Renata Dubinskaitė. Kūniškas jausmingumas sakraliniuose baroko menuose

Portugalijos bažnyčios vis iš naujo pritrenkia aukso abstrakcija ir šventųjų natūralizmu. Kartą gyvenime teko net apsižliumbti vos įkėlus koją į šventovę nuo to, ką reikėtų pavadinti brutalia, fizine barokinio meno galia, beveik prievarta. Porto pranciškonų bažnyčioje kiekvienas sienos centimetras nuo grindų iki pat lubų vibruoja auksu padengtais medžio drožiniais. Nėra nė vienos tiesios linijos ir nė vieno lygaus paviršiaus: pinasi kūnai, augalai, ornamentai ir architektūrinės formos, nežinai, kur vieno pradžia ir kito pabaiga. Viską lyg lava užliejusiame medyje vis dar virpa augalo gyvybė ir drožinėtojo rankos šiluma, o auksas akina kaip geltonuojanti vakaro saulė. Perteklius toks beprotiškas, kad juslės neturi jokių šansų susivokti ir likti mandagiai susivaldžiusios. Manosios išsiveržė į išorę pro akis taip fiziologiškai, nepriklausomai nuo mąstymo, kaip per odą sunkiasi prakaitas arba kaip trykšta kraujas iš žaizdos. Nežinojau, kodėl verkiau, tiesiog visos tos formos užgriuvo, užpuolė, sujudino, nusitaikiusios tiesiai į jusles. Tas kažkas ištekėjo, ir likau išskalbta, kvepianti kaip balta paklodė, išdžiovinta gryname žiemos ore.

Šiemet Lisabonoje mano penkiametė draugė nuoširdžiai gąsdinosi Kristaus, parklupusio su kryžiumi, – tokia tikra, beveik gyva buvo jo tamsiai aprengta figūra, o mažumą aptrupėję skulptūros pirštai tik sustiprino kančios išraišką. Šiurpus natūralizmas. Beveik begėdiškas, nes žaizda, kūnu, mirtimi taip lengva manipuliuoti – tai per stiprus ginklas, nes jo akivaizdoje neįmanoma išlikti neutraliai, nepaliestai. Stebint save, stebinčią šventuosius su drabužiais, perukais, ašaromis ir krauju, teko apmąstyti tą dvilypį traukos ir atstūmimo, susižavėjimo ir pasišlykštėjimo jausmą, kai kažkas yra ant sunkiai apčiuopiamos gyvo ir negyvo, tikro ir dirbtinio ribos. Kokia misterija, įkurdinta išgražintoje arkoje, prisidengusi mistine prieblanda ir žvakių švelnumo šviesa... Ir turėjau pripažinti, kad šis menas didžiai paveikus, nes įtraukia į juslinius ir jausminius spąstus. Į ausis drauge skverbėsi gyvas kornetų ir barokinių trombonų garsas – taip tikriausiai turėtų skambėti dangiškųjų serafimų dūdos. Daugiau dirgiklių kažin ar būtų buvę įmanoma ištverti.

Šitaip atakuoja barokas, suvokus galingą, į jausmus nukreipto meno ir retorikos užtaisą, juslių vaidmenį dvasingumui. Ko gero, didžiausią įtaką tam padarė didžioji kontrreformacijos jėga – jėzuitai, kurie mistiką sugebėjo sujungti su pavydėtinu veiklumu ir, pasitelkę švietimo, meno, retorikos ginklus, sugrąžinti katalikybėn daugybę širdžių. Ordino įkūrėjas Ignacas Lojola „Dvasinėse pratybose“ kvietė tikinčiuosius kasdien skirti laiko kontempliacijoms, kuriose ragino kuo gyviau, vaizdingiau ir detaliau įsivaizduoti Kristaus gyvenimo detales pasitelkiant visas penkias jusles: iš arti matyti Jėzaus veidą ir regėti jo aplinką, girdėti balsą jam kalbant, uosti kvapus, jausti skonius ir savo kūnu patirti jo kančias. Ypač stipriai šie įsivaizdavimai veikė kontempliuojant Kristaus kančios aspektus (odą draskantys erškėčiai, rankas ir kojas perveriančios vinys, varvantis prakaitas, troškulys, surūgusio vyno skonis, karštis, viską apimantis skausmas) ar įsivaizduojant pragaro siaubą. Bet taip pat I. Lojola kvietė uosti ir ragauti „amžiną dieviškos meilės aromatą ir saldumą“. Šie jutiminiai patyrimai per kontempliaciją turėjo sukelti stiprius susižavėjimo, užuojautos, kančios, gėdos, siaubo, dėkingumo, džiaugsmo ir kitus afektus, kuriais išgyvenama ir auginama meilė Dievui – tai jutiminis ir jausminis susižadinimas su dvasiniu tikslu. Jėzuitai puikiai suprato, kad visi menai atlieka milžinišką vaidmenį tokiame sužadinimo, įaudrinimo procese – bažnyčia tapo didingo sakralinio teatro vieta, kurioje, kaip ir operoje, išvien veikė visi menai: puošni architektūra, gaubianti mūsų kūnus milžiniškais kupolais, egzaltuotos garsiausių menininkų sukurtos skulptūros ir paveikslai, svaiginantis smilkalų ir gyvų gėlių kvapas, auksu siuvinėta kunigų apranga iš brangiausių audinių, poetinės retorikos kupini pamokslai ir geriausių kompozitorių kuriama ir profesionalių atlikėjų atliekama muzika. Jėzuitai siekė patraukti ir ugdyti pasitelkdami pagrindinius Cicerono retorikos principus – mokyti (docere), teikti malonumą (delectare) ir jaudinti (movere). Jie puikiai suvokė, jog aukščiausia įtikinimo galia pasiekiama sukėlus afektus, kurie tuomet buvo suvokiami visiškai kūniškai – kaip „dvasių“ judėjimas per kraują į smegenis ir širdį. Į jausmus orientuota retorika buvo viena svarbiausių disciplinų jėzuitų aktyviai steigiamose kolegijose (taip pat ir Vilniaus). Iki I. Lojolos mirties 1556 m. jėzuitai įsteigė 35 kolegijas, iki 1616 m. visoje Europoje veikė jau 372 kolegijos, o 1773 m. – apie 800. Jose standartinis retorikos vadovėlis buvo Cypriano Soarezo „De arte rhetorica“ (jos išleista mažiausiai 134 leidimai 45-iuose Europos miestuose, kai kas skaičiuoja, kad per XVII a. iš šios knygos mokėsi apie 5 mln. mokinių). Tikra jėzuitų pamokslautojo sėkmė, jei jo kalba taip sujaudino klausytojus, kad kažkam išsiveržė garsūs atodūsiai, o kažkas pravirko (neretai ir pats pamokslautojas, įsijautęs į savo kalbą, apsipildavo ašaromis). Nesant kalbėtojo, už jį pasakojo, audrino ir degančiai Dievo meilei kvietė kone gyvos skulptūros ir iš paveikslo erdvės link žiūrovo besiveržiantys tapybos personažai.

 

Giano Lorenzo Bernini’o šv. Teresės skulptūra. Autorės nuotrauka
Giano Lorenzo Bernini’o šv. Teresės skulptūra. Autorės nuotrauka

 

Giano Lorenzo Bernini’o šv. Teresės skulptūrai nereikia portugališkų skulptūrų rūbų nei perukų – jos marmuras šviečia iš vidaus lyg šilta oda, o abito klostės raitosi taip tankiai, lyg jas iš apačios nuolat judintų drebulys, gal net spazmai. Jos veide atsispindi ir kančia, ir ekstazė – be konteksto net nesuprastum, šiam veidui skaudu ar malonu? Tai dieviškosios ekstazės grimasa, taip artima orgazmo išraiškai, kad jų beveik neatskirsi. Šv. Teresė taip rašė apie savo viziją, per kurią ją aplankė angelas, laikęs rankoje degančią strėlę: „Su ja jis smeigė į mano širdį keletą kartų taip giliai, kad ji įsiskverbė iki pat vidurių. Kai jis ją ištraukė, atrodė, kad ištraukė ir žarnas, ir paliko mane visiškai degančią meile Dievui. Skausmas buvo toks stiprus, kad privertė mane kelis sykius sudejuoti; ir toks visa apimantis buvo saldumas, kurį sukėlė šis intensyvus skausmas, kad niekas niekada nenorėtų jo prarasti, ir siela niekada negalėtų pasitenkinti niekuo, išskyrus Dievą. Tai ne kūniškas, o dvasinis skausmas, tačiau kūnas jame dalyvauja – tiesą sakant, labai stipriai.“

Šiame ir kituose dvasiniuose baroko tekstuose yra tiek erotiškumo, kad net sutrinki ir susivoki, jog mūsų dvasingumas buvo ugdytas labiau jausmų slopinimo nei jų žadinimo būdu. Užaugome tokiame pasaulyje, kaip ir pagrindinė Heinricho Böllo knygos „Grupinis portretas su dama“ herojė, kuri, besiruošdama Pirmajai Komunijai, karštai geidė paragauti Dievą jo kūno duonos ir kraujo pavidalu. Ji taip šaukė: „Duokit Jį man greičiau!“, jog jos dvasiniams mokytojams neliko nieko kita, kaip tik dar toliau atidėti Komunijos datą. Baroko epochos tikintieji buvo ugdomi priešingai. Sakralinė muzika dažnai kurta pagal ekstatiškai jausmingus tekstus, siekiant sukelti katarsį. Pvz., Vazų dvaro kapelmeisterio Bartłomiejaus Pękielio „Dulcis amor Jesu“ vertimas skambėtų maždaug taip: „Saldžioji Jėzaus meilė – saldus gerumas, mano malonumas; o bangiausias Jėzau, perverk mane savo strėlėmis, kad galėčiau mirti už tave; o mano Jėzau, aš meldžiuosi, patrauk mane prie savęs, nes aš ilgiuosi tavęs, mano šviesa, mano viltie, mano gyvenime, mano begalinis gerume.“ Būkite tikri, barokinė melodija ir harmonija padarys viską, kad saldumas būtų tikrai iki skausmo saldus kaip šv. Teresės veide. Aštrūs garsai varstys tarsi strėlės, sujudins žarnas, nuo ištęstų ilgesio chromatizmų užspaus krūtinę, šauksmas augins įtampą vis aukščiau kylančiais pakartojimais ir tankėjančiu ritmu. Baroko muzikos interpretatorius žinos, kad po žodžių „perverk mane“ verta pabrėžti garso nutrūkimą lyg ištikus staigiai mirčiai ir išlaikyti išraiškingą pauzę, kad kūnas pakibtų lyg būdamas nesvarumo būsenos, apimtas apnėjos. Taip jausmingieji giesmės žodžiai kris į kūną ir sielą su dar didesne aistra... (Tokiems kūriniams kaip šis skirtas visas tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis!)

Tie egzaltuoti katalikai, pamišę dėl relikvijų, išsidaliję savo šventuosius į mažiausius gabalėlius, išbarstytus po viso pasaulio bažnyčias, geidžiantys bent mažiausio kūno fragmento, liečiantys ir bučiuojantys juos, kryžių, drabužio kraštą... Jei nesijauti nuolankus – klaupkis, kad kūnu pajaustum savo fizinį mažumą, – gal jis sužadins emocinį paklusnumą. Jei žiūri į Nukryžiuotąjį atbukęs – klausykis skausmo muzikos, Marijos po kryžiumi, sužadink savyje atjautą. Jei nežinai, ar myli, – įsivaizduok meilės potyrį, perleisk jį per savo kūną ir emocijas, leiskis užvaldomas. Daryk, kad įtikėtum, – per kūną į sielą. Prisimindama asketiškas protestantų bažnyčias, visada maniau, kad toks juslumas yra vien katalikiškos kontrreformacijos ginklas, tačiau niekada negalėjau suprasti, kas tuomet yra Johannui Sebastianui Bachui. Klausydamasis jo kantatų ir ypač pasijų teksto bei muzikos (ne choralų, bet arijų), negali įsivaizduoti katalikiškesnio kompozitoriaus – daugiau kraujo, ašarų, meilės saldumo, plyštančios širdies sunku rasti. Tačiau, pasirodo, liuteroniška baroko literatūra taip pat kupina juslingo misticizmo. Štai vieno iš J. S. Bacho libretistų Salomono Francko tekstas, skirtas parengti tikintįjį Komunijai, sukelti jo troškimą suartėti su Dievu per kūnišką duonos ir vyno ragavimą, perteikiamas „Giesmių giesmės“ metaforomis: „Ateiki, mano gražiausiasis, ar man dar ilgai teks laukti? Nusivesk mane į savo sodą, ateiki ir pamaloninki mane obuoliais ir gėlėmis, aš sergu meile ir geismu, ateiki pas mane, mano sielos puošmena ir švytėjime, ateiki, Viešpatie Jėzau, mano troškime!“ Religinėms emocijoms sužadinti pasitelkiama meilės poezijos kalba, kupina atviros erotikos. Koks pavojingas kelias, galėtume pagalvoti, juk taip tikintįjį galima įstumti į pagundą! Tačiau kokia galinga sakralinio meno pergalė, jei taip sužadintus jausmus pavyksta nukreipti Dievo link...

Kai mano žmogus per ausines klausosi tokios muzikos, girdžiu, kaip sutankėja jo kvėpavimas – žmonės taip kvėpuoja susijaudinę: garsiau ir greičiau nei įprastai, netolygiai. O kai jis labai garsiai klausosi J. S. Bacho, ir griaudžiantys vargonai padaro fantastišką, visai netikėtą moduliaciją, iš pradžių visu kūnu suakmenėja, tada išleidžia gilų atodūsį su garsu „ach...“, net susiriesdamas iš skaudžiai veriančio malonumo („harmonijos retorika“). Jo temperamentas, ne tik atvirai, bet ir sustiprintai transliuojantis jausmus į išorę, leidžia jam tapti ryškia baroko muzikos juslingumo iliustracija. Groja visas kūnas, o instrumentai virsta kūno tęsiniais, organais. Net jei proto santykis su tikėjimu konfliktiškas, esu tikra, skambant baroko sakralinei muzikai kažkas kūne atpažįsta Dievą ir jį patiria per afektus.

Draugai