Po aktualiosios muzikos festivalio „MaerzMusik" Berlyne

Plačios laisvės laikais vienu labiausiai ją ribojančiu faktorium tampa... laikas. Šiandien kaip niekad jo stokojame, nieko nesuspėjame, esame įkalinti laikrodžio tironijoje, punktualumo ir produktyvumo vertybių svertais reguliuojančioje mūsų gyvenimus. Į šias tendencijas atsižvelgta kasmetiniame aktualiosios muzikos festivalyje „MaerzMusik" (kovo 20–29 d.). Naujasis festivalio meno vadovas Berno Odo Polzeris pasuko filosofiniu keliu ir šiemetinį renginį pavadino „festivaliu (šiuolaikinėms) laiko problemoms".

Norėta visapusiškai apžvelgti laiko tėkmės ir valdymo klausimus. Devynias dienas trukusioje konferencijoje / tarpdisciplininėje platformoje „Thinking Together – The Politics of Time" per neformalius seminarus, paskaitas, diskusijas, filmų peržiūras ir kitus (viešai prieinamus) eksperimentinius formatus buvo gilinamasi į vyraujančius laiko konceptus, struktūras ir laiko patyrimą kapitalistinėje visuomenėje žvelgiant iš politinės, mokslinės, filosofinės ir meninės perspektyvų. Teorijas iliustravo ir papildė konkretūs laiko potyriai muzikoje, performansuose ar filmuose. Muzika yra mediumas, galintis sugriauti chronologiškumą, tad palikti alternatyviosios laiko patirties mene pėdsakus festivalio rengėjai siekė neįprastomis koncertinėmis situacijomis.

Festivalį įrėmino du renginiai, laužantys įprastus koncerto ir laiko suvokimo standartus: atidarymo „Liquid Room" ir uždarymo „The Long Now". Festivalio fokusu pasirinkta kompozitoriaus ir dramaturgo Georgo Aperghio (dabarties, kasdienybės / buities) kūryba.

Laiko šeimininkai. Koncerto papročius ir koncertų salės „ketvirtąją sieną" griaunantis naujas formatas „Liquid Room" – hibridas tarp atlikimo ir instaliacijos; jis labiau siejasi su klajoklišku gyvenimu ir jo amžinos kaitos logika nei sėdėjimu ramiai ir tyliai pritemdytoje koncertų salėje. Tai klausytojų išlaisvinimas. Jų laiko ir erdvės autonomija pasiekta šiuolaikinę akademinę muziką transliuojant klubiniu būdu: kai veikia baras, galima įeiti ir išeiti kada nori ir klausytis keturiose scenose dvie­jų ansamblių (šio formato plėtotojo belgų ansamblio „Ictus" ir „ensemble mosaic") atliekamų daugiau nei 20 kūrinių iš kokio nori atstumo ar kampo. Tikras džiaugsmas klausytojams: nereikia kankintis ir muistytis kėdėse, o po visko mandagiai paploti. Kita vertus, „sudaiktinti" atlikėjai ir kompozitoriai nebesimėgauja pokoncertine šlove, netenka (užsitarnautos) pagarbos, reikšmingumo džiaugsmo.

Laikas tamsoje. Kas nutinka, kai koncerte nebelieka performatyvumo elemento? Muzikos, vakarieniavimo (ir t. t.) tamsoje madai pasidavęs austrų kompozitorius Georgas Friedrichas Haasas pristatė Styginių kvartetą Nr. 3 „In iij. Noct." (2001). Atlikėjai „Ensemble KNM Berlin" buvo išsidėstę 4 salės kampuose aplink klausytojus, taip sukurdami dar ir erdvinį efektą. Grojimas tamsoje turėtų būti ekstremalus: muzikantai nemato nei natų, nei kolegų, nei publikos. Šis gana ilgas kūrinys, pasak anotacijos, sukomponuotas kaip žodinė partitūra, kurioje daug detalių ir sprendimų palikta atlikėjų nuožiūrai. Komunikuodami (ir visai neblogai tai pavyksta!) vien garsais, jie inicijuoja muzikinius procesus pakviesdami vienas kitą prisijungti arba atsakyti kitu motyvu ir patys nusprendžia, kiek pradėtas epizodas bus plėtojamas. Skambėjusi muzika priminė H. Lachenmanno estetiką (krebždesiai, trumpi glissando, atskirti pauzėmis). Naudojami garso judėjimo ratu ir garso atstumo kitimo (garsyn–tylyn) efektai tamsoje veikė ryškiau. Pasiteisino kūrinio pabaiga, kai kvartetas pagaliau „įsivažiavo" tremoluodamas glissando abiem kryptimis. Galėtų visas kūrinys būti panašiai intensyvus: juk tamsoje jau ir taip eliminuojamas atlikimo vizualumas, taigi sunkiau išlaikyti dėmesį, o kai muzika neintensyvi, tik „trupiniai tamsoje", darosi nuobodoka, migdo.

Laikas transe. Michaelo Gordono „Timber" (2009), ratu sustojusių 6 muzikantų apeigos, jau žavėjusios 2013-ųjų „Gaidoje", šįkart buvo atliktos scenos tolumoje stovinčių ansamblio „Ictus" muzikantų. Visa valanda intensyvaus grojimo, griežtai organizuotų poliritminių ir polimetrinių sluoksnių ir užsisluoksniavimų, klajojančių tarp nepailstančių atlikėjų, vėl privertė nustebti, ką gali sukurti „malka" (vadinama simant­ra) ir antžmogiškas grojimas. (Taip pat spėliojau, ką apie „malkos daužymą" mano vokiečiai, anot gandų, nevertinantys minimalizmo.) Amplifikuotos simantros, pasižyminčios virštonių kupinu garsu, kintant daužymo amplitudei, greičiui ir vietai, išskleidė atmo­sferinį pulsuojantį gausmą. Klausantis keleto garsinių dimensijų, šovė mintis, ar tik šis kūrinys neįkūnija paties nuolat bėgančio laiko, mums tai pagreitėjančio, tai sulėtėjančio, nepastebimai perei­nančio iš vieno etapo į kitą...

Apie būsimosios dabarties numatymą. Trilogija „Ökonomien des Handelns" (Prekybos ekonomika) yra bendras eksperimentinių filmų kūrėjo Danielio Kötterio ir kompozitoriaus Hanneso Seidlo tarpdisciplininis veikalas.

Pirmoje dalyje KREDIT (2013) fokusuojama į tą prekybos principą, kai dabartinė prekyba yra orientuojama į ateitį. Tai išryškėja kredito sąvokoje, kreditas veikia (kelia ekonomiką) per tam tikrą laiką, todėl KREDIT visų pirma yra apie laiką. Nebylusis filmas, kuriame fiksuojami bankininkai darbe ir laisvalaikiu, tiksliai įgarsinamas scenoje, pasitelkiant 3 įgarsintojus, 2 skaitovus ir Vokietijos valstybinio banko mišrų chorą. Vienintelė muzika – tai šen, tai ten (ir neaišku kodėl) pasigirstantys choro ir klavesino atliekami sakralinės muzikos intarpai. Bankininkai kartoja frazes kaip mant­ras ir primena „iš autoritetų" nugirstų frazių neginčijamumą. Nors matome vien bankininkus, girdime maištaujančią minią. Atsakymas, kaip įveikti krizę, slypi raudoname aplanke.

Antrojoje trilogijos dalyje, performanse / filme / koncerte RECHT (2015) žen­giama toliau nei tiesiog nebylaus filmo įgarsinimas: sukuriamos vaizdo ir garso, realybės ir virtualumo sąsajos, dialogas. RECHT („Teisė") kelia klausimą, kaip teritorijų planavimas ir sienos formuoja teisinę sistemą. Scenoje 7 žmonės (ansamblis NADAR) groja objektais: popieriais, dažų skardinėmis, ir iš pradžių atrodo kaip nesąmonė. Ekrane tuo metu rodoma stovykla „Sukurk įstatymus": teisininkų grupelė diskutuoja ir stovyklauja saloje, esančioje niekieno žemėje netoli Šengeno miestelio, Liuksemburge. Praėjus 3 dešimtmečiams po Šengeno sutarties klausiama, kaip teisė gali apsaugoti teisingumą globaliniu lygiu. Buitiniu filmavimu (it kokiame realybės šou) įamžinamiems visą parą pavesta kurti naują tarptautinę teisę, kuri patenkintų nacionalinės teisės reikalavimus ir tuo pat naujus globalius poreikius. Nepavyksta sutelkti dėmesio į muziką, kurios kaip ir nėra, nes ji – triukšmai. Atlikėjai blaškosi tarp instrumentų ir daiktų / objektų. Tačiau ilgainiui vaizdas ir garsas įgauna ryšį. (Pasirodo, ansamblio muzikantai irgi buvo saloje, o scenoje jie vadovaujasi taisyklių sistema, apimančia improvizaciją, ekraną ir koncertinę erdvę.) Filmas ir koncertas juda vis arčiau vienas kito, dubliuoja, komentuoja, akompanuoja. Kas nors iš atlikėjų perjunginėja vaizdą ekrane, slenksčio tarp „ten" ir „čia" nebelieka: anoje realybėje muzikantas groja, už tai gauna lėkštę maisto ir netrukus su ta pačia lėkšte žengia iš už ekrano į mūsų realybę. Šios sąsajos sustyguotos labai sinchroniškai. (Išeidami gauname jau pirmoje dalyje KREDIT matytą raudoną aplanką su sukurtais įstatymais.)

Nesibaigianti ištįsusi sustingusi dabartis. Festivalis uždarytas unikalia 30 valandų kompozicija, perkeliančia į kitą laiko ir erdvės dimensiją „The Long Now". Šeštadienio vakare patekus į Kraftwerk Berlin (apleistas dirbtuves), pasitinka spalvotai apšviestos fabriko betoninės konstrukcijos, lempučių girlianda apkarstytas maisto kioskelis, baras ir daugybė nakvynei skirtų sulankstomų lovų. Palubėje tarsi katedros aukštybėse klajoja Mortono Feldmano kvarteto (griežiamo 5 valandas!) garsai, jis mena vienišą A. Weberno muziką ir kuria slėpiningą atmosferą. Vėliau milžinišką fabriko erdvę užpildo ir joje rezonuoja lėti, žemi elektrinės gitaros pliūpsniai (Pierluigi'o Billone's kūriniai). Per visą naktį rodoma vaizdo medžiaga „The Movement of People Working" ir atliekami Phillo Niblocko drone stiliaus elektroakustiniai kūriniai. Jiems skambant užmiegu, kol 4 ryto pabudina šalia manęs kone į ausį grojantis trombonas, ir šįkart tai, kad publika miega (ir dar lovose!) atlikimo metu, nėra nepadoru! Tą pačią naktį pereita į vasaros laiką, kuris praryja vieną valandą, o mano telefonas nei iš šio, nei iš to ima rodyti 1980 metus. Išaušęs sekmadienis vėl atneša Feldmano muziką ir eksperimentinę noise stilistikos elektroniką. Maniau, tai bus paviršutiniškas, mugės tipo renginys, vis dėlto Kraftwerke žmonės, vieta ir muzika sukūrė visiškai unikalią atmosferą, kokios festivaliuose dar niekad nepatyriau. Itin ilgos, išsidriekusių kūrinių trukmės (nuo pusvalandžio iki 8 val.) privertė pajusti, kaip šiame fabrike laikas ištįsta.

„The Long Now", palyginti su „Liquid Room", suteikė dar daugiau laisvės nei vien laisvę nesėdėti kėdėse: laisvę gyventi (valgyti, miegoti) belaikėje erdvėje – tarsi pabėgėlių stovykloje – izoliuotoje nuo amžinai skubančio didmiesčio rūpesčių. O pats naujai pergalvotas „MaerzMusik" festivalis atskleidė ne tik laiko suvokimo fenomenus, bet ir atspindėjo laisvės, nekasdieniškumo, nekonvencionalumo ilgesio tendencijas: visuomenė norėtų išsivaduoti iš kapitalizmo rutinos, laikrodžio tironijos, nuobodaus nuo–iki darbo biure, norėtų keliauti ir klajoti... Kiekvienas koncertas žadėjo nuotykį ir leido patirti išsiplėtusį, anachronišką, pagreitėjusį, pertrauktą ar sustabdytą laiką.