Rūta Žarskienė. Pasaulio etnomuzikologai Bamberge

Kovo 20–23 d. Bamberge, Vokietijoje vyko Tarptautinės tradicinės muzikos tarybos Liaudies muzikos instrumentų tyrimų grupės 19-asis simpoziumas (19th Symposium of the ICTM Study Group on Folk Musical Instruments), kuriame dalyvavo etnomuzikologės Gaila Kirdienė, Vida Palubinskienė ir Rūta Žarskienė.

Tarptautinė tradicinės muzikos taryba (International Council for Traditional Music, sutr. ICTM) – viena seniausių tarptautinių organizacijų, oficiali UNESCO patarėja. Ji vienija keliolika tūkstančių etnomuzikologų, choreologų, antropologų, sociologų, etnologų ir kitų artimų humanitarinių mokslo sričių tyrėjų, išsilaiko iš nario mokesčio bei rėmėjų lėšų. Jos tikslai – tyrinėti, atlikti, dokumentuoti, išsaugoti ir skleisti visų šalių tradicinę muziką, apimant ir liaudies, populiariąją, klasikinę bei miesto muziką ir šokį. ICTM organizuoja Pasaulines konferencijas (šiais metais ICTM konferencija vyks Šanchajaus muzikos konservatorijoje Kinijoje), koliokvijas, tyrinėjimo grupių susitikimus, rengia ir leidžia periodinius žurnalus, biuletenius. Organizacija įsteigta 1947 m. Londone, jos būstinė yra keičiama kas ketveri metai. 2011 m. iš Australijos nacionalinio universiteto Kanberoje ji buvo perkelta į Liublianos universitetą. ICTM prezidentais buvo įžymūs įvairių tautų mokslininkai, kompozitoriai, kultūros veikėjai –­ Ralphas Vaughanas Williamsas (pirmasis prezidentas), Jaapas Kunstas, Zoltánas Kodály's, Erichas Stockmannas, Antony's Seegeris ir kt. Nuo 2005 m. švedų etnomuzikologą Kristerį Malmą šiame poste pakeitė amerikietė, kultūros antropologė, Okeanijos tautų kultūros tyrinėtoja, dėsčiusi įvairiuose JAV universitetuose, Adrienne L. Kaeppler.
Tarptautinės tradicinės muzikos taryboje mokslininkai darbuojasi pasidaliję į atskiras tyrimų grupes, kurių skaičius nuolat auga. Dar prieš keletą metų jų buvo 12, o dabar jau – 19. Tai – Afrikos muzikos, Taikomosios muzikologijos, Rytų Azijos istorinių muzikos šaltinių, Etnochoreologijos, Liaudies muzikos instrumentų, Tradicinės muzikos istorinių šaltinių, Vaizduojamojo meno ikonografijos, Okeanijos ir kt. grupės.
Liaudies muzikos instrumentų tyrimų grupė (LMITG) yra viena seniausių. Ji buvo įsteigta 1962 m. žymaus vokiečių mokslininko E. Stockmanno iniciatyva, įvykus pirmajai tarptautinei liaudies muzikos instrumentų tyrėjų konferencijai. Grupės darbui tradiciškai vadovauja Vokietijos etnomuzikologai. Dabartinė jos pirmininkė – Pietryčių Azijos ir kitų egzotinių kraštų muzikos tyrėja, Malaizijos Putros universiteto prof. dr. Gisa Jähnichen. LMITG susitikimai-konferencijos vyksta skirtingose šalyse maždaug kas dvejus trejus metus. Perskaityti pranešimai dažniausiai publikuojami specialiame grupės leidinyje „Studia instrumentorum musicae popularis".
Lietuvos etnomuzikologai LMITG veikloje dalyvauja nuo 2002-ųjų, kai į Falune (Švedijoje) vykusį XV susitikimą –­ tarptautinę konferenciją – pirmą kartą nuvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė (lietuvių vizitas finansuotas iš Grupės lėšų). Tikriausiai mokslininkių iš Lietuvos debiutas buvo gana sėkmingas, nes LMITG XVI susitikimą tuomečiai grupės vadovai – Leipcigo universiteto prof. Andreas Michelis ir Abo universiteto prof. Gunnaras Ternhagas pasiūlė surengti būtent Lietuvoje. Taigi, 2006 m. balandžio 6–8 d. Vilniuje, Nacionalinio muziejaus salėje, įvyko XVI tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilniuje buvo gvildenamos šios temos: „klasikiniai" instrumentai liaudies muzikoje ir liaudies muzikos instrumentai „klasikinėje" muzikoje; liaudies muzikos instrumentų simbolika; Baltijos jūros regiono liaudies muzikos instrumentai. Konferencijoje pranešimus perskaitė 30 mokslininkų iš 17-os valstybių. Pranešimuose buvo kalbama apie romantizmo epochos, XX amžiaus ir pastarųjų šimtmečių sandūros muzikos instrumentų simboliką, taip pat apie tradicinės ir klasikinės muzikos sąveiką ar globalizacijos tendencijas atspindinčią pasaulio muziką. Atskleista, kokie instrumentai yra Balkanų tautų nepriklausomybės simboliai, kokie atspindi Rytų Afrikos tautų kultūrinį savitumą ar išreiškia Malaizijos islamiškąją savimonę. Pranešimų pagrindu parengti straipsniai paskelbti žurnalo „Tautosakos darbai" XXXII tome.
17-as Liaudies muzikos instrumentų tyrinėjimo grupės susitikimas įvyko 2009 m. Erkneryje, Vokietijoje, o 18-as – 2011 m. Kroatijos sostinėje Zagrebe. Deja, negavę finansavimo, Lietuvos mokslininkai į šias konferencijose negalėjo nuvykti. Todėl norisi pasidžiaugti, kad šiais metais lietuvių etnomuzikologai kaip niekada gausiai dalyvavo jos 19-ame susitikime. Konferencija, kurią suorganizavo Grupės vadovybė kartu su Bambergo universiteto komanda – profesore emerite Marianne Bröcker ir jos buvusiais studentais, vyko žymios klarnetų ir kitų medinių pučiamųjų instrumentų gamintojų firmos „Schwenk und Seggelke" koncertų salėje. Kaip visuomet, konferencija sukvietė etnomuzikologų iš daugybės pasaulio šalių: Vokietijos, Austrijos, Serbijos, Gruzijos, Švedijos, Suomijos, Turkijos, Ispanijos, Rusijos, Mongolijos, Šri Lankos, Tailando, Japonijos, Peru, JAV ir kt. Simpoziumą atidarė mokslininkai iš Austrijos Daniela Mayrlechner, Manfredas Riedlas, Marie-Theres Stickler ir Rudolfas Piet­schas, ne tik atskleidę 1946–1960 m. Štirijos regione gyvavusio itin populiaraus liaudiškos muzikos ansamblio Edler-Trio fenomeną, bet ir atlikę Alpių regiono folk­loro.
Didžioji konferencijos pranešimų (iš viso jų buvo 32) dalis buvo skirta temai „Pučiamieji instrumentai regioninėse kultūrose"; kitų pasisakymų tema – „Instrumentinio muzikavimo socialinė svarba". Dauguma mokslininkų pristatė duomenis, pagrįstus ekspedicijose surinkta medžiaga. Pučiamųjų temą puikiai iliustravo kolekcininko Hannes Heyne surengta įvairių tautų tradicinių pučiamųjų instrumentų parodėlė. Dalis pranešimų buvo skirta retai naudojamiems, nykstantiems (arba jau išnykusiems) Eurazijos ir egzotiškų kraštų etniniams instrumentams. Antai, vokietis Ulrichas Morgensternas pristatė savo ekspedicijose Belgorodo sr., vykdytose drauge su jaunu rusų etnomuzikologu Michailu Šilnovu, atrastą muzikantą, gaminantį ir grojantį buvusiu piemenų instrumentu –­ dviguba birbyne (rus. piščik). Muzikologo nuomone, senieji pučiamieji instrumentai neabejotinai turėjo įtakos grojimo armonikomis stiliui. Pirmą kartą Grupės darbe dalyvaujanti mongolė Otgonbajar Čuluunbaatar prakalbo apie Altajaus kalnuose gyvenančios etninės grupės Oirat švilpynės cuur gamybą, derinimą, atlikimo būdus ir vartojimą archajiškuose gamtos garbinimo ritualuose. Apie Pietryčių Azijoje gyvenančios Lue tautelės naudojamą švilpynę pi, papasakojo G. Jähnichen. Ji pastebėjo, kad nors šiandien švilpynė naudojama tik pasilinksminimo tikslais, tačiau jos įvardijimuose (moteriška ir vyriška dūdelė) ir melodiniuose piešiniuose galima įžvelgti tikros archaikos atspindžių. Diskusijas sukėlė Venesuelos indėnų muzikinę kultūrą tyrinėjančios vokiečių muzikologės Katrin Lengwinat iškeltas klausimas, ar nuo seno su Vakarų kultūra kontaktus turinčios Wayuu genties vyrų naudojamos birbynės (sawawa ir wotoroyoi), išsaugojusios sakraliąją prasmę, yra vietinės kilmės, ar atkeliavusios per Europą iš arabų šalių? Antropologas iš Peru Juanas Javieras Rivera susidomėjo atokiose Andų aukštikalnėse gyvenančios indėnų tautelės išilgine švilpyne kinran-pinkullu, kuria groja tik moterys. Jo duomenimis, iki tol panašios švilpynės buvo žinomos tik vakarų Amazonėje ir Andų regione, jomis grojo vien tik vyrai. Pasak turkės Şebnem Sençerman, zurna Turkijoje nėra gerbiamas instrumentas, nes naudotas tik pasilinksminimuose, vestuvėse ir pan. Tarpukariu zurna net buvo uždrausta, liepta groti klarnetu, o šiais laikais šią dvigubo liežuvėlio birbynę bandoma padaryti prestižiniu instrumentu, ja grojama net koncertų salėse. Lolita Surmanidze iš Batumio (Gruzija) pristatė apie iki šiol tradicinėje aplinkoje Adžarijos regione gaminamą ir naudojamą dūdmaišį be atskiros burdoninės dūdelės čiboni, o vokiečių etnomuzikologijos klasikas Jürgenas Elsneris gilinosi į Jemeno dvigubos birbynės mizmar regioninius konstrukcijos, derinimo, atlikimo ypatumus.
Dalis pasisakymų buvo skirta ansamb­liniam instrumentiniam muzikavimui. Antai Tailando atstovė Rewadee Ungpho kalbėjo apie etninės klajoklių grupės Urak Lawoi kovos menus palydintį ansamblį iš pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų, ir apgailestavo, kad šiandien jau niekas nebegroja liaudišku klarnetu pi gayok. Rinko Fujita atkreipė dėmesį į komercinį muzikos instrumentų naudojimą (šios tradicijos ištakos siekia XVIII a.), čin-don-ja vadinami pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų ansambliai vilioja pirkėjus į parduotuves ir šiandienėje Japonijoje. Keletas pranešimų buvo skirti variniams pučiamiesiems, pučiamųjų orkestrams ir jų įsiliejimui į tradicinę įvairių tautų kultūrą. Etiopė Timkehet Teffera apžvelgė profesionalių pučiamųjų orkestro raidą Etiopijoje. Apie pučiamųjų instrumentų ansamblių (patriūbočių, dūdų orkestrų) vaidmenį žemaitiškose laidotuvėse kalbėjusi Rūta Žarskienė atkreipė dėmesį į unikalų Žemaičių Kalvarijos kálnų ir kitų katalikiškų giesmių atlikimo su pučiamaisiais būdą praleidžiant dalį giesmės teksto. Liaudiškai varinių pučiamųjų tradicijai, t. y. Gučos liaudies trimitininkų festivaliui, vykstančiam nuo 1961 m. ir sutraukiančiam vis daugiau lankytojų, buvo skirtos viešos Serbijos muzikinės etnokultūros tyrinėtojų diskusijos. Etnomuzikologių Dankos Lajić-Mihajlović, Mirjanos Zakić ir antropologės Miroslavos Lukić-Krstanović pranešimuose šis fenomenas buvo analizuojamas istoriniame, socialiniame, kultūriniame ir meniniame kontekstuose. Buvo iškeltas klausimas, kokios pozicijos turėtų laikytis varžytuvių žiuri dalyvaujantys etnomuzikologai, kai festivalis, kuriame susitinka visų regionų, taip pat Serbijos romų, pučiamųjų instrumentų ansambliai (orkestrai) stipriai paveikia, niveliuoja (?) regioninę tradiciją.
Konferencijoje skaityti ir vieną ar kitą reiškinį, kitus muzikos instrumentą bei tradicijas nagrinėjantys pranešimai. Antai Bosnijos ir Hercogovinos atstovė Jasmina Talam apžvelgė savo tautos tradicinius pučiamuosius instrumentus, o gruzinė Nino Macharadzė – vien tik vaikų Gruzijoje naudotus ir tebenaudojamus muzikos instrumentus. Ekstravagantiškasis Manfredas Bartmanas iš Austrijos nustatė, kad septintojo dešimtmečio pabaigoje populiarios grupės „Rolling Stones" gitaristas Keithas Richardsas savo gitarą derino netemperuotu (open tuning) penkiastygės bandžos in G principu. Nevienareikšmišką reakciją sukėlė Gailos Kirdienės pranešimas apie instrumentinio muzikavimo reikšmę į Sibiro platybes ištremtiems lietuviams bei gyvai atlikta Maironio „Lietuva brangi". Ispanė Susana Moreno papasakojo apie liaudiško smuiko rabel, dar neseniai buvusiu atokių Kantabrijos vietovių nevertinamu piemenų instrumentu, socialinio statuso pasikeitimą ir tapimą šio regiono simboliu. Vida Palubinskienė apžvelgė kanklių repertuaro raidą nuo apeiginių kaimo penkiastygių kanklių iki festivaliuose ir Dainų šventėse koncertuojančių kanklininkų ansamblių.
Kalbėta ir apie dumplinius instrumentus. Apie vieną populiariausių Frankonijos regiono liaudies muzikos instrumentų –­ koncertiną, jos raidą, gamybos, derinimo ypatybes, mokymosi groti principus kalbėjo buvęs Bambergo universiteto absolventas Christophas Meinelis. O Sankt Peterburgo konservatorijos docentė Irina Popova pademonstravo liaudiškos notacijos pavyzdžius, naudojamus mokantis groti armonika ir užfiksuotus folkloro rinkimo ekspedicijose XXI a. pradžioje Vologdos srityje (šiaurės vakarų Rusija) metu.
Vakarais, po intensyvaus darbo, konferencijos dalyviai galėjo pasiklausyti Rytų Frankonijos muzikos ir dainų Bambergo apylinkėse įsikūrusio Appendorfo tradicinėje smuklėje ir pasigrožėti muzikos instrumentų kolekcija, sukaupta aštuoniasdešimtmečio smuklės šeimininko; apžiūrėti „Schwenk und Seggelke" dirbtuves ir išgirsti čia pat pagamintų barokinių medinių pučiamųjų trio atliekamų to laikotarpio kūrinių. Paskutinį vakarą mokslininkai buvo pakviesti paskanauti nacionalinių patiekalų ir pasiklausyti liaudies kapelų bei pavienių muzikantų griežiamos tradicinės muzikos jau pačiame Bamberge. Klausytojus ypač sužavėjo koncertinomis ir bandonijomis grojančių muzikantų meistriškumas. Pirmą kartą besilankančius Bamberge nustebino ir šio, Antrojo pasaulinio karo metais beveik nenukentėjusio, mažąja Vokietijos Venecija vadinamo miesto grožis. Bambergas garsėja ir vienu didžiausiu Europoje senamiesčiu, įtrauktu į pasaulinį UNESCO paveldo registrą, gotikinėmis ir barokinėmis bažnyčiomis bei vienuolynais, šventųjų skulptūromis papuoštais namų fasadais, tvirtais tiltais ir grakščiais tilteliais, juosiančiais vasarą atgyjantį kanalą.
Kitas, 20-as Liaudies muzikos instrumentų tyrimų grupės susitikimas vyks 2015 m. birželio mėn. 10–13 d. Luang Prabang universitete Laose. Pasak grupės pirmininkės G. Jähnichen, devyniolika susitikimų vyko Europoje, atėjo laikas suorganizuoti konferenciją ir kitame pasaulio žemyne, suteikti galimybę į LMITG veiklą įsijungti kuo daugiau Pietryčių ir kitose Azijos dalyse gyvenančių mokslininkų. Na, o ar pavyks šiame jubiliejiniame simpoziume, kuris vyks kol kas tik turtingų lietuvių verslininkų lankomame krašte, dalyvauti ir lietuviškos etnomuzikos tyrėjams, parodys laikas.

 

Draugai