„Gaidos" festivalio šešėlyje spalio 20 d. TDM puikiausiai nuskambėjo lietuvių kūrinių koncertas „Sugrįžtanti išeivių muzika". Tai buvo Andriaus Vasiliausko (fortepijonas) rečitalis, netgi, pasakyčiau, dvigubas. Prityręs pianistas ėmėsi pats savo programą žodžiu komentuoti ir pamatėme, kad jis yra patraukliausias oratorius. Ruošdamasis perskaitęs turbūt viską, kas apie koncerto autorius parašyta, A. Vasiliauskas informaciją papasakojo savais žodžiais labai apgalvota struktūra. Paaiškinimus jis pradėdavo trumpa ryškia asmenybės charakteristika. Net norėjosi užsirašyti: „Vladas Jakubėnas savo gyvenimą skyrė kitiems"; Kazimieras Viktoras Banaitis – žmogus, dėl mokslo ir muzikos praradęs sveikatą, iš šio koncerto autorių –­ labiausiai atsidavęs muzikai, – charakterizavo A. Vasiliauskas. Kalbėdamas apie Julių Gaidelį pabrėžė, kad tai – kompozitorius, išaugęs iš darbininkų šeimos ir aplinkos, o JAV dirbdamas metalo fabrike, rado jėgų įstoti į konservatoriją. Jeronimas Kačinskas – iškiliausia ir kukliausia asmenybė, – šiltai apibūdino pianistas.
Komentuodamas A. Vasiliauskas klausytojus įvairiais būdais vedė nuo žinomo prie nežinomo, pasakojimus gyvindavo šmaikštavimais ir apkritai artistine iškalba. Emocingai, su skauduliu, priminė šių kūrėjų likimus. Remdamasis savo įsijautimu, pristatė atliekamus kūrinius. „Mokydamasis „Atspindžius", ne iš karto juos supratau", – atvirai prisipažino muzikas. „Ten viskas tokia linija teka, nėra jokios temos! Ir pagaliau pamačiau, kad viskas susikoncentruoja pabaigoje", – apie J. Kačinsko ciklą kalbėjo pianistas.
Jo komentarų buvo smagu klausytis ir turintiems muzikos istorijos žinių.
Pažįstamo pianisto jau girdėtų opusų skambinimas žadino fantaziją – o juk, esant tokiai situacijai, lengvai galėjo ją uždusinti, jeigu artistui labiausiai būtų rūpėjusi saviraiška. Tiems atlikėjams, kurie mano, kad yra svarbesni už muziką, nes vienas kūrinys yra grojamas daugelio, galima priminti juokelį: Konstitucija užtikrina žodžio laisvę, bet negarantuoja klausytojų. Tačiau Andrius visada mąstė aukščiau. „Kas svarbiausia kūrinyje? Muzikinė mintis", – šią savo nuostatą jis pabrėžė ir minimame koncerte. Todėl jo pagroti kūriniai skambėjo individualiai charakterizuoti. Be to, pianistas į juos pažvelgė modernaus žmogaus žvilgsniu, aprėpiančiu ir įvairius kultūros reiškinius. J. Gaidelio Lietuviškoje rapsodijoje (1975) nėra nei melodingumo, nei lyrikos jausmų – energingas, dažniausiai akordų, judėjimas, pabrėžiamas disonansiškumas veikiau primintų lietuvį Bostone (kur kompozitorius gyveno), urbanistinį peizažą, gamyklų, statybų, mechanizmų žvangėjimą – manau, ne vienas pianistas čia iš paskutiniųjų būtų ieškojęs tos romantiškos lietuviškos gaidos ir išbalansavęs opuso dvasią. V. Jakubėno pjeses „Iš pasakų krašto", „Legenda" (1927) A. Vasiliauskas suaktualino, pastebėdamas naujovišką harmoniją ir gražiąją melodiją dainuodamas bendrame audinyje bei registrų kontrastais sukeldamas šiandien filmų spec. efektus primenančius šiurpuliukus.
„Chickas Corea planetariume" – taip apibūdinčiau Andriaus nuspalvintas K. V. Banaičio variacijas „Sutemos giesmės ir vizijos" (1926). Šis „pablyškęs, švelniai besi­šypsąs" (Juozo Žilevičiaus apibūdinimas) kompozitorius-filosofas, pasirodo, kaip ir visi tikrieji kūrėjai, nujautė ateities eterį –­ ar mes visi to tikėjomės iš Kazimiero Banaičio? Iki šiol jo muzika mums atrodė esanti filosofiška be žavesio, kurį A. Vasiliauskas ištraukė perėmęs Ch. Coreos klavišų užgavimą, iš šiam muzikantui būdingos tempų, ritmų, registrų kaitos, kai kur netgi harmoninių sąskambių, o variacijų forma, individualizuojant kiekvieną variaciją, suskambo kaip improvizacinių miniatiūrų karoliai – visa tai skambėjo K. Banaičio, ne Ch. Coreos muzikoje.
Bet svarbiausia – laisvai kvėpavo. Gilus atlikėjo įkvėpis – pagrindinis viso šio rečitalio bruožas, ypač gražiai prasiskleidęs per J. Kačinsko „Atspindžius". Šis keturių dalių, klasikinių tempų (greita, grakštu, lėta, greita) ciklas savo estetika turbūt asocijuotųsi su XX a. J. Haydnu, su abstrakčia, intelektualiausia muzika, kuri „nieko daugiau neišreiškia", kaip tik savo pačios (Pasaulio) grožį ir gėrį.
„Norėjau, kad lietuvių muzika skambėtų be jokios progos. Be jokio jubiliejaus, be atvykėlio už užatlantės" – tokiu paaiškinimu savo koncertą pradėjo And­rius Vasiliauskas. Būtų baisiai gaila, jei tokia nuoširdžiai ištobulinta programa, su gausiais intriguojančiais paties sumanytojo pianisto paaiškinimais, nebūtų kviečiama į kitus miestus.
Juk lietuvių muzika tokia graži, kad ir kada būtų parašyta – kiek dar metų mes tą atradinėsime?!