Renata Dubinskaitė. Raudonplaukis Venecijos genijus ir pamestinukės virtuozės

Edgaro Kurausko nuotrauka
Edgaro Kurausko nuotrauka

 

Sakoma, Antonio Vivaldi yra vienas grojamiausių ir dažniausiai įrašinėjamų kompozitorių muzikos istorijoje. Todėl sunku patikėti, kad iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo žinomas tik kaip keleto koncertų autorius ir tik Johanno Sebastiano Bacho studijų kontekste (pastarasis klavesinui transkribavo 7 A. Vivaldi koncertus). Tiesą sakant, iki XX a. vidurio A. Vivaldi buvo J. S. Bacho šešėlyje, nes muzikologai, pasidavę absurdiškai inercijai italų kompozitorių lyginti su vokiečių baroko gigantu, laikė jį tiesiog prastesniu. (Jeigu atvirai, ar muzikos istorijoje atsirastų bent vienas kompozitorius, galintis tokį sugretinimą atlaikyti?) Juk iš esmės teigtume, kad šiaurė geresnė už pietus, aliejus už vandenį, žemė už orą... J. S. Bachas toks tirštas ir protu neaprėpiamas, jo ranka tėviška, su visu amžinybės svoriu ir gyliu, rašanti vynu ir krauju. A. Vivaldi – perregimas, lengvas lyg vėjas, kartais nerūpestingai glosto, bet dažnai įsisiautėja skeldamas žaibą, tačiau mirties nuojauta jo audroje pasirodo nebent tam, kad įžiebtų dar didesnį azartą gyventi. Jis lyg niekad nesenstantis vaikas – toks, kokiam pažadėta dangaus karalystė. Kaip lyginti genialų sudėtingumą su genialiu paprastumu – katras genialesnis? A. Vivaldi savitumas dar labiau išryškėja prisiminus, kokiais glaudžiais ryšiais jo kūryba susijusi su mergaičių našlaičių prieglauda, kiek daug jo kūrinių parašyta būtent šioms trapioms, tyroms būtybėms. Ir kokiame unikaliame mieste skleidėsi jo ir pamestinukių virtuozių santykio fenomenas.

A. Vivaldi gimė Venecijoje 1678 m. kovo 4 d. per žemės drebėjimą, tuojau pat skubiai pakrikštytas, anot kitos versijos, dėl įgimtos astmos, kuri jį kankino visą gyvenimą. Ši sala-miestas-respublika gyveno pagal savo dėsnius, todėl išoriniam pasauliui visada atrodė viena egzotiškiausių vietų Europoje. Venecijoje net iki pat Napoleono įsiveržimo 1797 m. galiojo kitas kalendorius nei visoje Europoje – čia naujieji metai buvo švenčiami kovo 1-ąją. Sakoma, ir laikas buvo suvokiamas savitai – 0 valandų skaičiuojama pradedant nuo saulės laidos, vadinasi, kasdien vis kitu metu. Miestas itin atviras, nes jo nejuosė gynybinės sienos, tačiau priešų kariuomenei neprieinamas žeme, o supanti lagūna buvo per sekli karo laivams. Į Veneciją, viliojami turtų, puošnių švenčių ir karnavalo, įspūdingų operos teatrų ir visur skambančios muzikos bei kurtizanių pasiūlos, turistai plūdo iš viso pasaulio. Per dalį savo gyvenimo venecijiečiai aistringai mesdavosi į švenčių ir laisvos meilės malonumus, o per kitą dalį atgailaudavo, tai atgailai suteikdami ypač išraiškingus pamaldumo pavidalus. Joks kitas Italijos miestas neturėjo tiek religinių švenčių kaip Venecija ir niekur kitur jos nevirsdavo tokiais pompastiškais, išplėtotais spektak­liais. Prostitucija klestėjo ne mažiau nei vienuolynai. Venecijiečių šeimos, siekdamos išsaugoti turtus vienose rankose, tik vienam sūnui leisdavo vesti ir turėti legalių palikuonių. Vienu metu mieste veikė net 35 vienuolynai. Esama pasakojimų apie vienuoles lankančius jaunuolius, vienuolynuose skambančias dainas, šokius ir lėbavimą. Nenuostabu, jog tokios religinio ir socialinio gyvenimo realijos sunkino Venecijos santykius su Vatikanu, kuris buvo net pagrasinęs respublikai ekskomunikacija, tačiau autonomiją pavyko išsaugoti. Laisvamanybės sostinės nepasiekė inkvizicijos laužai. Gal todėl, kad ji sugebėjo išlaikyti unikalų balansą, kai vieną kraštutinumą atsveria kitas: pasileidimą – prietaringas ir uolus pamaldumas, ištvirkavimo padariniais irgi pasirūpinama su pavydėtinu religiniu uolumu.

Viengungių, kurtizanių, turistų mieste buvo gausu nepageidautinų kūdikių, vargšų benkartėlių, kurių trumpas gyvenimas kartais pasibaigdavo kanalų vandenyje... Tačiau dar 1336 m. pranciškonas Pietro di Assisi įsteigė našlaičių prieglaudą Ospedale della Pietà (gailestingumo ligoninę), kur kūdikius buvo galima palikti dėžutėje (šiuolaikinio kūdikių langelio atitikmuo prieš 800 metų!). Čia besąlygiškai priimtas kiekvienas vaikelis! Pietà galėjo glausti net iki 4000 našlaičių. Be šios prieglaudos Venecijoje veikė dar trys labdaringos ligoninės: Ospedale dei Mendicanti (elgetų prieglauda), Ospedale degli Incurabili (nepagydomų ligonių – daugiausia sifilitikų – ir buvusių prostitučių prieglauda, taip pat kitų ligonių slaugos vieta) ir L’Ospedaletto (mažoji ligoninė, kuri surinkdavo iš gatvių vargšus vaikus). Sunku patikėti, bet būtent šios religinės, socialinės institucijos ilgainiui įgijo netikėtą naują funkciją – tapo aukščiausio lygio muzikos mokyklomis, konservatorijų prototipais ir net koncertinėmis įstaigomis. Štai toks barokinis Venecijos veidas, tokie stulbinami kontrastai – likimo labiausiai nuskriaustiems mažutėliams suteikta galimybė pakilti į muzikos aukštumas! Rašoma, kad būta aristokratų šeimų, kurios už užmokestį įtaisydavo savo atžalas tarp našlaičių, kad šie įgytų tik pamestinukams skirtą prestižinį muzikinį lavinimą...

Prieglaudoms vadovavo kilmingų venecijiečių taryba, jos buvo išlaikomos Venecijos respublikos ir privačių rėmėjų lėšomis. Ospedale della Pietà vaikais rūpinosi moterys, susivienijusios į religinę asociaciją. Berniukai čia buvo mokomi amato, kad galėtų tapti staliais, laivų statytojais, spaustuvininkais ir šešiolikos išeiti į atvirą pasaulį. Mergaitės mokėsi siūti, siuvinėti, o gabesnės – ir muzikos. Jos paprastai likdavo prieglaudoje ilgiau – kol užsidirbdavo sau kraitį, kad galėtų ištekėti ar duoti vienuolystės įžadus. Apie 1600 m. popiežius suteikė teisę prieglaudoms turėti savo koplyčias, kuriose mergaitės giedodavo per mišias. Prieglaudų valdžia netruko pastebėti, kad privatūs rėmėjai noriau aukoja prieglaudoms per mišias girdėdami gerą muziką. Tuomet pradėti samdyti ne tik choro vadovai, bet ir įvairiausių instrumentų mokytojai, o netrukus – ir kompozitoriai, kurie rašė kūrinius įvairioms religinėms progoms. Garbanotas raudonplaukis kunigas, virtuozas smuikininkas ir kompozitorius A. Vivaldi pradžioje dirbo Pietà kaip smuiko mokytojas, o didžiąją dalį laiko – kaip koncertų maestro. Jo gyvenimas ir kūryba maždaug 35 metus buvo susiję su Pietà – t. y. didesnė laiko dalis su trumpais pertrūkiais, kadangi muzikantus kasmet turėjo iš naujo perrinkti prieglaudų taryba. Be A. Vivaldi, prieglaudose dirbo ir kiti garsūs italų kompozitoriai: Antonio Caldara, Giovanni Legrenzi, Francesco Gasparini, Alessandro Scarlatti, Johannas Adolphas Hasse, Nicola Porpora, Baldassare Galuppi.

Pietà netruko išaugti į hierarchinę struktūrą, užtikrinančią efektyvų muzikinį lavinimą. Ganėtinai gabios mergaitės tapdavo choro narėmis, jas atleisdavo nuo daugybės buitinių darbų ir suteikdavo metinį respublikos išlaikymą – tai buvo savotiška prieglaudos aristokratija. Iš jų išsiskyrė privilegijuotos choristės, kurioms teko visa šlovė, dovanos, pasiūlymai tekėti ir įvairios malonės (pvz., prieglaudos daktaras mielai išrašydavo joms gydomųjų išvykų už miesto, kad mergaitės gautų gryno oro). Abi šios kategorijos turėjo savo mokytojas (maestra di coro, maestra di violino ir t. t.), kurios pačios buvo muzikantės virtuozės. Kiekviena choristė mokėsi dainavimo, ornamentacijos, groti instrumentu, akomponuoti klavišiniais instrumentais ir solfedžio. Prieglaudoje buvo mokoma groti smuiku, violončele, vargonais, klavesinu, teorba, obojumi, klarnetu, fleita, ragu, timpanais ir kitais instrumentais. Kai kurioms buvo leista turėti privačių mokinių iš miesto.

Mergaičių choro ir orkestro pasirodymai per mišias taip išpopuliarėjo, kad ne tik operos, bet ir prieglaudų koncertai traukė į Veneciją minias turistų. Net operos žvaigždės ateidavo jų pasiklausyti, o kai kurios našlaitės, išėjusios iš prieglaudos, sėkmingai tęsdavo dainavimo karjerą operoje. Muzika prieglaudų koplyčiose skambėjo beveik kiekvieną šeštadienį, sekmadienį ir per visas šventes. Koncertų poreikis išaugdavo per gavėnią, kai operos teatrai privalėjo būti uždaryti. Prieglaudoms buvo kuriami ir jose atliekami mišparai, motetai, oratorijos, instrumentiniai koncertai, muzikuota įvairiomis sudėtimis iki 80 mergaičių vien chore. Kartais jaunosios muzikantės kviestos koncertuoti už prieglaudos ribų, ypatingomis progomis skirtingų prieglaudų muzikinės pajėgos būdavo jungiamos, bet iš esmės jas siejo konkurenciniai, o ne bendradarbiavimo ryšiai. Pietà garsėjo ir iš kitų išsiskyrė instrumentine muzika, XVIII a. viduryje įstaiga turėjo net 55 skirtingus instrumentus. Tarp jų būta ir gana neįprastų, tarkim, mandolina, šalmėjus, viola d’more ir kt., kurių garsai stebino susirinkusius klausytojus. Pietà publikos koncertuose laukė ir dar vienas netikėtumas – mergaitės, dainuojančios ne tik sopranais ir altais, bet ir tenorais bei bosais... Mokslininkai iki šiol nesutaria, kaip buvo atliekamos tenoro ir boso partijos vien merginų kolektyve, galbūt grojamos instrumentais? Tačiau išlikę patikimų žinių, pvz., apie Aną, dainavusią bosu (Anna del basso). Neseniai pamėginta atkurti A. Vivaldi „Gloria“ vien moterų balsais ir įrodyta, kad tai įmanoma. Žinoma, boso tesitūra galėjo atsirasti tik vyresnio amžiaus moterims, bet kai kurios našlaitės prieglaudoje likdavo visą gyvenimą. Štai bosė Ana čia gyveno daugiau nei 70 metų.

Išskirtinį muzikos efektą stiprino ir tai, kad „Pietà“ atlikėjos buvo vos matomos – mergaitės dainuodavo ir grodavo koplyčios šonuose esančiuose balkonuose, ten jas nuo klausytojų slėpdavo ažūrinė perdanga. Mergaičių atliekama muzika pasiekdavo klausytojų ausis tarsi tyras, bekūnis garsas. Muzikos grožio pagauta įsijungdavo klausytojų vaizduotė, sukurdavusi angelišką muzikančių grožį – fantazija buvo teatrinio šios muzikos efekto dalis. Dažnai mėgstami cituoti rašytojo Jeano-Jacques’o Rousseau įspūdžiai iš Pietà koplyčios: stipriai sujaudintas muzikos, jis paprašė susitikimo su muzikantėmis, tarp kurių jam teko pamatyti ir vienaakę, ir luošą, ir randų nusėtą. Juk Pietà priimdavo pamestinukus be jokios atrankos, o Venecijoje jie neretai gimdavo su sifilio sukeltais padariniais... Likę įspūdingų atsiliepimų apie publikos reakcijas į Pietà mergaičių pasirodymus: „Yra tokių, kurie ploja ir kelia triukšmą, tokių, kurie alpsta, tokių, kurie persuka savo kaklus ir spokso į solistą, tų, kurie kandžioja sau pirštus, palikdami ant jų dantų pėdsakus, tokių, kurie pasitaiso akinius ant nosies ir būna labai atidūs, tokių, kurie paplūsta eretiškai keiktis, jei kas nors per kūrinį sukosėja bent sekundei, tokių, kurie atsisėda atvirkščiai, kad geriau matytų, tokių, kurie susiima už krūtinės, lyg ji būtų sužeista, ir tokių, kurie po kadencijos sukelia didelį garsą nusispjaudami, taip išreikšdami savo pasitenkinimą.“

Muzikos klestėjimo piką Pietà pasiekė būtent A. Vivaldi darbo laikotarpiu, t. y. 1704–1740 metais. Prestižiškiausia vieta tų laikų kompozitoriui, žinoma, buvo opera. A. Vivaldi parašė 47 operas, pakartotini užsakymai kurti Mantujoje, Romoje, Florencijoje, Veronoje, Feraroje ir Prahoje leidžia laikyti jį vienu geidžiamiausių tų laikų operos kompozitorių. Tačiau būtent Pietà prieglaudoje skambėjo reikšmingiausi darbai – instrumentiniai koncertai. Iš viso jis sukūrė net 472 koncertus, nes darė tai greičiau, nei kopijuotojai perrašinėjo jo muziką, kartais sukurdavo koncertą vienu prisėdimu. Tiesa, rašė ir daug vertingos sakralinės vokalinės muzikos. Pavyzdžiui, 1713 m. Pietà sumokėjo jam papildomą atlygį už tai, kad sukūrė mišias, mišparus, oratoriją ir per trisdešimt motetų. Nors paprastai sakralinę muziką kurdavo choro maestro, bet jei jis būdavo išvykęs, šią pareigą perimdavo A. Vivaldi. Pavyzdžiui, nuostabioji jo oratorija „Juditha Triumphans“ parašyta vien moteriškiems balsams, todėl labai tikėtina, jog buvo skirta specialiai prieglaudai.

Nėra abejonės, kad A. Vivaldi pareigos Pietà inspiravo jį tyrinėti visas įmanomas koncerto žanro galimybes. Šis žanras idealiai tiko prieglaudos muzikiniams pajėgumams, nes jo esminis principas – kaitaliojimasis tarp dviejų kontrastuojančių instrumentų grupių – solisto ar mažo ansamblio ir viso orkestro – leido pademonstruoti pajėgiausias Pietà muzikantes ir ansamblinį grojimą, kuriam puikiai tiko ir pradedančios atlikėjos. Absoliuti dauguma jo koncertų parašyti būtent solistui (dažniausiai smuikui) su orkestru. Solo medžiaga koncertuose skirta atlikėjo techninėms galimybėms pademonstruoti – klausytojus stulbino Pietà pamestinukių virtuoziškumas, teko pripažinti, kad jos groja ne blogiau, o kartais ir geriau nei geriausi vyrai atlikėjai visoje Italijoje. A. Vivaldi puikiai išnaudojo ir neįprastų, egzotiškų instrumentų tembrus kurdamas specialiai jiems skirtus koncertus, ir erdvinius Pietà balkonų efektus, išryškinančius muzikinių grupių dialogą, ir programinius aspektus – kai kurie jo koncertai turi asociatyvius pavadinimus, pvz., „Audra jūroje“, „Naktis“, „Poilsis“, „Piemenaitė“, „Medžioklė“, „Dagilis“ ir, žinoma, „Metų laikai“. Jo sakralinėje muzikoje sujungtos geriausios instrumentinio koncerto žanro ir operos savybės. „Pietà“ pasitarnavo A. Vivaldi kūrybos raidai kaip eksperimentinė laboratorija ir nuolatinis katalizatorius naujoms kompozicijoms tiekti. Mergaitės augo ir skleidėsi A. Vivaldi muzikoje, tačiau ir ji be mergaičių nebūtų tapusi tuo, kuo tapo.

Baroko epochos Venecijos našlaičių prieglauda (ir panašios institucijos Neapolyje) virto sektinais muzikos ugdymo įstaigų pavyzdžiais visam pasauliui, konservatorijų prototipu. Kokia reikšminga šio žodžio etimologija – conservare – išsaugoti. Venecijos prieglaudose ne tik perduota ir plėtota muzikinė tradicija, bet ir išsaugotas žmogus: ir fiziškai – nuo mirties, bado, varguolio dalios, ir dvasiškai – nuo tamsumo, neišmanymo. Užaugęs muzikoje!

Draugai