Rolandas Rastauskas. Turėjo dievišką balsą ir tik žmogaus kūną

In memoriam Gehamas Grigorianas (1951 01 29–2016 03 23)

Gehamas Grigorianas. Martyno Aleksos nuotrauka

Gehamas atskrisdavo su konjako „Ararat“ (nepainioti su „Tbilisi“) buteliu palto kišenėje, tada sėdėdavom Operhauzo „litdalies“ balandinėj, iš kur it ekrane matydavosi A. Vienuolio gatvės stogai (nepainioti su Paryžiaus) – ant jų išvydau pirmąjį lunatiką gyvenime, – nebūdavo net minties, kad esam beveik vienmečiai. Vienminčiai irgi ne, nes jo mintys galėjo netrukdomos skleistis penklinėse, o manosios vis įstrigdavo tarp perskaityto puslapio ir tada paregėtos tikrovės. Kalbėdavom apie viską, apie ką tada buvo galima be baimės kalbėt: futbolą, tautinių virtuvių ypatumus, debesis virš miesto. Apie fatališką salės akustiką jis sakydavo maždaug taip: „Seneli, net ir pačios blogiausios akustikos scenoj yra taškas, iš kurio tu skambi gerai. Todėl kiekvieno save gerbiančio solisto pareiga tą tašką atrast.“ Tiek žinių. Turėjo dievišką balsą ir tik žmogaus kūną. Pastarasis turbūt neleido padaryt pasaulinės karjeros. O gal tarybų valdžia. Kas besupaisys. Liko Asmik (nesmik, nesmik...). Liko įrašai. Klakerių ašaros. Senos afišos muziejuje. Karta neteko vieno puikiausiųjų. Turėtų būti vagneriškai liūdna, o aš vis prisimenu konjaką tomis saulėtomis dienomis, kai Operhauzo vadovybė būdavo išvykusi gastrolių. Tada muzikos kombinatas ošdavo it lengvai pamišęs avilys. Jau naujoj epochoj susitikom ten, kur paprastai susitinka vienas nuo kito istorijos atskirti taškeliai: Frankfurto oro uosto tranzitinėje zonoje. Apsikabinom, Gehamas skrido dainuoti tautiečiams (armėnai, kaip ir lietuviai, gyvena visur), paklausė, ar dar turiu ką bendra su teatru, atsakiau, kad, ačiūdie, ne, prisiminėm neseniai staiga pasimirusį Pavarotti dublerį Seriožą Lariną, kuris mūsų laikais dirbo Noreikos scenos darbininku, jis tik pakraipė galvą ir su lengva ironija bei dar lengvesniu rusišku akcentu atsakė: „Vieniems viskas įvyksta per anksti, o kitiems per vėlai.“ – „Ką daryt su tais, kuriems viskas įvyksta laiku?“ – pasiteiravau tenoro. „Jie tiesiog laimingi, mano drauge, – atsakė jis, –­ laimingi, ir tiek." Tik to taško paieškos vis problemiškesnės.

Rolandas Rastauskas

Draugai