Rasa Murauskaitė. Netikėtumų vakaras

Paprastai vakarais Muzikos ir teatro akademijos pagrindinių rūmų koridoriai jau būna ištuštėję. Tiesa, muzika nenutyla, iki vėlyvo vakaro languose galima pamatyti žibančią šviesą, kas liudija, kad muzikantai dar dirba – vieni komponuoja, kiti ieško geriausios kūrinio interpretacijos, treti atkakliai tobulina savo grojimo techniką. Tačiau visai kitaip koridoriai atrodė kovo 7-osios vakarą, kai juose zujo susirūpinę jaunieji kompozitoriai, susikaupę atlikėjai ir susidomėję žiūrovai. Visi buvo susirinkę dėl Kompozicijos katedros koncerto, kuriame jaunieji kūrėjai ir neseniai susibūręs šiuolaikinės muzikos ansamblis „Sinestesis" (dirigentas Karolis Variakojis) turėjo pristatyti savo bendros veiklos rezultatus.
...Klausytojus pasitiko prietemoje paskendusi salė. Po kelių minučių užgeso paskutinės šviesos. Pirmasis skambėjęs kompozitorės Karolinos Kapustaitės kūrinys „Ribinė situacija" (atliko Rakelė Chijenaitė, Eglė Kaunietytė – smuikai, Mintautas Kriščiūnas – altas, Arnas Kmieliauskas – violončelė) geriau negu bet kokie žodžiai davė toną visam koncertui. Kompozicija puikiai atliepė paslaptingą vakaro nuotaiką, intrigavo muzikos tėkme. Nutilus paskutiniams akordams, plojimai pasigirdo tik po kelių sekundžių tylos. Iš tamsos išniręs vakaro vedėjas jaunas muzikologas Edvardas Šumila pasveikino visus ypač gausiai susirinkusius paklausyti Kompozicijos katedros studentų kūrybos. Iš tiesų, Didžioji salė ne taip ir dažnai būna užpildyta tiek, kad kiek pasivėlinusiems muzikos mėgėjams tenka koncertą stebėti stovint šalia salės durų.
Moteriškos kūrybos liniją tęsė Silvijos Miliūnaitės kūrinys „Pasilieku tavo meilėje, man nieko netrūksta" (atliko Diemantė Merkevičiūtė – smuikas, A. Kmieliauskas –­ violončelė, Ugnius Dičiūnas – obojus, Pau­lius Pancekauskas – fortepijonas, Laurynas Duoba – lietaus lazda). Bibliniais žodžiais pavadintas kūrinys išsiskyrė į šviesias nuotaikas orientuota muzikine kalba. „Ši kompozicija, išaugusi iš meditacijos, tampa lyg ir muzikoje paskendusia kontempliacija, muzika užlieta malda", –­ kūrinį apibūdina autorė. Lietaus lazdos ir minimalistinės fortepijono partijos duetas sudarė įspūdį, tarsi vienu metu klausytumeisi ir muzikos, ir tylos. Kiek vėliau įstoję klarnetas, smuikas ir violončelė pasakojo savo istorijas, kurios susiliejo į darnią visumą. Augant įtampai, lyg ir artėjant prie kulminacijos, prie tiks­lo, netikėtai nurimstama, vėl klausomasi muzikos ir tylos dueto, pasidaro kiek liūdna... Būtų galima pasakyti, kad kūrinio darna ir plati emocinė amplitudė nepaliko nė vieno abejingo, tačiau klausytojams, kurie pasižymi ypač dideliu prielankumu radikalioms meninėms formoms ir netradiciniam muzikiniam skambesiui, kompozicija galėjo pasirodyti kiek per daug tradicinė, tarsi nepasakiusi nieko naujo. Vis dėlto ji turėjo žinią, kurią perdavė publikai.
Visiškai kitokia muzika – Monikos Sokaitės kompozicija „1 ir 6/9" (atliko R. Chi­jenaitė. E. Kaunietytė – smuikai, M. Kriščiūnas – altas, A. Kmieliauskas – violončelė). Jau pats pavadinimas pasako, kad kūrinyje ypač svarbi vieta tekusi skaičiams. „Variacijų pagrindas yra Leonardo Fibonacci, bene žymiausio viduramžių italo matematiko, surasta skaičių seka. Ją naudoti kūrinyje mane pastūmėjo tai, kad ji sutinkama ne tik matematikoje, bet ir gamtoje", – teigia autorė. „Muzika-skaičius" turbūt puikiai nusakytų įspūdį, kurį paliko M. Sokaitės kūrinys. Jis, žinoma, galėjo būti kiek sunkiau priimtinas nuosaikesnės muzikos gerbėjui dėl savo itin modernios muzikinės kalbos ir lengvai įsimenančių muzikinių darinių nebuvimo. Turbūt geriausiai kūrinio vientisumą leido sekti bene visose variacijose skambėjęs smuikų pizzicato. „1 ir 6/9" atstovavo visai kitokiai estetinio paveikumo pakopai, o žodžiai „patiko" ar „nepatiko" čia tapo kiekvieno žiūrovo subjektyvios nuomonės išraiška ir savotiška mįsle. (Iš kūrinį sudarančių 12 variacijų pagrotos devynios.)
Kad kūriniai koncerte buvo sudėlioti kontrasto principu, atskleidė ketvirtasis kūrinys – Lauryno Naujiko Poema fortepijonui (skambino P. Pancekauskas). Kompozicijos pradžioje pasigirdo lyg ir A. Skriabino intonacijos – moderni harmonija su švelniai romantiška pajauta. Vidurinioji kūrinio dalis sudarė kontrastingą opoziciją pradžiai, tiesa, gal į ją pereita kiek per drąsiai ir staigiai, nors kas galėtų pasakyti, kad šiuolaikinė muzika turėtų laikytis kokių nors racionalios logikos taisyklių? Bet kokiu atveju, Poema buvo vienintelis kūrinys, kuriam pasibaigus iš salės pasigirdo šūksnis „bravo", taigi šis emocijų žaismas buvo gana paveikus.
Brigitos Jurkonytės „K-notremmak" (atliko Vytautas Oškinis –­ fleita, Giedrius Vaznys – klarnetas, Albinas Gražulis –­­ trombonas, P. Pancekauskas – fortepijonas, D. Merkevičiūtė –­ smuikas, M. Kriščiūnas – altas, Gunda Baranauskaitė –­ violončelė), kaip pasakojo pati autorė, išaugintas iš vieno garso ir nepasižymintis daugžodžiavimu. Jame esti ketvirtatonių, šeštatonių ir dar mažesnių centų aukščių, kurių žmogaus klausa įprastai negirdi. Kompozicija liudijo kompozitorės susidomėjimą spektrine muzika (kūrinys, anot autorės, artimas šiai komponavimo technikai) ir muzikinėmis technologijomis. Kūrinio savitumą bene labiausiai išryškino ritmika. O pati Brigita buvo viena iš kelių kompozitorių, prisidėjusių prie kūrinio atlikimo – šaižiam garsui išgauti lazdele beldė ritmą fortepijono šonu.
Dominyko Digimo „Somnium" (atliko E. Kaunietytė, D. Merkevičiūtė – smuikai, A. Kmieliauskas, G. Baranauskaitė –­ violončelės) išauginta lyg ir iš vieno garsų kamuolio, su nuolat besikeičiančia harmonija. „Ši svajonė tarsi paslaptį, kurią nejučiomis su dideliu malonumu visiems išsakai", –­ samprotauja kompozitorius. Iš esmės šią muziką būtų galima pavadinti tiesiog gražia, nors klausantis vis kildavo mintis, kad šiek tiek pritrūko nuoseklaus plėtojimo tam, kad būtų visiškai atskleista kūrinio idėja. „Somnium" – muzika, kurios metu buvo galima nugrimzti giliai giliai į save, užsimiršti ir tik kūriniui pasibaigus netikėtai pabusti iš malonaus sapno.
Antrąjį kūrinį fortepijonui, „Ratilai", pristatė Simas Sapiega (atliko Miglė Miliūnaitė). Autorius teigė esąs neabejingas lietuvių liaudies muzikai. Šis kūrinys – triptikas, kuriame naudojama septonalinė dzūkų dermė. Buvo galima išgirsti mūsų tautinės muzikos intonacijų, tiesa, gerai užmaskuotų klasteriais ir polimodalumu.
Aistės Vaitkevičiūtės „Vėjo pakuždėtos mintys" (atliko V. Oškinis – piccolo fleita, Ernesta Vauraitė – fleita, Karolina Baleckaitė –­ altinė fleita, Marius Pupkovas –­ kontrabosinė fleita) išsiskyrė vien savo instrumentine sudėtimi... Pavadinimas parinktas taikliai –­ kūrinys taip nepastebimai prasidėjo, taip ir baigėsi, palikdamas prisiminimą apie gražius tembrus ir modernaus skambesio paieškas. Autorė rašė, jog ši kompozicija atsiradusi iš „japonų poezijos skaitinių, gamtos stebėjimo bei vos pastebimų pokyčių dvelksmo".
Neretai bandymas eiti koja kojon su naujausiomis meno tendencijomis, originalumo, modernumo (ar postmodernumo?) paieškos baigiasi tuo, kad kūriniai netenka svarbiausio elemento – muzikos. Juose lieka sistema, netikėtumas, originalumas, tačiau, kad ir kaip bandytumei save įtikinti, jog kūrinys yra įdomus, vertingas, gerai sukomponuotas, niekaip nenorėtumei jo paklausyti dar kartą. Laimei, atsiranda kompozicijų ir, žinoma, autorių, kurie puikiai geba suderinti originalumą ir muzikalumą. Tokią pergalę pasiekė Andrius Maslekovas. Jo kūrinys „...liečiant aklus vandens šešėlius..." (atliko R. Chijenaitė – smuikas, G. Baranauskaitė –­ violončelė, P. Pancekauskas – fortepijonas, L. Duoba, Vilius Matijošaitis – mušamieji) dėmesį prikaustė nuo pradžios iki galo. Bene labiausiai kompozicija sužavėjo savo tembrų turtingumu, kuris įtaigiai atskleidė esminę kompozicijos idėją. „Šiam kūriniui atsirasti padėjo vienas iš japonų režisieriaus Tensai Okamura sukurtų nepakartojamų personažų – akla mergina, gebanti stebėti žmones kontaktuodama su vandeniu", – kūrinio inspiracija dalijosi A. Maslekovas. Sėdint salėje buvo galima pajausti tą šaltį, apie kurį pats kompozitorius kalbėjo kūrinio anotacijoje. „...liečianti aklus vandens šešėlius..." paliko neišdildomą įspūdį pačia geriausia prasme.
Koncerte nepamiršta padėkoti dėstytojams, ruošusiems kūrinius pristačiusius kompozitorius: Ryčiui Mažuliui, Ričardui Kabeliui, Mariui Baranauskui, Rimantui Janeliauskui, Vaclovui Augustinui, Ramintai Šerkšnytei, taip pat paminėtas ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Galiausiai buvo pristatytas paskutinis kūrinys. Finaline kompozicija tapo Viliaus Lakštučio mistika dvelkęs kūrinys „Hilfe! Das monstrum in mir wird explodieren" („Gelbėkite! Monstras manyje tuoj sprogs") (atliko D. Merkevičiūtė, E. Kaunietytė, R. Chijenaitė, Ieva Raudoniūtė –­­ smuikai, Monika Kiknadzė, M. Kriščiūnas –­­ altai, A. Kmieliauskas, G. Baranauskaitė –­ violončelės, P. Pancekauskas, Gintarė Macijauskaitė –­ fortepijonai, L. Duoba –­ perkusija; balsai). Tai buvo vienintelė kompozicija, kurioje išgirdome balsą. Kūrinyje – daug pilno, efektingo garso. Nuolatinis įtampos augimas ir muzikalumas tiesiog persmelkė. Kompozicija neilga – norėjosi dar!
Šis straipsnis apie jaunuosius kompozitorius labai tradiciškas –­ įspūdžiai apie kiekvieną kūrėją su jo skirtingu muzikos suvokimu, idėjomis ir jų išpildymo būdais. Svarbiausia, kad kiekvieno autoriaus, kuris pristatė savo kūrinius aptariamame koncerte, kiekvieno atlikėjo, pasiryžusio padėti „paskelbti" šią kūrybą, milžinišką darbą atlikusio dirigento vardai ir pavardės būtų juodu ant balto išrašytos, nes jie – Lietuvos profesionaliosios muzikos dabartis ir ateitis.