Festivalis „Gaida" įpusėjo. Trijuose paskutinę spalio savaitę vykusiuose orkestrų koncertuose išgirdome asociacijas keliančią, statišku subtilumu pasižyminčią ar nepretenzingą filmų muziką.

Spalio 28 d. Filharmonijoje griežė Sauliaus Sondeckio įkurtas Lietuvos kamerinis orkestras. Šįkart griežtais, tiksliais, neekspresyviais mostais orkestrą valdė jauna, grigališkojo choralo srityje besispecializuojanti dirigentė Adrija Čepaitė.

Vakarą pradėjo du muzikinius „veidus" – tango ir žydų muzikos – turinčio argentiniečio Osvaldo Golijovo „Last Round" styginiams, inspiruotas tango muzikos legendos Astoro Piazzolos netekties. Kūrinyje iš dalies rekomponuojama jo nemari muzika: tango frazės ištirpsta kanone, tai pačiai frazei papuošti prirašoma daugiau sluoksnių, tačiau kūrinio pradžioje grojanti tik dalis muzikantų (pagal sumanymą konfrontuoja du kvartetai) skamba skystokai. Antroji kūrinio pusė – tai fantazija miuziklą primenančios Carloso Gardelio 1930-ųjų dainos tema... Tik ar „Gaidos" klausytojui aktuali 1996 m. parašyta bandonija atliekamo tango transkripcija, juolab kai ir pats orkestras neliepsnojo tango ugnimi?

Šiųmetės „Gaidos" centrinės figūros, lenkų kompozitorės Hannos Kulenty kūrinys akordeonui, styginių orkestrui ir mušamiesiems „E-motions" (2011) yra jos naujesnės muzikos, kurioje autorei įdomus keleto laiko matavimų gretinimas, pavyzdys. Kompozicinis sumanymas – juostos tampymas arba didžėjaus technika, kai leidžiama nuskambėti motyvui, o tuomet jis sulėtinamas arba vėl pagreitinamas. „E-motions" pradedamas e-moll akordu, tonikos-dominantės kaita ir pagrindinio motyvo kartojimu. Tuomet šis motyvas atliekamas labai greitai, tačiau dabar jis primena cirko teminės muzikėlės skambesį – jį lemia ir, muzikiniais terminais šnekant, greitas I–V laipsnio keitimasis bose. Muzikinės tėkmės lūžį ir perėjimą į kitą tempą iliustruoja statiškas griežimas glissando, o kai pagrindinis motyvas ištęsiamas per ilgą laiko tarpą, tarsi norint sulėtinti klausytojo biologinį laiko pojūtį, – nuslūgsta visa muzikinė įtampa. Šios kūrinyje esančios padalos kartojamos. Vėl ėmus skambėti cirko ar animacinių filmukų muzikėlei, dingteli mintis, kad labai tiktų dabar į sceną įriedėti klounui ant vienračio ir sukti ratus aplink orkestrą. „Mano tikslas – iš pat pradžių pagauti klausytoją, tiesiog sugriebti ir jo nepaleisti, o jau tuomet pradedu žaisti laiku", –­ sako kompozitorė. Klausytojas mėgintas sugriebti virtuozišku akordeonininko Erneaszo Kubito grojimu, tačiau laiko tampymų, deja, nepasijuto. Ši idėja galėtų būti įspūdinga, jei kojos nekištų naivus, vizualokas, asociacijas keliantis muzikos charakteris.

Kito festivalio akcentinio kompozitoriaus Philipo Glasso Simfonija Nr. 3 – tradicinis šio autoriaus kūrinys, turintis ir romantines, ir aktyvias sudėtinio metro dalis. Avangardistai galėtų raukytis dėl muzikos „saldumo" ar pataikavimo masėms, bet faktas lieka faktu: Glassas – bene plačiausią klausytojų auditoriją turintis šių dienų kompozitorius.

Vakaro intriga žadėjo tapti pasaulinė Algirdo Martinaičio premjera –­ koncertas smuikui ir orkestrui „Trijų m'art komedijų sezonas" – tęsia kompozitoriaus tradiciją „Gaidai" pateikti po „naujojo gyvulizmo" stilistikos „oposumą" („kaip opusas, tik kailinis žvėrelis", – Algirdas Martinaitis). Ši muzikinė komedija – lyg prieš tai koncerte skambėjusių trijų kūrinių lydinys, ir ne tik. Visko primakaluota tiek daug ir keičiama taip dažnai, kad net nespėja kelti asociacijų. Neapsieinama be teatrinių elementų: dirigentė pučia vaikišką dūdelę, vėliau ši dalia tenka vienam iš orkestrantų, o baigiama, kaip ir pridera, solistės kadencija: solinę smuiko partiją guviai griežė jauna, įspūdinga suknele ir žvilgančiu Stradivarijaus smuiku akin krentanti Aisha Syed. Nors Martinaitis ironiškai kalba apie šv. Kvailybę ir šou maloniesiems klausytojams, publika plojo atsistojusi – turbūt paveikta „afektinės anestezijos". „Šventieji kvailiai!" – stebėjosi garbaus amžiaus ponas. Bet kur kas didesniu afektu šiame margame koncerte tapo bisui solistės nei į tvorą, nei į mietą atlikta J. S. Bacho alemanda iš partitos smuikui. Po nugriaudėjusio kaukių baliaus, Bacho muzika smogė itin kontrastingai – kad ir pagriežta jau kiek išsiderinusiu smuiku.

Ketvirtadienį Šv. Kotrynos bažnyčioje gan vienaplanės nuotaikos koncerto programą, kurioje buvo ir trys lietuvių kūriniai, atliko šios bažnyčios rezidentas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir jo vadovas Donatas Katkus.

Onutės Narbutaitės kompozicija „Was there a butterfly?" parašyta Ostrobotnijos kamerinio orkestro užsakymu, todėl prie pulto stojo šio orkestro dirigentas Juha Kangas. Kūrinys kupinas garso neharmoniškumo (angl. inharmonicity) efekto, tarsi varpo gausmas ar akordeono klasteriai, ir natūraliu garsaeiliu besiskleidžiančių virštonių žiedų. Efemeriškas, amorfiškas, be tėkmės ir vedimo drugelio plazdenimas kažkuo susisiejo su suo­mių kompozitorės Kaijos Saariaho stiliumi, pavyzdžiui, jos opusu „Sept Papillons", o besikartojančios padalos (darbinis kūrinio pavadinimas buvo Ostinato) tą akimirką, kai jau imtų nusibosti, persimainė į romantinę kulminaciją.

Garbingo amžiaus kompozitoriaus Vytauto Laurušo festivalio premjera –­ „Simphonietta" styginių orkestrui –­ nežadėjo nebūdingų, naujų ir netikėtų posūkių. Palyginti šviesios, konsonansiškos harmonijos kūrinys, tarsi įvairios Laurušo kūrybos nuotrupos, praslydo pro ausis įprasta šiam kompozitoriui muzikos kalba.

Apie nedaugžodžiaujančio, tylą ver­tinančio kompozitoriaus Ramūno Mo­tiekaičio premjerą „Be kraujo... be sparnų" galima pasakyti irgi nedaug. Tyloje suskambo žemųjų styginių dūžiai, krebždesiai, ilgesnės serijos garsų, kartkartėmis unisonas ir repetityvūs, niekur nevedantys ciklai.

Italų kompozitoriaus Stefano Gervasoni'o 2003 m. sukurta kompozicija 22 styginiams „Un leggero ritorno di cielo" stilistika (pauzių atskirtais aukštais smuikų garsais) iš pradžių kiek priminė prieš tai skambėjusį kūrinį, tik buvo daug aštresnė, sminganti lyg peilis. Tylūs, aukšto registro, glissando atliekami garsai kartais prasiverždavo agresyviai garsiai, o kūrinio pabaigoje pro triukšmą išniro choralus primenanti harmonija: akordai, tikėtinai simbolizuojantys dangų.

Kontrastu lėtiesiems programos kūriniams tapo Hannos Kulenty „GG Concerto" klavesinui ir styginių orkestrui (2009). Šis kūrinys iš kol kas festivalyje atliktų Kulenty opusų pasirodė labiausiai vykęs, buvo įdomus skirtingų ritmų derinimu. Tokia poliritmija įmanoma dėl dviejų klavesino manualų, kuriais skambino solistė Gośka Isphording – jai ir buvo parašyta ši kompozicija. Verta pastebėti ryškią lenkių, šiuolaikinės muzikos klavesinui virtuozių, tradiciją: tai ir XX a. pradžios žvaigždė Wanda Landowska, kuriai kūrinius yra skyrę Manuelis de Falla, Fransisas Poulencas ir kiti to laikmečio kūrėjai, ir Elisabeth Chojnacka, atlikusi Ligeti, Xenakio, Nymano opusus ir perdavusi patirtį pas ją studijavusiai Isphording. Šioji įspūdingai pradeda Kulenty kūrinį, orkestro tęsiamų G (sol) akordų „sienos" fone pažerdama klavesino garsų lietų. Solinės klavesino vietos virtuoziškos, „kapojami" nereguliarūs ritmai, tačiau kitur klavesino faktūra tiesiog susilieja į debesį, o akompanuojantis orkestras nėra pakankamai savarankiškas.

Na, o paskutinį spalio vakarą aktualiosios muzikos festivalis „Gaida" atkeliavo į sostinės Kongresų rūmus. Vietoj ekstremalių naujovių koncerte skambėjo klausymosi malonumą teikianti, platesnei publikai artima muzika ir virtuoziški violončelės viražai. Tai buvo ir savotiškas kino muzikos vakaras, nes net du iš trijų kūrinių sukurti pagal filmų garso takelius. Vakaro programą atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir latvių dirigentas Andris Veismanis.

Vieno iš šiuolaikinės muzikos organizacijos „Bang On a Can" įkūrėjų, JAV kompozitoriaus Michaelo Gordono naujausią kūrinį simfoniniam orkestrui „Beijing Harmony" („Pekino harmonija") įkvėpė Pekine, Dangaus šventykloje, esanti Aido siena ir nuo jos į visas puses sklindantis balsų aidas. Atgarsių efektas atlieka didelį vaidmenį ir kompozicijoje: intensyvesni garso svyravimai, nuvilniję per orkestrą, lėtėdami slopsta ir išsupa įdomias garsų samplaikas. Vienas kitą besivejantys, gama žemyn skambantys garsai susilieja į konsonansišką, tačiau gan nuspėjamą harmoniją. Tai postminimalistinės stilistikos, mano įtarimu, lengva ranka ir greitosiomis parašytas kūrinys, o toks tarp dviejų orkestro grupių atsimušančių garsų dialogas būtų paveikesnis jam besitęsiant ilgiau.

Kertinės šiuolaikinės lietuvių muzikos figūros Broniaus Kutavičiaus su lūkesčiais laukta pasaulinė premjera „Epitafija Orleano mergelei" yra sukurta pagal nebyliojo Carlo Theodoro Dreyerio filmo „Žanos d'Ark aistra" (1928) garso takelį, kurį Kutavičius parašė 2009 m. (Muziką šiam filmui per pastarąjį šimtmetį yra kūręs ne vienas kompozitorius.) Kulminaciją pasiekiantys ir staiga nutrūkstantys kūrinio epizodai gausūs vaizdingumo: žemųjų styginių įžanga, grėsmingi akordai, medinių pučiamųjų atliekama grigališkojo choralo melodija ir graudūs, dramatiški akordai, tarsi iš Česlovo Sasnausko giesmės „Marija, Marija" ar Mozarto „Requiem"... Orkestro pauzėse įsiterpia grigališkojo giedojimo ir skambančių bažnytinių varpų fonogramos. Ir vis dėlto tai mažai kuo panašu į žymųjį „pagoniškąjį avangardizmą", archajišką Kutavičiaus minimalizmą. Iš skirtingų epizodų sudaryta, pilna dažnų, staiga nutraukiamų kulminacijų kompozicija skamba tiesiog kaip į dvidešimt minučių sutrauktas filmo garso takelis, mėginantis perteikti filmo nuotaiką.

Kaip ir B. Kutavičiaus „Epitafija Orleano mergelei", amerikiečių muzikos legendos P. Glasso Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 „Naqoyqatsi" (2012) parašytas pagal jo paties kurtą garso takelį Godfrey'o Reggio filmui „Naqoyqatsi: Life as War" (2002). Anuomet violončelės partiją įrašė legendinis Yo-Yo Ma, o šįkart ją atliko paveikiais pasirodymais žymus solistas iš Izraelio Gavrielis Lipkindas. Sulinkęs ties instrumentu, su maniako šypsena veide, jis įnirtingai griežė ekspresyvią melodiją, tarsi smeigtų durklus į violončelę. O štai kūrinyje susidūrėme su atveju, kai dėl ilgos trukmės pasiklystama muzikos sraute, panyrama į transo būseną, užliūliavus repetityviniams ritmams ir jausmų proveržiams. (Tiesa, bisui G. Lipkindas irgi pagriežė J. S. Bacho kūrinį!)