Rock’n’roll rolls on’n’on. Elvio Presley’o 80-mečiui

Naujausia muzika naujai kartai

Sausio 8-ąją Elvio Presley'o (1935–1977) gerbėjai mini 80-ąsias „rokenrolo karaliaus" gimimo metines. 6 dešimtmetyje baltųjų išpopuliarinta juodaodžių muzika tapo pirmąja „jaunimo" muzika ir kultūra. JAV žurnale „Life" rokenrolo karštinės pradžioje be autoriaus išspausdintame tekste matyti kartų kaita, vyresniosios klausytojų dalies sutrikimas susidūrus su naujomis raiškos formomis. Tuometiniai vertinimai atsikartojo ir kitose muzikos revoliucijų situacijose, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje pere­stroikos metais, kai jaunimui ekstazę kėlė iš rūsių išlindusios roko ir metalo grupės.

Elvis Presley filme „Kalėjimo rokas“

Ryškiausias naujas judėjimas ilgaamžėje pramogų programoje yra energingas, naivus reiškinys, vadinamas rokenrolu, jau suformavęs naują, griežtai apibrėžtą auditoriją. Ją daugiausiai sudaro paaugliai. Jie turi savus dievaičius. Ši muzika yra jų ir tik jų – dauguma suaugusiųjų nepajėgia jos suprasti. Vis dėlto rokenrolui priklauso ketvirtis iš tų 500 mln. dolerių, kasmet JAV išleidžiamų muzikos įrašams, be to, jis iš esmės atsakingas už 3500 amerikiečių diskžokėjų darbo vietų televizijoje ir radijuje. Galingiausias iš jų yra Dickas Clarkas.

Iš esmės rokenrolas – neturintis savitos muzikinės išraiškos – yra didžiai asmeniškas dainininko būdas išrėkti ar išvaitoti dainos žodžius („The Big Sound") dažniausiai pagal lėtą, stipriai akcentuotą keturių ketvirtinių ritmą („The Big Beat"), pritariant gitarai ar kimiai signalizuojančiam tenoriniam saksofonui. Rokenrolui eina aštunti metai, bet tik per porą pastarųjų jis įrodė esąs daugiau nei tylus žybsnis. Žinoma, jis buvo pasmerktas, ypač dėl to, kad skaitlingiausios jo gerbėjos yra 8–16 metų mergaitės, kurios į savo dievaičių muziką reaguoja spiegimu ir klykimu, kartais pereinančiu į isteriją. Augdamos, bręsdamos ir rimtėdamos rokenrolerės galbūt nusisuks nuo rokenrolo, bent jau nuo radikaliausių jo formų. Bet ši muzika vis tiek paliks pėdsaką jų muzikiniame skonyje, kaip ir, neabejotinai, Amerikos populiariojoje muzikoje.

Rokenrolas krauna turtus tokiems atlikėjams kaip Elvis Presley, kuris jau yra pardavęs daugiau nei 30 mln. „vienadainių" įrašų, ir tokiems diskžokėjams kaip Dickas Clarkas, kuris gyvena Filadelfijoje. Penkiskart per savaitę rodomos Clarko laidos, kurioje jaunuoliai šoka pagal muziką, populiarumo priežastis yra ta, kad Clarkas gina paauglių elgesį ir muzikinį skonį. Rokenrolo atlikėjų lojalumas ir pastangos nepraleisti progos pasirodyti Clarko laidose didele dalimi grįsti tuo, kad Clarkas gali įrašyti bet kurią dainą.

Rokenrolo įrašų verslas beprotiškas. Bet kas – bet kas – gali įrašyti ir atspausdinti 5000 dainos egzempliorių už 1200 dolerių. Tad dabar JAV esama daugiau nei 1500 nedidelių popmuzikos kompanijų, kurios išleis beveik bet kokią dainą ar su ja susijusį garsą tikėdamosi, kad žaibas trenks. Trenkia jis retai. Kaip sakė susierzinęs įrašų leidėjas, „tas, kuris mano atspėsiantis, ko jaunimas norės rytoj, svaičioja apie debesis".

Didieji rokenrolo vyrai yra gerai apmokami ir gerai įsitvirtinę. Daugumos dainavimas malonus ausiai. Bet menkesniems rokenrolo artistams tenka priklausyti nuo butaforijos – sumaniai pastatytų plaukų, neįtikėtinų kostiumų, išskirtinių gestų ar sukinių ir šelmiško akių vartymo. Visa tai labai svarbu, kadangi atlikėjo balso dažnai negirdėti per publikos klykimą. Taigi jis privalo kuo greičiau įsigyti vaizdingos butaforijos. Pavyzdžiui, 23-ejų Tony Connas, kurio debiutinę plokštelę šį mėnesį išleis firma „Decca", ištisas valandas kantriai klausėsi repetitorių instrukcijų. Savo kostiumu jis pasirinko leopardo odos švarką blizgučiais nusagstytais atlapais ir oranžines kelnes. Jis taipogi skyrė savaites muzikiniam išsilavinimui, į kurį įeina kasdienės treniruotės gimnastikos salėje, kur jis praktikuojasi atlikti špagatus ir pulti ant kelių. „Jis turėjo polinkį pernelyg įsišėlti, – sakė jo vadybininkai. – Mes jį apraminome."

Sunku paaiškinti, kas sukelia šią rokenrolinę ekstazę. Dalis jos kyla iš kruopščiai apskaičiuoto atlikėjo maivymosi, kadangi dainininko žvilgsnis sukelia nenusakomą džiaugsmą mergaitei, į kurią būna nukreipiamas. Bet daugiausiai, žinoma, ji kyla iš pačios muzikos, nepaisant monotoniškos melodijos, pasikartojančių ir neretai gašlių tekstų. Imlus gerbėjas staiga išgirsta kažką, kas išlaisvina jo emocijas, priverčia paleisti pliūpsnį riksmų ir aimanų, kurios primena senovės Romos koliziejų tą dieną, kai romėnai buvo itin ištroškę kraujo.

Tas „kažkas", kad ir kas tai būtų, publikai yra atpažįstamas, nors ji ir negeba to įvardyti. Jie tiesiog jaučia. Viena aišku: to nepavyks pamėgdžioti nerokenroleriui. Veteranas dainų autorius Hoagy Carmichaelas neseniai prisipažino: „Net norėdamas neparašyčiau rokenrolo. Jaunimas iškart pajustų netikrumą."

„Life", Vol. 45, No. 25, 1958-12-22

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=qka6JrKUM5U{/youtube}

Draugai