Per klasikos palikimą su šiuo kraštu bendraujame nuolat, tačiau šios dienos muzikos sąsajų nėra taip daug. Naujausią jų girdėjome Kristupo Kalėdų ciklo vakare. Gruodžio 13-oji buvo skirta pažinčiai su šiuolaikine Austrijos kompozitore Johanna Doderer (g. 1969), kompoziciją studijavusia Grace ir Vienoje. Viena ne Darmštadtas, čia klasikinės muzikos aiškumas yra įsispaudęs ir į šiandienos muzikinį gyvenimą. Tai nebuvo radikalios naujos kalbos atstovė. Jos stipriausioji pusė – melodingumas, spalvingas, bet gana skaidrus, neretai visiškai konsonansiškas skambesys. Menininkei, kaip ir mūsų Feliksui Bajorui, viskas yra muzika. Kaip prisipažino, neretai ją inspiruoja kalnai. „Laipioti – tai tarsi komponuoti. Aš randu savo ritmus ir mano kvėpavimas yra muzika", – yra sakiusi kompozitorė. Ji vertinama už operas, simfoninius kūrinius.

Šv. Kristoforo orkestro lankstumas atliekant šiuolaikinę muziką yra vienas išskirtinių kolektyvo bruožų. Tą įvertina jau ne tik mūsų kompozitoriai, bet ir jį atrandantys užsieniečiai. Šis kolektyvas bene dažniausiai paruo­šia ir autorines programas.

J. Doderer koncerto programa buvo formuota bangos kilimo ir nusileidimo principu. Publika lyg į šventę kviesta intertekstualiu opusu pagal garsiąją J. Strausso „Tritsch Tratsch polka". Iš jos skambesio galima buvo įsitikinti, kad autorė puikiai valdo orkestrą, sugeba grakščiai pereiti nuo garsiojo tautiečio muzikos iki originalių skambesių ir grįžti atgal. Tai išties šventinis, tinkantis bisiniams kartojimams numeris.

Solidžiausias koncerte skambėjęs kūrinys – pasaulinė premjera II koncertas smuikui „In Breath of Time" („Laiko alsavimas"), kurio harmoninga, gana konsonansiška muzika kartu pasižymėjo vidiniu gyvybingumu. Ryškūs įvaizdžiai, dinamiškumas, kontrastai, kartu skaidri ir neperkrauta faktūra. Prie koncerto sėkmės itin daug prisidėjo puiki temperamentinga vengrų kilmės austrų solistė Édua Zadory. (Tarp kitų ji buvo kviesta tobulintis paties Yehudi Menuhino.) Grieždama koncertą, ji vis naujomis išraiškos priemonėmis neleido slopti dėmesiui, teikė naujus impulsus orkestrui.

Pagal muzikos kalbą J. Doderer galima būtų priskirti postromantinės estetikos tęsėjų gretoms, o lokalizacija impresionistinio girdėjimo zonoje kai kuriems opusams būtų dar tikslesnė. Tą ypač puikiai atskleidė antrojoje koncerto dalyje skambėjusi muzika. Vaizdingas, tapybiškai niuansuotų garsų paletės mainymasis, pilnas kiekvienam artimų garsinių asociacijų. Jis buvo būdingas „Mondsee" („Mėnulio ežero") festivaliui sukurtam to paties pavadinimo kūriniui, pasižyminčiam subtiliu žaidybiškumu, beveik visą laiką išlaikomu intensyvaus judėjimo pulsu, gamtos pajautomis. Klasikinių-romantinių faktūrų multiplikavimas buvo tas laidas, kuris publikai leido visą laiką justi tvirtą pagrindą.

Tokiai asociatyviai autorės muzikos kalbai susiformuoti neabejotinos įtakos turėjo jos pirmosios kino muzikos rašymo studijos. Paskutinysis koncerte skambėjęs kūrinys – septynių dalių „Xanthos", sudarytas iš muzikos kino filmui, skirto prieš du tūkstančius metų priešų apsuptam ir, kaip ir mūsų Pilėnų gynėjų, susideginusiam miestui atminti. Čia autorė puikiai išnaudoja rytietiško unisoniškumo koloritą, styginių dainingumą (šiuo atveju artimą raudai).

Prisiekusiems šiuolaikinės muzikos gerbėjams kaip minusas galėjo pasirodyti tam tikras kompozitorei būdingas muzikos kalbos konvencionalumas. Anonimiškai išgirdus jos kūrybą būtų sunku nusakyti, kuriuo laiku ji sukurta, ir šios dienos muzikos gerbėjams tai nebuvo didelis atradimas, bet plačioji publika liko užganėdinta.

Vakarui šventinės žaismės teikė ir šmaikštūs dirigento Donato Katkaus komentarai. Šią šventę publikai padėjo sukurti Austrijos ambasada Lietuvoje. Dar viena šiuolaikinės autorės pavardė mūsų publikai jau nebus tuščias skambesys.