Raimonda Žiūkaitė. Nebereikia naujos muzikos?

Festivalis „Jauna muzika 2018“

 

Pernai elektroninės muzikos festivalyje „Jauna muzika“ viešėjęs vokiečių menininkas Markusas Poppas (slapyvardis Oval) pareiškė: „Žmonėms nereikia naujos muzikos.“ Ir pateikė palyginimą su maistu: „Nuėjęs į piceriją juk neprašai visai kitoniškos picos, kurios dar niekad nesi ragavęs. Prašai įprastos picos, kuri ir primintų picą“; „Jei didžėjų grojama klubinė muzika – tai tobulos ingredientų proporcijos barbekiu padažui, tai Markuso Poppo muzika – lyg ir tie patys ingredientai, bet kitos proporcijos. Gaunama kažkas visai įdomaus, bet tai jau ne tikrasis barbekiu padažas.“

KYO.  Tomo Tereko  nuotraukos

Kad ir kaip ten būtų, festivalį pradėjo būtent nauja, šviežia muzika. Balandžio 24 d. vyko jau tradiciniu vadinamas koncertas „Elektroakustinės premjeros“, šiemet pavadintas „Electrordion“, nes akustinius garsus akordeonu profesionaliai ir atsidavęs grojo Raimondas Sviackevičius. Šie koncertai – galimybė elektroninės muzikos festivalyje pasireikšti klasikiniams (akademiniams) kompozitoriams, kurių kompozicijas premjerų vakarą dar buvo galima pavadinti gaudesiais: lyg susitarus, kone visų kompozitorių kūriniai buvo statiški, turėjo gausmo (drone) muzikos elementų, ir tai kėlė asociacijas su Rytų estetika.

Ugnės Giedraitytės opuse „Virpėjimai“ aidi virštonių debesys, pasklindantys užgaunant žemuosius fortepijono klavišus (elektronikos partija). Šalia žemo skamba keletas vidutinio ir aukšto registro besikartojančių garsų, sukuriančių statišką, estetiškai malonų būvį.

„Claude glass“ – tai tarsi tamsus gaubtas veid­rodėlis, realybės atspindį paverčiantis paveikslu. Mantautas Krukauskas šį efektą įdomiai sugretina su virtualia realybe. Atspindžio vaidmenį autorius nori sukurti „šviesos spektro principu išdėliotomis natomis ir tembrais“. Girdime vis zulinamą garsų seka mažorinių trigarsių natomis (mi bemol, sol, si bemol ir mi, sol diez, si), nutraukiamą spigiu akcentu, fone gaudžiant elektronikai. Nuo kūrinio vidurio pasigirdusios šių trigarsių pagrindo harmonijos turi romantizmo epochos, o gal ir rytietišką prieskonį.

Egidijos Medekšaitės kūrybai būdinga audinio pynimo struktūra, skambesiu primenanti meditatyvią tėkmę. Struktūros pagrindu šįkart tapo sanskrito kalbos daugiareikšmis žodis „Sattva“. Tęsiami tai vienas, tai kitas žemas tonas irgi priminė Rytus, Tibeto vienuolių giedojimą. Kūrinyje muzikai intensyvėjant, garso masė tankėjo ir sunkus gausmas nuskandino besikapanojantį akordeoną.

Andriaus Šiurio kūrinys „Puolet à la broche, Cordon bleu“ – eklektiškiausias koncerte. Panašu, jauniausios kartos kompozitorius po gabaliuką šį bei tą ėmė iš visų savo muzikinių veiklų (muzika teatrui, chill out grupė, akademinė kamerinė kūryba, antimuzikinė bei įprasta elektronika). Siurrealistinį mišinį kūrė drone, prancūziškai šnabždantis moters balsas, akordeono replika tęsiami garsai ir virtuoziškesnis proveržis antroje kūrinio pusėje, elektroninis zyzimas. Slogaus sapno ar Davido Lyncho filmų įspūdį stiprino mistiška vaizdo projekcija. Kai netikėtai pasigirdęs mušamųjų ritmas ir popdaina staiga organiškai ištirpsta triukšmuose, tikrai apima sapno jausmas.

Koncertas užbaigiamas jo stilistiką tarsi vainikuojančio pavadinimo kūriniu „Accordrone“. Ir vėl gausmas (drone), akordeono dūriai, tarsi aide užmaskuoti balsai, vos užčiuopiama akordų progresija, motyvai. Ko gero, tai teatro spektaklio „Žydroji paukštė“ muzika, anotacijoje autoriaus Antano Jasenkos prilyginama „bepiločiui orlaiviui, objektui, turinčiam savų tikslų, kurių taip ir nesužinosime“. Toks pasirodė ir šis kūrinys, ilgokas ir ne toks koncentruotas – jam įpusėjus kiek praradau dėmesį.

Balandžio 25 d. nebuvau suomiškojo ambient vakare. Užtat balandžio 26 d. Kompozitorių sąjungos salėje vyko tylos kupinas ritualas: ratu sėdinti publika galėjo stebėti aplink ją judančias dvi moteris su smuikais: sukauptą veiksmą atliko Jungtinėje Karalystėje gyvenanti kompozitorė Lina Lapelytė su kolege Angharad Davies. Girdėjome subtilius smuikų tęsiamus tremolo, pizzicato šešėlius. O elektronikos – mažai ir beveik nejuntamos, nebent garso efektų pedalai.

Akustinis garsas likusiuose koncertuose nebeskambėjo. Balandžio 27 d. Menų spaustuvėje pasirodė latvis Tomas Auninis, kuris, anot festivalio programėlės, sulaukęs festivalio kvietimo „neslėpė džiaugsmo“. Muzika eklektiška: gražūs didingi akordai, išnyrančios ritmo partijos, balso semplai, triukšmai – ir visa tai garsiai. Tiesa, po kurio laiko T. Auninis nutraukė pasirodymą, atsiprašė, esą kažkas nepavyko (nors niekas net nebūtų supratęs) ir pradėjo vėl. Teatrinis triukas? (Autorius studijavo teatro režisūrą.)

Tame pačiame koncerte savo 10 metų sukaktį paminėjo „Diissc Orchestra“ (kompozitoriai Vytautas V. Jurgutis, Antanas Jasenka, Martynas Bialobžeskis, Jonas Jurkūnas). Keturi vyrai pasirodė įprastu amplua: prietaisais nuklotas stalas, tamsoje šviečia ikoniniai prožektoriai ant galvų.

Paskutinis festivalio koncertas (balandžio 28 d.), kaip pridera savaitgalio vakarui, buvo laisvesnio formato, pusiau vakarėlis. Du puikius danų duetus apšildė lietuvis Number Eleven. Vaizdingai kalbant, dangiški akordai buvo bombarduojami sinkopuotais industriniais ritmais, kol virto vaitojančių vaiduoklių chorais, o garso sieną papildė abstrakčios vizualizacijos. Pirmasis danų elektroninės muzikos duetas KYO irgi pasitelkė vaizdą. Ekrane vis atsirasdavo žodžiai „In“ „Out“, „Stay“ „Nowhere“, kičinė angeliuko skulptūrėlė, mergina violetiniais plaukais, helio balionai ir Azijos didmiestis. Ši hiperrealybė transliavo melancholiją, kuriamą nostalgiškos synth-pop ir ambient muzikos, kalbos intarpų. Antrasis duetas „Age Coin“ patiekė jau kietesnių indust­rinio technoritmų, privertusių šokti sėdint ant kėdės (nes visa publika sėdėjo, šoko tik patys atlikėjai).

Vėl norisi cituoti M. Poppą (Oval): poreikio naujai muzikai nebėra ir dėl to, kad visi jau „turi“ muziką – nėra jokių limitų ar durų į elektroninės muzikos pasaulį, jame gali būti bet kuris iš mūsų, tai tapo plačiai paplitusiu hobiu. Be to, nauja vartotojų karta, laikanti muziką pagalbine videožaidimų dalimi, net neatkreipia į ją dėmesio – nebent ji staiga dingsta...

Postmoderniais laikais niekas nebežino, kas iš tiesų veikia kaip muzika, ko reikia muzikos rinkai, kuri tokia fragmentuota, kuriai, atrodo, viskas tinka. Ką lieka daryti muzikos kūrėjui??? Na, M. Poppas savęs nelaiko nei muzikantu, nei antimuzikantu. Jis mėgina muziką perorganizuoti, sempluoti ir tai vadina tiesiog muzikiniu komentaru. Tai gan simptomiška dabarties muzikai.


Iš 3658 žurnalo (2018-05-27 14:36:03)
Draugai