Atrodo, miuziklų kultūra Lietuvoje ne tokia ir skurdi. Miuziklus ir roko operas kasmet (dažniausiai pagal pasiskolintą muziką) stato moks­leiviai ir studentai (Čiurlionio menų mokyklos abiturientai, VU Matematikos ir informatikos fakulteto studentai, Gabijos gimnazija, GMF muzikinis teatras). Kartkartėmis pastatomas ir koks profesionalesnis miuziklas ar roko opera. Tokių istorijoje – Kęstutis Antanėlis ir jo „Meilė ir mirtis Veronoje", Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka", Giedriaus Kuprevičiaus miuziklai, ypač „Ugnies medžioklė su varovais". Iš naujųjų laikų roko operų kūrėjų paminėtinas Rokas Radzevičius ir net Andrius Mamontovas („Tadas Blinda"). Vien šią žiemą didžiąsias šalies arenas apkeliavo „didžiausia ir brangiausia visų laikų" – „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda" (muzika Kipro Mašanausko); moksleivių atliktas ir jiems skirtas „Styga: miuziklas apie mūsų gyvenimą" (kompozitoriai: A. Navakas ir G. Sam­sonas). Visi jie buvo pramoginio pobūdžio, orientuoti į „plačiąsias mases". Bet turbūt visuomet miuziklas susijęs su komercija.

Kita vertus, Vilniuje, skirtingai nei daugelyje Europos sostinių, vis dar nėra muzikinio teatro, nors, gali būti, jau atsirado grupė žmonių, norinčių dirbti su miuziklu, gebančių vienodai gerai vaidinti, šokti, dainuoti, atlikti akrobatinius triukus. Juk Vilniaus kolegijoje net yra „pramoginio scenos meno" studijų programa, dabar, regis, pervadinta į „muzikinį teatrą", kuris kasmet išleidžia apie 10 miuziklo aktorių, o pastarieji nelabai turi kur pasireikšti.

Šių veiksnių pakurstytas 2014 m. buvo įsteigtas Jaunimo miuziklo teatras (JMT). Jauni ir nebūtinai jauni menininkai nori laužyti tradicijas. Laikai kupini individualizmo, tad neįtikėtina būtų išgirsti: „Mes, naujoji karta, norime daryti viską taip pat, kaip iki mūsų, kad tik pataikytume į tuos pačius rėmus, kad tik niekuo neišsiskirtume!" Taip, kanonų mes nebeturime. Užtat turime klišes.

Įprastas brodvėjinis miuziklas pasižymi atpažįstamu stiliumi, niveliuojančiu įvairių siužetų miuziklus. JMT pasiryžęs ieškoti, koks galėtų būti šiuolaikinis lietuviškas miuziklas, ir teigia, jog būtent lietuviško miuziklo dar nėra. Neaišku, ką norima pasakyti? Paaiškėja, kad toks lietuviškas miuziklas turėtų būti ne lengvojo žanro, bet labiau siejamas su psichologiniu ir kameriniu pastatymu. Vadinasi, eliminuojami du pagrindiniai miuziklo dėmenys: pramoginė stilistika ir pastatymai didelėse scenose. Tačiau šiuos pašalinus, kaip vis dar išlaikyti miuziklo žanrą, nepaverčiant jo tiesiog eiliniu spektakliu su savomis klišėmis?

JMT, kurio komandą sudaro tiek jauni, tiek labiau patyrę menininkai (vadovė – choreografė Gytė Bartoš, režisierius Albertas Vidžiūnas), tiek turbūt žinomiausias kolektyvo narys, dainininkas Markas Palubenka, norėtų taikyti į savitą tarpžanrinę nišą. Ar į tą nišą pataikys jau po pirmo karto, turėjo paaiškėti per sausio 29 d. vykusį šios trupės prisistatymą – premjerą „Miuziklas (kitaip) EX'IT" (nors EX'IT eskizas jau buvo parodytas tarptautiniame teatro debiutų festivalyje „Tylos!" 2014 m.).

„Kitoks miuziklas skirtas auditorijai, nebijančiai susidurti su naujomis formomis, netipiniais sprendimais bei netikėtumų gausa", – skelbė kūrėjai. Na, jei EX'IT būtų parodytas Brodvėjuje ar Vest Ende, nesusipratimų kiltų, tačiau LNDT Mažojoje salėje kažko panašaus buvo galima laukti.

Radikaliausias pokytis ir visa paslaptis EX'IT'e: atsisakyta libreto, keičiant jį balsine raiška, instrumentų balsiniu įgarsinimu, vokaline ir kūno perkusija, judesiu. Bežodystė leidžia kilti įvairesnėms asociacijoms, išlaisvina interpretavimo ir – šalutinio poveikio – nesupratimo galimybes.

Minimalią scenografiją sudarė masyvūs balti rėmai, pasitarnavę visose situacijose kaip durys, vonia, kambariai, liftas... Dramaturgija – 5 etapai, iš kurių paskutinis – grįžimas į pirmą ir įvairių buvusių elementų pakartojimas, sintezė.

Po spektaklio dar kartą perskaičius interviu su kūrėjais, paaiškėjo, kad spektaklio tema – skaudus vaikystės prisiminimas (įžeista mergaitė smėlio dėžėje), kuris lydi visą gyvenimą ir neduoda ramybės. Bet spektaklyje ne tik tas prisiminimas, bet svarbiausia, ir tas vienas herojus nebuvo akcentuotas, nes kiekviename veiksme centrinę poziciją užimdavo vis kita aktorių pora.

Taip pat kiekvienoje amžiaus tarpsnio stotelėje žiūrovas kviečiamas iš naujo apmąstyti ryškiausius savo išgyvenimus, aktorių potyriuose atpažinti savuosius. Taip, šis sumanymas dėl jaunų aktorių energingos, nuoširdžios vaidybos pavyko. Tikrai atpažinau vaikystės žaidimus, bendraamžių atstumtą vaiką. Paauglystė pralekia su meilės laiškeliais, flirtavimu; dainavimas mormorando, „a" arba „ū" balsiais kuria intrigos nuojautą. Tada prasideda raudonoje šviesoje paskendę jaunųjų porų meilės žaidimai, kasdienybės virsmai: vėliau poros keičiasi, suprask, svetimauja, o supykę sutuoktiniai nebepriima paklydėlių atgal į vonią. Tęsiami, susipinantys sekundų sąskambiai primena chorinę muziką iš jaunų kompozitorių konkurso „Vox Juventutis". Mergina, pririšdama vaikiną prie balto rėmo, „pririša" jį prie namų tikrąja žodžio prasme. Naujakurių scenoje vaizduojamas spartus darbo tempas, neapsieita be liečiamų ekranų, išmaniųjų telefonų imitavimo. Dar vėliau veiksmas pasisuka tragiškai: gatvėje partrenkta mergina miršta, tritonio intonacija dainavime skamba kaip kal­tinimas. Galiausiai 5-ojoje scenoje („At­siprašymas") netikėtai atpažįstame tą pačią porą iš vaikystės. Vaikinas prašo atleidimo, mergina, vis dar pikta, galiausiai atleidžia. Bet pabaigoje vaikinas stovi vienišas...

Kaip sufleruoja pats žodis „miuziklas", kertinė vieta žanre skiriama muzikai. Buvo smalsu, kokie gi sprendimai bus priimti muzikinėje šio „miuziklo kitaip" plotmėje. Bežo­dį iššūkį priėmusi jauna kompozitorė Karolina Kapustaitė siekė natūralumo, personažų vidinės busenos atsispindėjimo garsuose. Kai kuriose scenose tie garsai susijungdavo į vienalytę scenos atmosferą, tačiau kitais atvejais stigo įspūdžio, paveikesnės muzikinės išraiškos, kuri buvo kiek per nuosaiki. Aktorių dainavimas irgi dar tobulintinas, tačiau tai atleistina, matyt, ruošiant aktorius, kol kas dainavimui skiriamas mažesnis dėmesys, ir geresnei kokybei pasiekti reikės laiko. Visa aktorių kuriama garsinė medžiaga papildyta gyvai improvizuojančiu akordeono ir perkusijos duetu, naudotas ir spektakliams įprastas foninę atmosferinę muziką kuriantis elektronikos takelis.

JMT su savo vizija kurti kažką itin autentiško – labai įdomi iniciatyva, ir tikrai šie sceniniai žanrai turi daug potencijos. Po „Operomanijos" kūrybinės grupės nanooperų bangos, regis, komercinio-pramoginio miuziklo tradicijų laužymas vėl intensyvėja. Sklando gandai, bus rengiamas „Trumpametražių miuziklų festivalis".