Rita NOMICAITĖ. Mandra knyga apie egzodo kompozitorių

Jonas Švedas – egzodo kompozitorius. Sudarytoja Danutė Palionytė-Banevičienė. – Vilnius: „Diemedis“, 2012.

Parašyta arba dokumentų pagrindu kūrybiškai parengta lituanistinė knyga mūsų muzikologijos pasaulyje – didelis įvykis. Tarsi romantiškas žygis, būdingas kol kas vyriausiajai muzikologų kartai. Viduriniosios kartos kolegos išsibarstę straipsniais, puiku, kad kartais juos surenka į vieną leidinį tarsi atsiminimų albumą.
Viena naujausių iš idealistinių paskatų atsiradusių knygų – „Jonas Švedas – egzodo kompozitorius". Monografiją parengusi Danutė Palionytė-Banevičienė dokumentus kantriai yra surinkusi, į pasakojimą įpynusi ar atskirus detaliai apipavidalinusi jau keletui savo leidinių, kas įspūdinga – pristatančių užsienio lietuvius muzikus. Antai, prieš aptariamą knygą pasirodė jos rišlaus pasakojimo monografija „Julius Gaidelis – namų ilgesio dainius" (2008).
Julius Gaidelis, kaip ir minimasis (ne „Lietuvos" ansamblio įkūrėjas) Jonas Švedas (1927–1981), po karo apsigyveno JAV. Kaip knygoje rašo jo žmona Aldona Stempužienė-Švedienė, „jis buvo skirtas muzikai", viskas, ką jis darė, turėjo sietis su muzika. Tačiau J. Švedo gyvenimas, regis, labiau prilygtų veiksmo (deja, su ryškiais melodramos bruožais) filmui.
Karo metais 17-metis J. Švedas neaiškiais keliais atsidūrė Luftwaffę aptarnaujančiame dalinyje Vokietijoje. „Bombardavo mūsų kareivines; pirmą kartą sudaužė pusę kareivinių (tai buvo prieš Kūčias). Per Kūčias numetė vieną oro miną, per kurią žuvo apie 20 karių: keturi iš mūsų ir 16 vokiečių" – D. Palionytė-Banevičienė cituoja liūdną būsimojo kompozitoriaus dienoraštį (p. 11). 1945 m. gegužę jaunuolis pateko DP anglų zonon (nelaisvėn, anot jo), iš kur turėjo būti perduotas rusams, todėl, smarkiai rizikuodamas, perbėgo Vakarų pusėn. Čia baigė Lietuvių gimnaziją, studijavo Baltijos universitete, lankė kompozicijos pamokas, koncertmeisteriavo. Čikagoje įsidarbino metalo fabrike operatoriumi, bet po poros metų buvo pašauktas eiliniu privalomajai tarnybai į JAV kariuomenę. „Rašydamas Kostui Ostrauskui, prilygina šį savo gyvenimo tarpsnį „tuščiai skylei", „peklai", kuri „veikia visą psichiką kaip maro siaubas", tvirtina, kad armija žmogų suėda ir kas jis pats, tenykštės atmosferos paveiktas, „surambėjo, suautomatėjo" (p. 17). Tačiau šios tarnybos garantuota stipendija leido J. Švedui studijuoti Amerikos muzikos konservatorijoje (Čikagoje).
Profesiniam gyvenimui galų gale susitvarkius, atsėlino šeimyninio gyvenimo nesusipratimai. Po ilgų dramatiškų metų kompozitoriui vedus antrąkart, dabar – sielos bičiulę, dainininkę, bepražystantį jo gyvenimą nutraukė onkologinė liga.
Kūrybinė J. Švedo veikla siužete teskambėtų tik kaip antroji linija. Knygos sutiktuvėse net svarstyta, ar šio kompozitoriaus muzikos stilių galima laikyti susiformavusiu? Leidinio sudarytoja jį pavadino integraliai moderniu, ar mintį pratęsdami sakytume, kad J. Švedo muzikos kalbėsena yra iš postmodernizmo aušros laikų?
Muzikologės braižas taip pat taikosi prie tos epochos naujoviškumų. Ilgus metus stebinti muzikos atsišviežinimą, karštai agituojanti už dar negirdėtus jos skambesius, kolegė ir pati stengiasi rasti nestandartinių posakių, minties vinguriavimų bei šuoliukų. Antai, ji siūlo tokį įvadinį J. Švedo kūrybos apibūdinimą: „ji raiški, patikima, romantiškai paspalvinta ir moderniai ekspresyvi, atverianti kiek kitokią svetimoje žemėje nepritapusio, išdidaus ir nepriklausomo kūrėjo meninę savijautą" (p. 9). Kūrybos apibūdinimo dalies įžangoje: „Kameriniams žanrams šis menininkas buvo ištikimas visą neilgą savo gyvenimą, tapo vienu pačių intymiausių lietuvių kūrėju. Beje, jo muzikos kameriškumas – kažkoks kitoks, savitas, turintis intelektualinio atspalvio ir epinės savimonės, lyrinio „aš" kalbėjimuose nėra graudulio, melancholijos, sentimentalių refleksijų. Tai, kas „ištraukiama" iš sielos slaptaviečių, paklūsta vyriškai rupiai emocijų sanklodai. J. Švedo kompozicijas neretai vagoja tai ekspresyvūs, dramatiški proveržiai, būdingi vokiškajai tradicijai, tai neoklasicistinės stilizacijos bei serijinio atsainumo apraiškos. Brandžios kūrybos puslapiuose skleidžiasi ir impresionistinės vaizduosenos pradai" (p. 30).
Knygą, be cituoto „Žvilgsnio į Jono Švedo gyvenimą ir kūrybą", sudaro kompozitoriaus dienoraštis, laiškai Kostui Ost­rauskui, amžininkų atsiminimai, straipsniai bei priedai (kūrinių sąrašas, diskografija, bibliografija, pavardžių rodyklė ir kt.). Atsiminimai šiame leidinyje yra ypač svarbūs, nes iškalbingų dokumentų apie J. Švedo gyvenimą išlikę labai mažai. Ir mano lyrinį „aš" tikrai apima graudulys, skaitant, pavyzdžiui, šias Prano Jurkaus eilutes: „Prieš pat 1944 m. Kalėdas (...) su kariuomenės daliniu keliaujant iš vienos vietos į kitą, Reino krašte ne kartą pasitaikė užsukti į apgriautas bažnyčias. Ten Jonas prisėsdavo prie apdaužytų vargonų, o mes tuščioje apgriuvusioje bažnyčioje užtraukdavome lietuviškas giesmes" (p. 202–203).
Taip ir ši knyga – motyvas aplaužytoje mūsų muzikologijos šventovėje.

Draugai