistiką, orkestriškas ir galbūt estetiškai suprantamiausias publikai, komunikuojantis.

Koncerto pabaigoje pateiktas kompozitorės iš Australijos Lizos Lim spalvingos orkestruotės spektralistinis kūrinys „Pearl, Ochre, Hair String“ (2009-2010). Tutti pradžioje nuskamba klišinis spektrinis sąskambis, o dėmesį iškart patraukia apvyniotas violončelės strykas, tapęs „giro stryku“ (rantytas kaip Lotynų Amerikos instrumentas güiro). Kūrinyje skleidžiami jį inspiravę išraižytų kriauklių ir mirgėjimo įvaizdžiai. Perkusijos sekcijoje irgi girdime güiro barškėjimą. Keliasluoksniai spalviniai blokai atskirti pauzėmis ir perkusija. Kartais užsiveda motorinis ritmas, tarsi ėjimas kažko link, kartais nuskamba konsonansiški sąskambiai.

Spalio 22 d. į ŠMC kvietė koncertas „Muzika vaizde / vaizdas muzikoje“. Programos koncepcijos autorius Vykintas Baltakas parinko kūrinius, kurių egzistencijai svarbus vaizdas, už ką jis nusipelno pagyrų, nes tai tikrai aktualu šiandienos šiuolaikinės muzikos arenoje, kurioje gausu multimedijinių, tarpdisciplininių renginių, o publika net nebesėdi.

Olando Stefano Prinso „Piano Hero No. 1“ (midi klavišiniams, elektronikai ir vaizdo projekcijai, 2011–2012) – agresyvus, aktyvaus ritmo. Tai atvejis, kai kūrinys gimsta atitinkamai iškarpius ir sumontavus vaizdo įrašą – jame rodoma, kaip daiktais brūžinamos fortepijono stygos. Kūrinio pabaigoje videoprojekcija viską greitina ir lėtina, tai atitinkamai paveikia ir garsą. Pianistas (Stéphane’as Ginsburgh’as) scenoje groja sintezatoriumi.

Francesco Dillonas

Vytauto V. Jurgučio premjera „Telo­sferos“ styginiams (kvartetas „Chordos“), elektronikai ir vaizdo projekcijai – dar viena detalė, užbaigianti jo triptiką „Telos“ arba TTT (nes kiti du kūriniai pavadinti „Telomeros“ ir „Telogenai“). Jurgutis siekia garsinio lauko ir vaizdo spektrų bendrumo, tad per spaudos konferenciją kompozitorius teigė ir pats daug prisidėjęs prie vaizdo (autorė Akvilė Anglickaitė) gimimo. Kūrinys drone stiliaus, per gaudesius girdėti styginių šurmulys, vis aukštėjantis ir jau skambantis tarsi dūžtantis stiklas. Vaizde tarsi pro mikroskopą regime fantastines abstrakčias formas ir galime įsivaizduoti, kad garsai perteikia mistinį gyvūną, jo vidų, ląstelių gyvenimą, juolab kai styginių garsai primena šikšnosparnių ar vabzdžių skleidžiamus garsus.

Kompozitoriaus ir režisieriaus Thie­rry’o De Mey kūryba susijusi su choreografija. Atliktame opuse „Light Music vienam dirigentui“ (2004) šis judesiais „kuria“ ir vaizdą, ir garsą. Kamera užfiksuoja judėjimą, o tai, kas užfiksuota, projektuojama ekrane lyg šviesos takai. Girdime aido prisotintą perkusiją, poliritmines struktūras, vėliau ilgesnius, vaiduokliškus garsus, susisiejančius su prieš tai skambėjusiu kūriniu. Autorius mano, jog judėjimas yra muzikos šerdis ir pats kelia klausimą – muzika tai ar choreografija? Koks jų santykis šiame ir kituose panašaus pobūdžio kūriniuose „Silence Must Be“, „Table Music“?

Matthew Schlomowitzo „Popular Contexts Volume 2“ (prieš porą metų „Gaidoje“ girdėjome kitą „Popular Context“ tomą) fortepijonui, sempleriams, balsui ir judesiams pradžia – pentatonikos garsai. Juos nutraukia triukšmai arba arpedžio muzikėlė Glasso stiliumi. Tai savotiška muzikinė mišrainė su minimalizmo replikomis, kalbamaisiais intarpais.

Toliau nuskambėjo Michaelio Beilo matematiškai tikslus darbas 4 instrumentams, vaizdo ir garso projekcijoms „Karao­ke Rebranng!“ (2006–2013). Tai 2006 m. pristatytos kompozicijos „Branng!“ remiksas. Malonu jausti tvarką: 10 padalų, kiekviena trunka vieną minutę ir yra 29 taktų apimties. Vizualiai gerai atrodė centre stovintis perkusininkas, iškilmingai sudaužiantis lėkštes. Sekundei vis pasigirsta W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ įrašas, jauni atlikėjai – pianistė Marta Finkelštein, altininkė Monika Kik­nadzė, saksofonininkas Arminas Bižys ir perkusininkas Lukas Budzinauskas – šį impulsą aplipdo aiškiomis muzikinėmis figūromis ir taip Mozarto muzikos frag­mentas dekonstruojamas į 10 padalų.

Priešpaskutinis kūrinys – François Sarhano „Ô Piano“ kalbančiam pianistui ir garso įrašui (2012) išsiskyrė interakcija, teatriškumu. Pianistas, kalbėdamas ir papildydamas savo mintis pianistiškų frazių skambinimu, regis, samprotauja apie profesiją. Šis darbas vertingas, priverčiantis susimąstyti.

Koncertą baigė Anatolijaus Šenderovo premjera „...after Chagall“ klarnetui (Andrius Žiūra), styginių kvartetui ir perkusijai, kurį įkvėpė Marco Chagallo vitražai, vaizduojantys 12 Izraelio genčių. (Internete susiradau ir pamačiau, kokie puikūs šie vitražai, todėl nenuostabu, kad įspūdis Šenderovui nedyla daug metų.) Žydų gyvenimo imitavimui Europoje pasirinktas klarnetas, juo grojama klezmeriška maniera. Ant virvių scenoje sukabinti vitražiukai naudojami kaip perkusija. Be žydiškos tematikos, šiam kompozitoriui būdingos tembro subtilybės, tačiau jos geriau atsiskleidžia orkestrinėje muzikoje.

Po koncerto vyko Dada 100-mečio minėjimas. Sukakčiai skirtą performansą „Cabaret Voltaire retourné“ inspiravo faktas: 1916 m. Ciuriche vos keleto gat­vių atstumu vokiečių poetas Hugo Ballis įkūrė „Cabaret Voltaire“ – meninį ir politinį kabaretą, davusį pradžią dadaizmo judėjimui, o Leninas tuo metu irgi rezgė pasaulinės proletariato revoliucijos planus... Lyg iš René Magritte’o paveikslo nužengęs kompozitorius Gintaras Sodeika perskaitė Dada manifestą, dailėtyrininkas Kęstutis Šapoka apžvelgė meno padėtį visuomenėje, bet labiausiai nudžiugino aktorius ir režisierius Benas Šarka, užsidėjęs kaukę su kiškio ausimis bei nardymo akiniais ir leidžiantis garsus gėrimo stiklinėje.

Spalio 23 d. toje pačioje ŠMC salėje pasirodė klavesino ir akordeono virtuozų duetas iš Lenkijos – Gośka Isphording ir Maciejus Frąckiewiczius. Kūrinio pavadinimas „MissA“ (2014) slepia lyg ir daug reikšmių, kurias kompozitorius Michałas Mocas išdėsto anotacijoje, tačiau muzikoje buvo girdėti tik treliai, tęsiamas aukštas akordeono garsas, trumpos, tarsi nuolat kylančios motorinio ritmo gamos klavesino frazės bei virtuoziški viražai.

Gérardo Grisey (1946–1998) ankstyvoje, stojamiesiems egzaminams parašytoje pjesėje „Passacaille“ akordeonui (1967) labiau nei muzika domino išraiškingas akordeonisto grojimas, veido mimikos.

Liudas Mockūnas

Danų kompozitoriaus Simono Steen-Anderseno trumputis, monolitiškas „Next to Beside Besides No. 3“ sustip­rintam akordeonui (2003–2005) pasižymėjo monotonišku žemo registro „šliaužiojimu-dejavimu“, pertraukiamu perkusinių triukšmų. Šie išgaunami tarp dumplių įkišus kažką panašaus į popieriaus lakštus.

Pēterio Vasko „Kantāte“ klavesinui (1980) pasižymėjo choraline faktūra (skambesį mintyse pakrikštijau bažnytiniu klavesinu).

Justė Janulytė premjeros pavadinime „Harp is a Chord“ irgi žaidžia perstatydama žodį „harpsichord“. Autorei būdingas minimalizmas bei lėta metamorfozė, girdimi ir šiame kūrinyje. Dia­toninė baltų klavišų harmonija, pasiskolinta iš eolinės vėjo arfos, bangomis prabėgantis klavesinas – šią harmoniją pratęsia akordeonas... Taip autorė suporuoja du skirtingos garsinės raiškos instrumentus į vieną labai pavykusį hibridą. Kūrinyje akordeonas ryškėja ir vėl nuslopsta. Kompozicijos ambientinė atmosfera, pasikartojantis bangavimas maloniai migdė kaip per panašaus stiliaus amerikiečio Williamo Basinskio koncertą.

Galiausiai sulaukėm dėmesio verto finalo. Pierre’o Jodlowskio „Lessons of Anatomy – Book of Harpsichord“ klavesinui, elektronikai ir vaizdo projekcijai (2015) nuo pirmųjų sekundžių tamsoje grėsmingais žemais garsais kaustė lyg trileryje. Atlikėjai Isphording teko daugiau vaidybos nei tikro grojimo, pavyzdžiui, imituoti trenkimą, kai tuo pačiu metu sinchroniškai pasigirsta įrašytas garsas. Ir pats klavesino tembras nedominuoja, jis transformuojamas, skamba galingai, amplifikuotai, prisodrintas aido. Ekrane rodomi iš arti nufilmuoti klavesino viduriai. Kūrinio centriniu tašku tapo vieta, kai vaizdas ekrane dingsta, o klavesinininkė vidury scenos imituoja smūgius į nematomą paviršių. Suabejojau tik epizodu, kai atlikėja apsimauna pirštines ir užsideda mėlyną peruką. Tokio pobūdžio kūrinys priklauso dabar populiariai ir dar aktua­liai multimedialumo tendencijai (panašus principas buvo juntamas ir Prinso kūrinyje).

B. d.