Raimonda Žiūkaitė. 26:2=13!

Tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“

 

„Gaida“ prabėgo, išklausiau įdomesnius ir nuobodesnius jos koncertus, debiutus, lietuviškas premjeras, o po savaitės pertraukos dar teko laimė patyrinėti ir pramoginį renginio „apendiksą“: tris kitokio pobūdžio ir kalibro koncertus, kurie (nors atliepiantys „keys & strings“ potėmę) viena koja išlipa iš festivalio rėmų.

Lapkričio 6 d. Kongresų rūmuose pasirodė žymiausias pasaulyje styginių kvartetas „Kronos“, bendradarbiaujantis su JAV kompozitoriais minimalistais, pasirodantis kartu su Paulu McCartney’u ir kitomis žvaigždėmis, pergrojantis Jimi Hendrixo dainas.

„Kronos“

Kvarteto muzikantai Davidas Harringtonas, Johnas Sherba, Hankas Duttas, Sunny Yang į sceną žengė apsirengę ne juodai, kaip įprasta, o laisvalaikio stiliumi (violončelininkė vasariškai gėlėta suknele) ir patys vedė koncertą, pristatinėjo programą (matyt, tai įprasta amerikiečiams, T. Riley ir Ph. Glassas irgi vedė savo koncertus). Kvartetas naudojo garso stiprinimo aparatūrą: prie natų stovų apačios pritvirtinti mik­rofonai ir procesoriai reguliuoti garsui.

„Kronos“ populiarumo priežastis – ne tiek nepriekaištingas atlikimas, kiek pats repertuaras, kurį galėtume pavadinti „Visko po truputį“. Programą sudarė džiazas, bliuzas, kantri, world music, rokas, minimalizmas. Viskas, kas linksmina publiką. Po truputį – visos atliktos pjesės labai trumpos, vidutiniška trukmė 3–6 min., išskyrus Glasso ir Reicho kūrinius, kurie labiau priminė įprastą „Gaidos“ koncertą.

Pasirodymas pradėtas altininko, nuo praėjusio dešimtmečio ir kompozitoriaus Gartho Knoxo pjese Nr. 3 „Dimensions“ iš ciklo „Satellites“ (2015). Ji sukurta įgyvendinant programą „Penkiasdešimt ateičiai: Kronos mokymosi repertuaras“ (kvartetas užsimojo užsakyti ir parengti 50 naujų kūrinių). „Dimensions“ pagrindinė idėja – skirtingos stryko judėjimo trajektorijos: vertikaliai, horizontaliai, ratais, atvirkščia puse (con legno). Iš šokio ritmo kartais pereinama į krebždesius, tarsi ant gerai pažįstamos įprastos muzikos užbarstoma pipirų, supažindinant mažiau patyrusius klausytojus su išplėstinėmis grojimo technikomis.

Tada buvo atlikta islandų grupės „Sigur Rós“ kūrinio „Flugufrelsarinn“ („Musių išlaisvintojas“, 1999) aranžuotė. „Sigur Rós“ išsiskiria nežemiška, eterine, svajinga muzika. Toks buvo ir šis aranžuotės kvartetui atlikimas: atmo­sferinis, aidintis, o besikartojantys, bet vis kitaip perspalvinti, lėti akordai kėlė šiurpulius.

Kita aranžuotė sugrąžino į Ameriką. Tai archajinis bliuzas, juodaodės dainininkės ir gitaristės Geeshie Wiley 4 dešimtmečio daina „Last Kind Words“. Gitaros akompanimentas buvo perteiktas styginių pizzicato, o bliuzinį balsą / melodiją imitavo šliaužiojanti smuiko melodija.

Terry’o Riley’o pjesė Nr. 10 „One Earth, One People, One Love“ iš cik­lo „Sun Rings“ (2002) sukurta NASA užsakymu, joje panaudoti Visatos garsai. Kvartetui griežiant kiek gedulingus akordus, garso įraše girdėti žmogaus balsas, tariantis su pavadinimu sutampantį tekstą.

Smalsu, kaipgi bus interpretuojama roko grupės „The Who“ gitaristo Pete’o Townshendo (išgarsėjusio dėl „vėjo malūno“ judesio) dainos „Baba O’Riley“ (1971; jos sintezatorių įžanga, primena Riley’o „Rainbow in Curved Air“) aranžuotė. Riley’o stiliaus greiti treliai skamba fonogramoje, o styginiai šliaužiojančia maniera groja melodines atkarpas.

Pirmoji dalis baigta naujausiu Glasso Styginių kvartetu Nr. 7 (2014). Deja, tai buvo blankiausias vakaro kūrinys. Gal dėl to, kad pakito garsas (mažiau aido, žemesnis garso lygis, pats tembras nebe toks malonus ausiai, girdėti stygų džeržgesys), o gal dėl to, kad kūrinys gerokai ilgesnis (apie 20 min.) ir tarsi stovintis vietoje, kvartetas Nr. 7 nusibodo.

Po pertraukos klausėmės Michaelo Gordono „Clouded Yellow“ (2010), kuriame triolių akompanimentas žemaisiais styginiais ir cypaujantis smuikas (vėliau susivienijantys į ritmiškai intensyvų spiečių, kuriame kinta spalva ir ryškėja violončelė) suformavo tarsi 3 padalas.

Duoklė world muzikai – inuitų gerk­linio dainavimo atlikėjos Tanyos Tagaq „Sivunittinni“ (2015), sukurtas „Kronos“ užsakymu. Perspausto stryko technika išgauti gergždžiantys tonai ir tarsi tankus kvėpavimas mašinalus rit­mas tiksliai perteikė inuičių gerklinį dainavimą.

Visus savo trumpumu pralenkė Laurie Anderson lėta, meditatyvi dainos „Flow“ (2010) aranžuotė.

Pabaigoje nuskambėjo ilgiausias ant­rosios dalies kūrinys – Reicho kompozicija trims kvartetams „Triple Quar­tet“ (1998). Šiuo atveju, trūkstami 2 kvartetai skambėjo fonogramoje, o pats kūrinys susidarė iš trijų dalių: sinkopuotas ritmas – lėtoji dalis, melodija, besipinanti polifoniškai, ir vėl intensyvus ritmas.

Visi koncerte skambėję kūriniai specialiai sukurti ar aranžuoti „Kronos“ kvartetui. Tai parodo „Kronos“ svorį ir indėlį inicijuojant naują muziką.

Turint omeny kūrinių trumpumą, bisai po koncerto sudarė tarsi atskirą, dar vieną programos dalį. Pirmas bisas –­ libanietiška liaudies daina, apie kurią išgirdome įdomią istoriją. „Kai atlikome šią dainą Prancūzijoje, klausytojai sakė, kad tai prancūziška daina. Grojant Italijoje, daina buvo neabejotinai itališka. Galbūt... Galbūt po koncerto sužinosime, kad grojame lietuvišką dainą“, – pajuokavo smuikininkas Harringtonas.

Antrasis bisas buvo ikoniška, gal dažniausiai liaudies smuikininkų grojama amerikietiška melodija, tikras blue­grasso himnas „The Orange Blossom Special“, imituojantis to paties pavadinimo traukinį.

Galiausiai kvartetas sugrojo kovojančio su rasizmu Abelio Meeropolo parašytos ir Billie Holiday išpopuliarintos dainos „Strange Fruit“ aranžuotę.

Jei po koncerto publika stojosi ploti nerangiai, tai bisas ištirpdė bet kokius ledus – visi tiesiog pašoko. Po antro biso klausytojai išvis pašėlo. Tai tik patvirtina seniai sklandžiusią tiesą: užtenka žmones kankinti įmantriomis avangardinėmis kompozicijomis.

Lapkričio 10 d. Vilniuje (nepavykus suorganizuoti koncerto Palangoje) pasirodė žymiausiu šių dienų kompozitoriumi tituluojamas Glassas. 2014 m. „Gaidoje“ vyko jo ansamblio koncertas, o šiemet per Kongresų rūmuose surengtą fortepijoninės muzikos vakarą skambėjo visi Glasso parašyti etiudai. Etiudais, kurie buvo rašyti 1994–2012 m., siekta ieškoti dinamikos bei tempo įvairovės ir lavinti atlikimo techniką.

Tradiciškai etiudas yra nedidelės apimties kūrinys, skirtas konkrečiam grojimo technikos aspektui lavinti. XIX a. Liszto, Chopino sukurti, jie tapo pilnaverčiais koncertiniais šedevrais, tačiau žanras vis tiek asocijuojasi su mechaniškomis, virtuoziškomis pjesėmis. Tokius etiudus galėtų priminti radikaliai minimalistiniai, adityvine technika parašyti ankstyvieji Glasso kūriniai Music in Contrary Motion, Two Pages ar Music in Fifths... Tačiau Glasso etiudai ne tokie. Pusė jų išvis skamba nebe kaip Glasso, o kaip Rachmaninovo, Liszto ir kt. romantizmo kompozitorių kūriniai. Gal taip yra, nes Glasso stiliui būdinga ne tik jo firminių duolių, triolių kaita (dalijant dviejų vienetų ritminę vertę į tris, vėliau keturias lygias dalis) bei skirtingų ritminių figūrų (duolių, triolių) atlikimas vienu metu, bet ir „repetityvinių struktūrų muzika“, kai vis kartojamas klasicizmo-romantizmo harmonijos frag­mentas. Šiaip ar taip, tai lengvai ausimis ir smegenimis „virškinama“ muzika, ji nebombarduoja informacija, nereikalauja koncentracijos, kai kada visai priartėja prie popmuzikos.

Philipas Glassas

Koncertą pradėjo pats Glassas. Taręs keletą žodžių publikai, jis nerūpestingai sėdosi prie fortepijono ir be jokių įžangų, be natų ėmė groti. Glasso nedera aptarinėti kaip pianisto: profesionaliu atlikėju jis netiktų būti ir dėl amžiaus, ir dėl laiko stygiaus (kasdien groti, kad būtų palaikoma „forma“). Tačiau pub­likai užteko vien to, kad mato gyvą legendą, ir nors pirštai neklausė, tai nebuvo svarbiausia: skambesys įtikino.

Vakaras buvo įdomus, nes galėjome palyginti kompozitoriaus ir trijų profesionalių pianistų interpretacijas. Rusas Antonas Batagovas grojo techniškai itin švariai, tiksliai. Petras Geniušas išsiskyrė ekspresyvia, romantizmo epochai būdinga interpretacija. Taivane gimusi Jenny Lin, kaip ir Glassas, grojo laisvai, be natų ir pasiruošimo, tačiau jos sentimentali interpretacija buvo šiek tiek netikra. Iš viso kiekvienas iš keturių muzikantų atliko po 5 etiudus.

Glassas papasakojo, kaip gimė du etiudų tomai, su kokiais iššūkiais jis susidūrė. „Norėjau parašyti 20 etiudų. Sukūręs 10, truputį sustojau. Vėl pradėjus rašyti antrąjį tomą, etiudai ėmė labai skirtis nuo pirmųjų... Žinau, leidžiu jums suprasti, tarsi nežinojau, ką darau... bet aš tikrai nežinojau, ką darau. Tuomet tiesiog pasidaviau instinktui, ėmiau nebemąstyti tiek daug.“

Paskutinis, oficialiai „Gaidos“ rėmuose, bet jau kitokią publiką sukvietęs renginys – Jungtinės Karalystės elektroninės muzikos garsenybių „Autechre“ (WARP Records) pasirodymas. Tradiciškai festivalis pasiūlo vieną elektroninės muzikos įžymybės koncertą: pernai tai buvo „Squarepusher“, užpernai Robertas Henke, tad lapkričio 11 d. ŠMC vėl užtvindė elektroninės muzikos klausytojai. Belaukiant žymiojo dueto, per ekstremalios noise muzikos kūrėjo Russello Huswello trumpą pasirodymą pub­likai nuo garso ėmė trūkti oro ir rezonuoti vidaus organai. Lyg to būtų maža, jis dar pasitelkė stroboskopines šviesas ir dūmus. Dėl tokių iššūkių užsimezgė keistas kontaktas su publika: apsišaudyta replikomis, po kurių Huswellas lyg išprovokuotas gurkštelėdavo alaus ir dar įkrėsdavo beržinės košės į ausis.

Galiausiai apie 23 val. salėje užgeso šviesos ir tamsą užliejo „Autechre“ due­to (Robas Brownas ir Seanas Boothas) muzika. „Autechre“ kartu su Aphexu Twinu ir kitais, laikomi cent­rinėmis IDM (intelligent dance music) figūromis. Koncertas tapo proga išgirsti ir naujausią albumą „elseq 1-5“. Tai sofistikuota, į savitą garso dizainą panardinta muzika, neskirta šokiams: joje nebuvo monotoniško ritmo (beato), kvadratiškumo, tokios ritmo figūros išnirdavo tik retkarčiais. Nuostabą sukėlė per kulminaciją tai arčiau, tai toliau erd­vėje pasigirdę iškilmingi akordai. Muzikinė dinamika (vieni sluoksniai tylesni, kiti garsesni) suformavo trimatę erdvę. Beje, pasirodymą turėjusi gaubti aklina tamsa „neišdegė“: žmonės nuolat zujo pirmyn atgal pasišviesdami telefonais.

Net jei 2016-ųjų „Gaida“ pasirodė kiek blankesnė (man įsiminė tik vienas kitas epizodas), pastaruosiuose trijuose koncertuose per keletą dienų gyvai pamatytos / išgirstos šiuolaikinės muzikos megažvaigždės su kaupu reabilitavo festivalį.

„Autechre“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos