Režisieriaus Adriano Schvarzsteino atsakinga anarchija

× Jūratė Širvytė-Rukštelė

Prieš keletą mėnesių „7md“ perskaičiau straipsnį (Renata Dubinskaitė. „Apie senosios muzikos „populiarinimą“, 2019-06-07), kuriame menotyrininkė ir baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaitė išdėstė griežtą poziciją apie senosios muzikos teatralizavimą, kultūros tarybos politiką bei tų keleto senosios muzikos festivalių Lietuvoje programavimą bei jų meno vadovų etiką.
Prisipažįstu, straipsnis sutrikdė. Užaugau su senąja muzika ir tikėjausi, kad pasiekiau tokį lygį, kai galiu sau leisti ją niūniuoti duše, o žiūrovui drauge su ja atskleisti šiandien jaudinančias temas. Straipsnis oponavo... Ne, negaliu. Straipsnio autorė kritikavo „korektiškai ir anonimiškai“, neminėdama pavardžių ar konkrečių renginių, bet aprašydama detales, kurias atpažino tiek kritikuojami kolegos artistai, tiek aprašomus spektaklius mačiusi publika.
Nusprendžiau atsitraukti, nes plunksna nėra mano amatas ir duona, atidžiai sekiau komentarus, kuriuos rašė suglumę ar supykę artistai, murmėdama diskutavau su palaikančiaisiais, pripažintų teatro kritikų aplodismentai man sukėlė abejonę.
Vienintelis man svarbus kūrybos kriterijus – sąžiningumas sau pačiam. Kita vertus, Oscaras Wilde’as rašė, jog kritika yra vienintelis patikimas kritiko atspindys. Pasirėmus čia pozicija, buvo įdomu iš naujo perskaityti R. Dubinskaitės straipsnį ir imtis iniciatyvos.
Autorė pažėrė nemažai kritikos mano bendražygio, argentiniečių kilmės ispanų operos bei gatvės teatro režisieriaus Adriano Schvarzsteino kūrybai Lietuvoje. Žinodama apie jo sėkmę didžiausiame pasaulyje senosios muzikos festivalyje Utrechte, nusprendžiau kolegą pakalbinti. Apie kūrybą, publiką, interpretaciją, ribas ir taip iškritikuotą jo interaktyvų stilių.
Režisierius A. Schvarzsteinas Lietuvoje sukūrė gatvės teatro spektaklius „Signatarai eina fotografuotis“, „Arrived“, režisavo Lietuvos šimtmečio Dainų šventės koncertą Filharmonijoje „Dėl žalio ąžuolyno“, sukūrė A. Banchieri’o madrigalinę komediją „La Barca“, muzikines komedijas „Basso Ostinato“ ir „Šv. Genezijaus trupė keliauja į Europą“.

 

 


Nyderlandų kritikai ir užsienio spauda jus sveikina su sėkmingu G. B. Pergolesi’o „Il Ciarlatano“ projektu.

Giovanni Battista Pergolesi 1734 m. sukūrė intermediją, kurios tikslas – pramoga publikai. Ekscent­riški personažai, ekstremalios, bet atpažįstamos situacijos – meilė, neapykanta, pavydas – visi ingredientai skirti tam, kad žiūrovas gerai praleistų laiką. Taigi pasitelkęs teatrinę patirtį ir dramos komponentus bandau papasakoti autentišką istoriją, sukurti emociją. Taip žiūrovas atpažįsta save, yra įtraukiamas į spektaklį, pamiršta atstumą. Lyg rodant žmonėms gražų namą, pasikviesti juos vidun, atverti spintas, atidaryti stalčius, kartu patikrinti vandens ir dujų čiaupus. Jei viskas veikia, vadinasi, sėkmė.


Lietuvoje jūs žinomas kaip gatvės teatro režisierius, sukūręs spektaklį „Signatarai eina fotografuotis“, kaip trupės „Kamchatka“ meno vadovas. Užsienyje daug dirbate su muzikiniais, operos pastatymais, šiuolaikiniu cirku. Kas esate iš tiesų: režisierius, dramaturgas, komikas, aktorius, klounas?..

Visų pirma esu Adrianas Schvarzsteinas, gimęs Buenos Airėse, Argentinoje, augęs Italijoje, vėliau gyvenau daugelyje pasaulio šalių. Nuo mažens man patiko klasikinė muzika, šiek tiek paaugęs, atradau senąją muziką ir tapau jos gerbėju. Studijuodamas supratau, kad senąją muziką galima išgirsti ir atlikti pasitelkus vaizdą, teatrą, emocijas, o ne vien instrumentus. Taip iš cirko, teatro žanrų atėjau į muzikos pasaulį.


Lietuvos žiūrovams dabar rodomas jūsų režisuotas barokinės muzikos spektaklis „Basso Ostinato“, sulaukęs nemažai dėmesio ir kontroversiškų komentarų. Gal galėtumėte pristatyti savąją interpretacijos versiją?

Man patinka interpretacijos laisvė. Manau, žiūrovui nereikia paaiškinimų, o vaizduotei nereikia tarpininkų. Stebuklas vyksta, kai žiūrovas susiduria su scenos pasauliu, o interpretacija yra ir žiūrovo, ir atlikėjo asmeninis reikalas. Bet savo mintį galėčiau išdėstyti taip: „Basso Ostinato“ – daugiaprasmis barokinės muzikos pasakojimas apie mafiją. Kodėl mafija? Visų pirma, ji labai atpažįstama. Visi matė filmų, girdėjo terminus, vartoja citatas, o ginklai, pinigai, galia – visiems atpažįstamos klišės. Žvilgsniai, judesys, drabužių stilius, elgesys – stereotipinis rėmas, kuriame piešiamas mafijos sambūrio paveikslas. Kokią paralelinę istoriją pasakoja senoji muzika? Lazda išlenda priartėjus prie senosios muzikos... mafijos pasaulio. Toji muzika kaip klanas – uždaras, išskirtinis, siekiantis kontroliuoti, stebintis kitus. „Mūsų erdvė, tik mes esame tie teisingieji...“, „jei norite patekti į mūsų ratą, turite praeiti išbandymus, įrodyti“, – labai aiški paralelė su mafijos pasauliu. Taisyklės: kaip, ką, kada, kokiu tempu, kokiais instrumentais... Mes juokiamės iš to, o juokdamiesi patys iš savęs, atveriame publikai duris į galbūt nepažintą pasaulį. Senoji muzika kurta visiems.
Taigi pabeldus ir ištarus slaptažodį „Basso Ostinato“ patenkama į pasaulį, iš kurio nebegalima išeiti, kur senąja muzika perteiktos emocijos, afektai (meilė, pavydas, mirtis, gyvenimas) – visa tai itin gyvybinga ir šiandien. Kaip nuostabi finalinė barokiniu šlageriu tapusi „Gyvenimo pasakalija“, kurioje ars moriendi poezija perpasakoja ir šiandienos mintis – pamirškime žemiškus dalykus, nes mirdami negalime nieko su savimi pasiimti. Per daug rimtas, dramatizuotas požiūris į gyvenimą sukelia kančią. Kaip ir apribojimai, taisyklės, baimės – laisvės ir kūrybingumo priešai.


Jūsų muzikiniuose projektuose labai svarbus interaktyvumas. Ar visada norite įtraukti publiką į sceninį veiksmą?

Man tai ne tik noras, bet ir būtinybė. Sugriauti ketvirtąją sieną – tai aiškiausia commedia dell’arte technika. Aš egzistuoju, kadangi yra publika, publika yra ten, nes aš esu čia. Ši teatro tradicija labai sena. Dabar populiaru sakyti: laužome ketvirtąją sieną, modernusis teatras, išėjimas iš saugios erdvės, įsiveržimas į parterį, interaktyvas... Bet tai nėra joks išradimas. Prisiminkime, kad teatro gimimas susijęs su publikos dalyvavimu – liturginėse dramose chorai giedodavo kartu su publika, XVI a. – commedia dell’arte ir intermedijos, XIX–XX a. visa tai randame vodevilyje. Mokykloje, kuriai priklausau, egzistuoja poreikis įtraukti publiką į veiksmą kaip papildomą aktorių. Taip sukuriamas kitoks ritmas, o žiūrovas tampa spektaklio, kurį kuriame, bendraautoriumi.


Dirbti publikai ir jai pataikauti – ar yra skirtumas?

Kai sakau, kad dirbu publikai, tai labai aišku – egzistuoju, nes ji yra. Grįžtamasis ryšis – patinka ar ne – išties asmeninis dalykas. Mano darbų filosofija skatina provokuoti, drebinti, trikdyti, stumtelti į kartais nepatogias situacijas tam, kad sukurtume tikras emocijas, kartais net suerzintume. Tačiau vienas iš būtinų spektaklio elementų – linksminti publiką. Tačiau ne pataikauti. Tai siūlo muzika ir drama, kuria remiamės. Pavyzdžiui, „Šarlatanas“ kalba apie artistus, parduodančius nieką – dalyką, kuris neegzistuoja, ir ši tema yra labai aktuali. Mes visi stengiamės padaryti įspūdį ir apsimesti tuo, kuo nesame, jaustis svarbūs, kai esame menki. Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje tai neišvengiama. Pataikauti, vadinasi, nedaryti to, kas publikai nepatinka. Jei turiu papasakoti istoriją, kurioje parašyta, kad dabar reikia mesti maišą su vandeniu į publiką, galbūt informuosiu publiką apie lietpalčius, bet vandens maišas išliks.

 

„Šarlatanas“ Utrechto senosios muzikos festivalyje. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
„Šarlatanas“ Utrechto senosios muzikos festivalyje. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 


Kaip pradedate darbą su kūriniu? Kokius reikalavimus keliate sau ir atlikėjams? Kas jums yra ribos ir laisvės interpretuojant muzikinį kūrinį?

Veikia keli skirtingi aspektai – jausmas, tekstas, muzika... Pradedu dialogą su autoriais, kartais man atrodo, kad dirbame susėdę už stalo, nors esu vienas. Užmezgu šią įsivaizduojamą diskusiją su, pavyzdžiui, Pergolesi’u: „Ar galiu iškirpti šiuos rečitatyvus? Dabar 2019-ieji, ir tai, kas kėlė juoką prieš tris keturis šimtus metų tau, dabar vargiai juokina.“ Arba: „O tau patinka Vivaldi „Folia“? Man rodos, ji labai tiktų šiame muzikiniame pasakojime.“ Įsivaizduoju šį autorių susitikimą, kuriame ir aš esu vienas jų. Tik atsakymas visada būna tas, kokio noriu aš. Taigi faktiškai aš juos įtikinu.
Šiandienis mūsų laiko suvokimas – timing – labai svarbus žodis. Pirmiausia, išsiaiškinu, kam teikiu svarbą. Man labai patinka aktyvuoti atlikėjus, dalyvaujančius kūrybiniame procese. Operoje muzikantai sėdi orkestro duobėje. Ne, noriu, kad jie būtų ant scenos, kurtų personažus, grotų muziką kartu su dainininkais, aktoriais ir, žinoma, savanoriais iš publikos!
Svarbiausias reikalavimas – kūrybingumas. Reikia turėti idėjų, pasiūlymų, drįsti rizikuoti, žinoti, ko nori. Kartais turiu idėją, o man atsakoma: „Ne, nesutinku.“ Atsakoma dėl įvairių priežasčių, pvz., nežino, kaip atlikti salto mortale, nemoka kristi ir pan. Bet man reikia, kad artistas būtų atviras bandyti. Jei ryžtamės atvirumui – gimsta neįtikėtinų atradimų. Kartais net nežinome, ką galime.
Kitas svarbus dalykas – suburti gerą kolektyvą, kuriame vyrautų sutarimas, klausymasis ir supratimas. Žinoma, turi būti „galva“. Čia nėra demokratijos. Dirbame visi kartu, tačiau sprendimus priima vienas. Antraip darbo nebaigsime niekada. Kurdami per labai ribotą laiką turime gauti maksimalų rezultatą. Privalau prisiimti atsakomybę – pažinti, priimti kitus ir, nors tai ne visada lengva, atsiverti. Niekada nesustoju mokytis tolerancijos, klausytis.


Festivaliuose dažnai susiduriate su mažo biudžeto scenos pastatymais. Tai nuvilia?

Tai kūryba. Man nereikia 3 milijonų scenografijai ar kostiumams. Visų pirma todėl, kad kultūroje ir mene naudojami mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai. Jaučiu dėl to atsakomybę. Mano projektai net už mažus pinigus pasižymi dideliu įdirbiu. Tai ne „Aida“ Veronos arenoje. Bet spektaklyje be prabangių sceninių kostiumų galbūt atrastume netgi kažką tikriau? Galiausiai pigi mašina iki darbo nuveža taip pat, kaip ir brangi. Jei tikslas – pasiekti darbą, rezultatą, tai nematau skirtumo, kaip tai pavyko atlikti.


Kokie jūsų kūrybos ir gyvenimo principai?

Smagiai leiskite laiką. Pasitenkinkite. Pajuskite. Atsibuskite. Leiskitės būti liečiami. Nebijokite. Visa tai dar vadinu atsakinga anarchija.